Žaidžianti Andriaus Žebrausko siela

Audra Baranauskaitė 2009 03 13 Menų faktūra

aA

Andrius Žebrauskas ką tik atšventė 50-metį. Šiai progai pažymėti Vilniaus mažajame teatre parodė savo naujausią projektą „Kaukės". Kalbėjomės apie spektaklį, vaikystę ir apie tai, kas jam šiandien svarbu. Beje, paklausus, kokią kaukę mums kalbantis užsidėjo, Andrius patikino, kad buvo be kaukės.

- Ar šiuo savo pasirodymu Mažojo teatro scenoje likai patenkintas?

- Tikrai nekėliau sau ypatingai gilių ar sudėtingų uždavinių. Tai buvo tik improvizacija. Bandžiau papasakoti apie save, kalbėjau iš savo patirties, dalinausi tuo, kas išbandyta.

- Išvakarėse pasirašei scenarijų?

- Viskas tilpo ant vieno popieriaus lapo.

- Ir nerepetavai namuose?

- Argi buvo panašu, kad repetavau? Net tos istorijos, kurias planavau papasakoti, improvizuojant keitėsi. Taip jau būna: tai, ką norėjai pasakyti, kartais pasimiršta ir kažkas visai kita ateina į galvą.

- O kaip žiūrovai pakoregavo tavo pirminę idėją? Gal mes buvome ne tokie, kokius įsivaizdavai arba sužaidėme ne taip, kaip norėjai?

- Matai, aš jau dešimt metų domiuosi improvizacija. Koks žiūrovas ateina, toks jis ir yra geriausias. Niekada nerežisuoju į priekį: aha, štai jis dabar taip sureaguos, na, o aš tada pavarysiu...

- Manau, tavo pasirodymu žmonės liko patenkinti. Tačiau klausimai, kuriuos tau uždavė iš salės, bent man pasirodė ganėtinai rimti, akademiški. Niekas iš tikrųjų nežaidė su tavimi. Na, išskyrus tas dvi merginas, kurios turėjo drąsos užlipti ant scenos arba kokį nors lengvai įkaušusį pilietį, kuris linksmai replikavo man iš dešinės. 

- Aš viską priimu ir nieko nereikalauju. Po spektaklio mano kolegė priėjusi paklausė, ar gerai padarė, kad uždavė provokuojantį klausimą. Tačiau tokie prispaudžiantys klausimai kaip tik ir yra labai smagūs, esi priverstas akimirksniu iš savęs ištraukti atsakymą.

 - Beje, tas klausimas toks buvo vienintelis. Ji klausė, ką iš tikrųjų tu siūlai: ar mums tas kaukes gyvenime geriau užsidėt, ar vis dėlto nusiimti? Tiesą sakant, aš iki šiol nesupratau.

- Gerai, jei dar liko klausimų (juokiasi)... Manau, kad kaukių reikia kuo daugiau vien tam, kad paskui galėtum jas nusiimti. Kai kurie žmonės gyvena, turėdami jų vieną dvi, kai kurie - penkias. Bet jų galima turėti dešimtis ir jomis žaisti.

- Tu dabar esi mokytojas - turiu galvoje tavo vedamus kursus bei seminarus, kurių metu žmones mokai būti pačiais savimi. Kam tuomet apskritai reikalingos tos kaukės?

- Girdėdamas įvairias reakcijas, vis labiau suprantu, kad kaukė, matyt, turi stiprų neigiamą atspalvį. Juk sakoma: nusiimkime kaukes ir pan. ... Iš tikrųjų aš kalbu apie psichofizines būsenas. Tarkim, aktoriui liūdna, o jam reikia vaidinti linksmą, jis negali sau leisti prabangos liūdėti, taigi jis užsideda kaukę. Tai tik psichofizinis linksmumas, bet tuo pat metu žmogus iš tikrųjų pralinksmėja. Juk galima supykti ir treptelt koja, o galima treptelt ir po to supykti...

Apskritai pravartu susipažinti su tuo, kuo nesi, bet galėtum būti... Nes kas yra žmogus? Gregory Batesonas, man rodos, yra sakęs: didžiausia etiketė -tai AŠ. O kas tas AŠ? juk nuolat keičiuosi, esu ta erdvė, kurioje susiduria mąstymas, jausmai, ir toji erdvė neaprėpiama, nes siela beribė.

