Teatro žmogus

2009 03 04 Nemunas, 2009 02 05

aA

- Augote ir mokėtės Vilniuje. Kodėl ir kaip tapote kauniečiu?

- Kai baigiau mokslus, Kauno dramos teatre labai įdomiai dirbo Jonas Jurašas. Dalyvavau konkurse, skaičiau itin sentimentalią poeziją, tačiau buvau priimtas į kolektyvą. Deja, 1972 m. J. Jurašas iš Kauno išvyko, o aš taip ir likau, niekur kitur savęs nebeieškojau. 1978 m. man pasiūlė teatro administratoriaus pareigas, kuriose visai prasmegau iki šių dienų. Nors mano veikla labai įvairi: kartais tebevaidinu seniau statytuose spektakliuose, dirbu su mėgėjiškais teatro kolektyvais (anksčiau vadovavau 3-iosios ligoninės kolektyvui, dabar - Kazio Binkio mėgėjiškam teatrui, kuris toks Kaune liko vienintelis, išlaikė senas tradicijas). J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje dėsčiau kalbos kultūrą ir oratorinį meną.

- Kaip laikosi dar 1936 m. įsikūręs K. Binkio teatras? Turite senų tradicijų - kad ir daugybę metų organizuojamą „Kauno rampą".

- Šis teatras gyvuoja tik begalinio entuziazmo dėka, dauguma tokių kolektyvų jau seniai žlugo. Gyvename gana sunkiai, esame menkai finansuojami. O kaip pralauksime krizės metus, net sunku prognozuoti. Vis dėlto ruošiamės kasmetinei „Kauno rampai", kurios tradicijas privalome išsaugoti. Ši mėgėjiškų teatrų šventė rengiama dar nuo 1973-iųjų. Tuomet pastačiau B. Nušičiaus komediją „Filosofijos daktaras". Darbo su mėgėjiškais teatrais pradžioje stačiau net eksperimentinius spektaklius: Juditos Vaičiūnaitės „Pavasario fleitą" (1976), Kazio Sajos „Mamutų medžioklę" (1980). Deja, tokios naujovės ir nestandartiniai kūriniai tuo metu irgi ne visiems patiko, todėl savo veiklą teatre teko kuriam laikui nutraukti. Tačiau kai 1995 m. grįžau, pastebėjau aiškų teatro polinkį į komercinius spektaklius. Patys aktoriai eksperimentų ir naujų ieškojimų nesupranta ir jų nebenori, rimtesnių kūrinių jiems jau neįmanoma įsiūlyti. Publika taip pat trokšta tik komedijų ir melodramų. Tačiau juk net bulvarinėms komedijoms suvaidinti reikia meistriškumo, kurio aktoriai mėgėjai retai kada turi.

Į „Kauno rampą" dažniausiai atvažiuoja kolektyvai, laimėję „Aukso paukštės" nominacijas, todėl jie nebūna atsitiktiniai. Ir šiemet atvyks Birštono, Telšių, Jurbarko kolektyvai. Raudondvario teatras pastatė Mariaus Ivaškevičiaus „Kaimyną", todėl pas mus atvažiuos su pačiu pjesės autoriumi.

Deja, pinigų trūksta, todėl pasikviesti galime tik netoliese gyvenančiuosius. Mums siūlo ir įdomų Palangos teatrą, tačiau jo kelionei neužtenka lėšų. Turime skaičiuoti pinigus. Šiemet ir užsienio trupės nedalyvaus, nors kažkada mūsų renginys buvo tapęs beveik tarptautinis.

- Kokie spektakliai šiandien jūsų teatro scenoje? Ar jame įmanoma realizuoti savo režisūrinius sumanymus?

- Mūsų kolektyve daugiausia moterų, todėl tenka ieškoti pjesių su moteriškais vaidmenimis. Deja, dažniausiai jose pasitaiko stiprūs ir charakteringi vyrų vaidmenys. Pastatėme J. Montvilos „Gyvenimo geismą" (KVDT jis vadinosi „Didysis geismas"), nes jame nemažai puikių moterų vaidmenų ir labai aktuali tema. Netrukus planuojame ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėlius", kurie bus tarsi paralelė su Jono Vaitkaus neseniai pastatytais „Patriotais" ir aktualiomis šiandienos problemomis.

Mėgėjiškame teatre labai daug ką lemia ne talentai, o žmonių noras dirbti. Kartais entuziazmas ir gabumai nesutampa, todėl tenka ieškoti išeičių. Šiems aktoriams svarbiausia išmokti tekstą, o iki gilesnių ieškojimų ne visada prieinama. Kažkada dirbau su medikais, kurie puikiai įsimindavo tekstus, buvo gana gabūs, bet vis neturėdavo laiko kūrybai. Tačiau talentų kartais pasitaikydavo. Mūsų teatre savo teatrinę veiklą pradėjo dabar jau žinomi aktoriai: Gintaras Adomaitis, Valerijus Jevsejevas, Arnoldas Jalianiauskas. Vis dėlto talentų nėra tiek daug, dažniau randasi labai norinčiųjų vaidinti. Stengiamės surasti vaidmenų visiems, nes nesinori gniuždyti žmonių entuziazmo. Į kolektyvą dažnai ateina vieniši, norintys susipažinti, susidraugauti žmonės.