Spektaklio metu kalbėjau, kad visas mūsų socialinis bendravimas remiasi tam tikromis žaidimo taisyklemis. Tarkim, kokioje nors firmoje per dieną apsilanko penkiasdešimt klientų. Nėra paprasta su kiekvienu bendrauti natūraliai. Vienas patinka, kitas antipatiškas ir t.t. Pavyzdžiui, kokia nors surūgusi bobutė, kuri šimtą metų nesišypsojo, ateina ne šiaip, o pazysti. Tada tu gali užsidėjęs kaukę, kad ir lovelaso, susigalvoti sau tikslą: priversti bobutę nusišypsoti. Ir kai ji nusišypsos, tai suteiks tau pačiam lašelį energijos, o ir jai bus geriau. Aišku, kitais atvejais reikia atvirkščiai, atsiriboti. Kad ir nuo „vampyrų".

Andrius Žebrauskas spektaklyje „Belaukiant Godo”. Menų faktūros archyvo foto
Andrius Žebrauskas spektaklyje „Belaukiant Godo”. Menų faktūros archyvo nuotrauka

- O gal tu pats vampyruoji kitus. Čia tik visi galvoja, kad kažko mokai...

- Na, taip... Juk savo metams atrodau gana jaunai. Esu tikras Dorianas Grėjus ir namie pas mane, oho, koks portretas... O jei rimtai, matau po seminarų žmonių veidus: jie būna atsipalaidavę ir išraiškingi.

Tarkim, aš pats esu drovus. Ir kaip tik tos kaukės man padeda. Manau, kad su visa ta chemija, kuri yra mumyse, mes galime susitvarkyti patys. Tikrai įmanoma visus tuos blokus iškrapštyti, ištraukti juos iš pasąmonės į sąmonę, pasijuokti iš jų, perprogramuoti ir net juos ištrinti.

- O kaip improvizacija atėjo į tavo gyvenimą?

- 1997 metais, kai vyko paskutinis LIFE festivalis, Rūta Vanagaitė atvežė tris mokytojus. Paskui tuos įgūdžius šiek tiek pritaikėme teatre. Tada važiavau į Kanadą mokytis pas improvizacijos guru Keithą Johnstone´ą, o grįžęs porą metų dalyvavau TV laidoje „Pagauk kampą". Na, o dabar pats ieškau naujų improvizacijos formų, sukūriau „Andriaus Žebrausko improvizacijos mokyklą". Čia vyksta kursai, kuriuose gali dalyvauti įvairūs žmonės. Taip pat surinkta kita grupė, kur improvizuojama kartu su jaunais aktoriais. Gegužės pabaigoje ketiname surengti viešas teatro sporto varžybas. Dvi komandos, teisėjai, konferansjė. O nuo rugsėjo rinksiu grupę žmonių, kurie norėtų mokytis aktorystės, improvizacijos, kūrybiškumo. Amžius taip pat nebus svarbu. 

- Kažkada tu pats mokeisi dar ir Prancūzijoje, Jacques´o Lecoqo tarptautineje teatro mokykloje...

- Man visuomet buvo įdomūs nauji dalykai. Mesdavausi su entuziazmu, patikdavo kažkur nert. Britų trupės „Complicite" spektaklį pirmą kartą pamačiau Londone Shakespeare´o teatre. Paskui „Krokodilų gatvę" jie vaidino LIFE festivalyje. Man buvo taip gražu, kad iš karto su jais susipažinau. Sužinojau, kad beveik visi trupės nariai buvo baigę Jacques´o Lecoqo mokyklą, taigi pramokau prancūziškai ir išvažiavau.

Tai tarptautinė mokykla, kurioje mokymas trunka dvejus metus. Mokoma kūno kalbos, akrobatikos,  tačiau pagrindinis dalykas čia - poetinis judesys. Didžioji besimokančiųjų dauguma - jaunimas, taigi man, jau turinčiam teatrinės patirties, užteko trijų mėnesių.

- Dabar taip pat daug keliauji. Tačiau dalyvauji kitokio pobūdžio seminaruose.

- 2007 metais buvau išvykęs net keturiolika kartų. Turiu keletą mokytojų. Vietos taip pat keičiasi , bet dažniausiai tai Anglija, Airija, Belgija, Izraelis, Vokietija, Kalifornija.

- Papasakok apie kurią nors patirtį konkrečiau, kad galėčiau įsivaizduoti. Pavyzdžiui, apie penkių ritmų šokį.

- Tarkim, Kalifornijoje yra mažas Sausalito miestelis. Devintą valandą ryto sekmadienį dviem valandom renkamasi į sporto salę. 150 įvairiausio amžiaus, tautybių, skirtingų profesijų žmonių. Iš pradžių persirengimo kambariuose visi plepa, bendrauja, bet atėjus į sporto salę - tyla. Pradeda groti muzika: nuo lėtos, tekančios pereinama prie stacatto -- ryškios, kampuotos, po to chaotiškos, viską iškratančios, paskui vėl grįžtama prie lyriškos, ir ateina ramybės banga. Pačioje pradžioje tu gali daryti ką nori, nebūtinai iškart šokti. Gali medituoti, sėdėti, gulėti. Tačiau palaipsniui visi išsiminko, pradeda judėti, kol galų gale atsiduoda vienai bendrai galingai bangai.

- Bet juk negali pasiekti tokio paties efekto su dešimčia žmonių kokioje nors mokyklos aktų salėje.

- Tą sunku paaiškinti. Turi pati ateiti ir pasižiūrėti. Taip, gali būti 150 žmonių, o gali tik keli ar net vienas. Muzika taip pat gali skambėti per galingą aparaturą, bet įmanoma šokti ir visiškoje tyloje. Svarbu judesiu  išreikšti tuos jausmus, kurie kaip tik dabar yra tavyje susikaupę. Idealu, kai šokis šoka tave, o ne tu jį.

Kai po pirmųjų praktikų patirtos ekstatinės pilnatvės puldavau apie tai pasakoti draugams ir artimiesiems, išvysdavau šiokį tokį rūpestį jų veide: palauk, palauk, ar jam tik stogas nenuvažiavo? Bet paskui pamatė, kad man nieko neatsitiko, na, o aš savo ruožtu supratau, kad pasakojimui taip pat reikalingas kontekstas...

- Stebėdama tavo „Kaukes" pajutau, kad improvizuoti  šalia tavęs būtų  lengva, jauku, tu kitam nedarai spaudimo  ir tikrai  jauti nepažįstamą žmogų. Bet gal mokydamas kitus susidūrei su kuo nors, kas tavęs neįsileido arba tave patį privertė pasijusti nejaukiai.

- Tikrai nebesijaučiu nejaukiai. O jei žmogus būna labai užsidaręs, nepuolu plėšti jo skydo, tik švelniai kviečiu pabandyti. Aš nenoriu būti guru. Vesdamas seminarą „Jėga būti", aš nemokau, tik sukuriu erdvę, kurioje galima mokytis. Tai vieta, kur gali sau leisti būti juokingu, klysti, kvailioti, būti liūdnas, linksmas, piktas, bet koks.

Kartais aktorius kažko sau neleidžia, o režisierius sako: „Daryk". Man pirmame kurse sakė: „Tu negali", ir aš net dvejojau, ar man toliau mokytis aktorystės. Tačiau antrame kurse atėjo Tuminas ir pasakė: „Tu gali". „Galiu? Tikrai galiu?" „GALI!"... Tas pats principas galioja ir mano seminaruose.

- Beje, apie Rimą Tuminą... Jis tau ne tik mokytojas, bet ir draugas.

- Man atrodo, tie dalykai - draugas ir mokytojas - egzistavo atskirai. Tačiau tai labai smagus laikas - prisimenu, kaip mokomajame teatre nuo ryto iki vakaro kurdami ištraukas visi prisijuokdavome....

Tarkim, Jacques´o Lecoqo kursas labai aiškus, su ryškia struktūra, praėjęs jį įgyji tam tikrą labai apčiuopiamą suvokimo pagrindą. Pas mus Lietuvoje viskas kitaip. Neretai dėsto patys aktoriai, eksperimentuodami, dalindamiesi patirtimi. Tai yra tiesiog kitaip ir negali pasakyti - ten geriau, čia blogiau.

Konservatorijoje Tuminas man padėjo patikėti savimi. Pernai lankiausi pas jį Maskvoje ir buvo toks siurrealistinis vaizdelis: jo kabinete nuo sienos žvelgia Vachtangovas, Uljanovas, kitos Rusijos žvaigždės, o mes sėdim dviese ir šnekam lietuviškai. Beje, tada besikalbant ir sužinojau, kad po baigimo mano likimas, pasirodo, kabėjo ore, ir jei ne Tuminas, gal net nebūčiau priimtas į teatrą.

- O ar šiandien nepasigendi dalyvavimo tokio tipo pastatymuose, kokius režisuoja Anželika Cholina?

- Kol kas dar ne, bet tikrai žinau, kad tokiuose spektakliuose dalyvausiu. Pasigest gali, kai sėdi nieko neveikdamas, o aš dabar gyvenu labai įdomiai ir intensyviai.

Andrius Žebrauskas spektaklyje „Maskaradas”. Dmitrijaus Matvejevo foto
Andrius Žebrauskas spektaklyje „Maskaradas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Šokis, judesys man visada patiko. Vaikystėje pasileisdavau namie muziką ir šokdavau po tris keturias valandas. Mano abu tėvai buvo baleto šokėjai ir mane vesdavosi į teatrą, kai neturėdavo kur padėti.