Mėgėjiškas teatras labiau skirtas patiems vaidinantiesiems nei žiūrovui. Žinoma, mus gerai priima, tačiau labiausiai kontaktą su publika ir savirealizaciją vertina patys artistai. Būna, kad repeticijų ir spektaklių rezultatas labai skiriasi - įkvėpti aktoriai tiesiog pražysta.

- Ar mėgėjiškas Lietuvos teatras tobulėja, ieško naujų raiškos formų?

- Daugiausia vyrauja klasikinis teatras. Tokie yra Rokiškio, Utenos, Tauragės kolektyvai. O mėgėjiški Jonavos, Telšių ir Palangos teatrai labiau eksperimentuoja. Tai labai priklauso nuo režisieriaus asmenybės. Pavyzdžiui, Telšiuose dirba trys režisieriai ir visi labai skirtingai: tai liaudiškas, komedijinis ir eksperimentuojantis teatras. Truputį pavydu, kad pas juos vaidinti ateina net valdžios atstovai. Kaune žmones prisivilioti sunku, nes visi skundžiasi laiko stygiumi. Sovietmečiu mėgėjiškas teatras būdavo net kiek priverstinis, tačiau vėliau žmonės patys susidomėdavo, ypač jei pavykdavo laimėti kokiame nors konkurse.

- Prisipažinote, kad pagrindinis jūsų darbas vis dėlto yra teatro administracijoje. Kas šiandien yra teatro administratorius?

- Mano rankose - visas teatro repertuaras. O tai reiškia, kad turiu sugaudyti kviečiamus ir po visą Lietuvą išsibarsčiusius aktorius. Ypač daug tokių vaidina Gintaro Varno spektakliuose. Anksčiau tekdavo kviesti žiūrovus arba dažniau gintis nuo jų antplūdžio, bet dabar to nėra. Daug dirbame su Švietimo skyriumi. Kai nesurenkame pilnų salių, kviečiamės Panemunės senelių namus, žmonių su psichine negalia draugiją „Bičiulės", gausių šeimų bendrijas ir kitus. Tiesa, kviečiamės ne itin dažnai, nes spektakliai gerai lankomi. Dabar tiek daug salių, todėl tenka prižiūrėti žiūrovus, kad teatre nepasiklystų. Galų gale reikia patarti, kam ir kokius spektaklius aplankyti. Kartais net gatvėje būnu stabdomas ir prašomas patarti.

- Kaip jaučiatės remonto apimtame teatre, ypač dabar, kai uždarėte Didžiąją sceną?

- Kartais tenka atsisakyti spektaklių, nes sunku surinkti aktorius, naujoje vietoje pritaikyti spektaklius. Kai kuriuose spektakliuose vaidinę aktoriai mirė, todėl reikia laiko, kol jų vaidmenis parengs nauji, tai nėra lengva. Spektaklius labai sunku perkelti į kitą erdvę arba net visai neįmanoma. Jau nebegalime vaidinti labai populiaraus spektaklio „Nusikaltimas ir bausmė", nes jis buvo pastatytas pačioje scenoje. Galime vaidinti tik Vilniaus dramos teatre, kuris dabar rodo populiarias premjeras. Šioms transformacijoms reikia labai daug lėšų ir pastangų. Spektaklių mažiau, tačiau organizacinio darbo tik padaugėjo. Netrukus ruošimės gastrolėms į Vilnių, ten rodysime geriausius mūsų spektaklius. Teatras tikrai nestovi vietoje. Laukiame Rolando Atkočiūno premjeros „Skėriai" ir tikimės sėkmės.

- Ar keičiasi ir teatro žiūrovai?

- Žmonės liko su mumis, gal tik kai kurie išsigando, kad uždarėme ne tik Didžiąją sceną, bet ir visą teatrą. Dabar jau viliojame žiūrovus į kitas sales, kuriose spektakliai toliau gyvuos. Matome, kad mūsų žiūrovai nuolatiniai ir visai kitokie, nei tie, kurie ateina į komercinius gastrolinius spektaklius.

- Ar nekaltinate likimo, kad nubloškė jus į administracinį darbą ir atitolino nuo kūrybos?

- Dabar apie tai galvoti jau vėlu. Tačiau anksčiau nuoskaudų buvo. Kažkada man siūlė studijuoti režisūrą, tačiau į Maskvą išvažiuoti negalėjau. Taip ir likau mėgėjiško teatro režisierius. O aktoriaus darbus visiškai užgožė administraciniai reikalai. Juk būdavo, kad gastrolės trukdavo net po pusantro mėnesio. Kartais, tiesa, aktoriniai darbai nelabai sekėsi. Dar besimokydamas gavau visiškai sau priešingo charakterio, baisaus pasipūtėlio vaidmenį. Nesėkmė ilgam sukėlė baimės jausmą, nes tada dar visiškai neturėjau patirties. Labiau pavykdavo charakteriniai vaidmenys, po kuriais galėdavau pasislėpti. Vaidinau nedaug, tačiau net po nedidelio vaidmens jausdavau dvasinį pakilimą. Manau, visi aktoriai scenoje ne tik pavargsta, bet ir pasisemia energijos. O aš stiprybės sėmiausi ir poezijoje. Ruošdavau poezijos vakarus, dalyvaudavau renginiuose. Dar jaunystėje rengiau programas, tačiau dėl jaunatviško maksimalizmo jos būdavo tokios ilgos, kad iškankindavo žiūrovus.

Kalbėjosi Audronė Meškauskaitė

Rimanto Štaro asmeninio archyvo nuotraukos

 

Salonas