- Tau ten patiko?

- Nelabai. Bet ir didelė kankynė nebuvo. Nebūtinai tau turi patikti, kažkas tiesiog sklando ore, įsiskverbia per poras.

Beje, mano jau minėtas penkių ritmų šokis šiandien man yra pats įdomiausias. Jis labai autentiškas ir skiriasi nuo visų rafinuotų šokių, pradedant klasikiniu baletu, kur yra net žalingų judesių, pvz., vaikščiojimas ant pirštų, ir baigiant argentiniečių tango, kur šalia didžiulės laisvės vis tiek yra schema, paties piešinio struktūros žinojimas. Tuo tarpu penkiuose ritmuose nėra jokios struktūros. tiksliau yra tam tikri „žemėlapiai". Šoki taip, kaip jauti. Kūnas nemeluoja, ir civilizuotam žmogui būna sunku peržengti barjerą. Bet kai tą padarai, atsiranda tekėjimas, laisvė ir tokia originali plastika, kokios tu niekada nesugalvotum.

- Per „Kultūrą" žiūrėjau interviu su tavimi. Ten rodė ir  ištrauką iš „Nusišypsok mums, Viešpatie...". Kai tu ten užgroji tuo nematomu smuiku, beveik užima kvapą, nes supranti, kad tas tavo judesys absoliučiai tobulas...

- Jau esu kažkam sakęs, kad studijuodamas antrame ar trečiame kurse aptikau knygą „Džiazo šokis". Vokiečių kalba. Tais laikais sunku buvo rasti tinkamos medžiagos. Nusipirkau. Ir vasarą Palangoje gulėdamas pajūry per tris mėnesius ją išsiverčiau. Knygoje buvo surašyti pratimai, o aš skaitydamas jaučiu - teingai darau judesi ar ne. Kiekvieną rytą po porą valandų mokiausi išjudinti savo kūną... Beje, iš pradžių tokiu principu mokiausi ir taiči.

- O kada pajutai savo plastikos išskirtinumą?

- Tai neįvyko staiga. Aišku, kartais išgirsdavau, kad esu plastiškas. Tačiau, kad šokdamas tikrai gaudau kaifą, žinojau visada. Pamenu, man buvo vienuolika metų, kai pirmą kartą nuėjau į 23-ią mokyklą, į šokius. Ir kai ten užgrojo muzika, gyva tais laikais, ir visi tie plaukų šešėliai prožektorių šviesoje... mane apėmė tokia ekstazė. Šokau su draugu ir taip įsijaučiau, kad galėjau triskart vyresnę merginą pakviesti. Bet kai pakviečiau, staiga suvokiau, kad esu mažesnis, ir iš ekstazės sugrįžau į protą - ta programėlė taip ir įsirašė, užsifiksavo, kad kažką blogai padariau.

- Ar tada daug merginų šokdinai?

- Na, kai man buvo vienuolika, tai, rodos, tik vieną.

- Tuomet ten buvau aš. Man buvo trylika.

- Šokai su manimi iš gailesčio?

- Neprisimenu. Tik žinau, kad kitą dieną atėjai pas mane į namus. Ir dabar akyse stovi vaizdas: atidarau duris, o ten - tu. Pusę galvos už mane mažesnis. Nepamenu, ar pakviečiau tave į vidų, ar ne, tik žinau, kad daugiau niekada nebepaskambinai ir nebeatėjai. Kitaip tariant, mane metei...

Kaip Andrių Žebrauską tave identifikavau daug vėliau, pamačiusi konservatorijos mokomajame teatre. Tačiau to berniuko paveikslas tarpduryje liko labai ryškus. Kažkodėl mintyse tave praminiau aksominiu, nežinau, ar tas apibūdinimas atsirado dėl tavo judesių minkštumo, balso tembro, plaukų ar akių spalvos...

- Dabar per gimtadienį žiūrėjome video medžiagą, kurią perdirbau iš 8 milimetrų juostelės. Ten kaip tik tie metai, kai buvau aksominis... Ir tikrai, einu prospektu palei tvorą (dabar ten Seimo viešbutis), o tėvas filmuoja iš viršaus, iš ketvirto aukšto... Žodžiu, einu, švarkelis permestas per petį - iš pradžių tėvo nemačiau - taigi einu neskubėdamas taip, kaip koks Alenas Delonas iš „Užtemimo". Atsimenu, man tada labai svarbus buvo stilius, ir tėvas teatre užsakė smailianosius batus, nes tada visi vaikiški batai buvo bukomis nosimis... Tai va, einu su tais batais, jaučiuosi labai gerai. Tada pamatau, kad tėvas filmuoja ir pamoju ranka...

- Žinai, nemėgstu formuluočių -„laimės kūdikis" ir pan., bet tokį įspūdį tu darai...

- Toks net nelabai tinku krizės kontekste?

- Bet toks truputėlį jautiesi?

- Ne truputėlį... Tikrai jaučiuosi. Reikia sau leisti būti laimingam. Daugelis žmonių sau neleidžia. Tam tikra išankstinė formulė būna įrašyta genuose, bet svarbu ir tai, ką pats sukuri.

- O ką Tuminas sako, kad mažai dirbi teatre? Širdis jam nekraujuoja?

- Pašūkauja kartais.

- O gal mes pernelyg  sureikšminame kūrybines kančias bei didįjį meną, gal daug išmintingiau džiaugtis gyvenimu ar tiesiog gyventi lengvai?

- Manau, kiekvienam savaip. Negali visiems taikyti tų pačių filtrų. Renoire´as tapydavo lengvai, su malonumu ir sakydavo, kad, jei neturėtų rankų, tapytų užpakaliu, o Van Gogh´as desperatiškai spausdavo dažus...

Beje, niekada nesakiau, kad išeinu iš teatro. Aš ir dabar vaidinu keturiuose spektakliuose: „Maskarade", „Vyšnių sode", „Belaukiant Godo" ir „Revizoriuje". Ir turiu įvairiausių sumanymų, kuriuos įgyvendinsiu, kai ateis laikas.

Atitolau nuo teatro tik todėl, kad noriu naujos patirties. Nes kai tu visą laiką esi, esi ir esi vienoj vietoj, prasideda rutina, o aš noriu pakilt, atsitraukt, pamatyti visa tai iš šalies. Bet tam reikia laisvės ir laiko. Pasitraukti nelengva, nes, mes, aktoriai, esame ganėtinai sėslūs. Ir kai tau pasiūlo pagrindinį vaidmenį, o tu atsisakai... žinoma, tam reikia ryžto.

- O gal tau tiesiog nepasiūlė tokio vaidmens, kurio tikrai neatsisakytum?

- Niekada nesvajojau apie ypatingą vaidmenį. Man visą laiką buvo įdomu dirbti su įdomiais režisieriais, įdomiais aktoriais.

- Nenori suvaidinti Hamleto?

- Nenoriu. Juk matei mano internetinės svetainės moto: „Būti ar nebūti? Toks klausimas nekyla..." O su nauja patirtimi bus labai įdomu grįžti į teatrą. Aktorius yra in, moteriškos prigimties, režisierius - jan, vyriškos. Aktorius režisieriaus apvaisinamas, ir po to kaip kūdikį augina savo vaidmenį. Atėjo toks laikas, kai užsimaniau pats būti tuo janiu. Aišku, gerai, kuomet aktorius yra kaip švarus baltas lapas, ką nori, tą rašyk. Bet... Aktoriaus prigimtis vis tiek dvilypė: aš labai noriu būti tuo tuščiu lapu ir kartu noriu pats pasirinkti.

Jau seniai supratau, kaip smarkiai skiriasi aktoriaus darbas kine ir teatre. Kine reikia susilieti su vaidmeniu. Nėra daug tokio lygio žvaigždžių, kaip De Niro, Di Caprio ar Nicholsonas, kurie per sekundę sugeba visiškai persikūnyti, tiek įsijausti į vaidmenį, kad kartais sunku net išeiti. Kine esi arčiau gyvenimo, arčiau fiziologijos. O teatre daugiau sąlygiškumo, scenoje turi būti ir įsijautęs, ir tuo pat metu atsitraukęs.

- Taigi kine negalėtum realizuoti šio dvilypumo...

- Taip. Aš blogas kino aktorius. Jaučiu tai. Man labiau patinka žaisti. Man menas, ypač teatras, yra žaidimas. Daugelyje kalbų „vaidinti" reiškia „žaisti": igratj, spielen, play, jouer...

- O ar yra daug dalykų, kurių dar norėtum išmokti?

- Be abejo. Ir tikiuosi, jų bus iki mirties. Jeigu nori mokyti, visą gyvenimą turi būti mokinys. Mokydamasis pasiimi kažką ir padarai tai savu. Dažnai mokykloje mokiniai nesupranta, kam to reikia, jie mokosi daugybę dalykų nežinodami, kam... Tačiau jeigu mokaisi to, ką paskui tikrai panaudosi gyvenime - tai ir yra vienas jaunystės receptų.

Salonas