Audrius Musteikis
Italai savo mėgstamiausią užsienio režisierių Eimuntą Nekrošių vadina teatro demonu. Gal taip įvardija jiems itin keistos, tačiau nepaaiškinamai masinančios pasaulėjautos ir baugiai mįslingu atrodančio nekalbumo derinį.
O gal tai tik paprasta patetika. Daugelio Lietuvos teatrų aktoriai šį režisierių įsivaizduoja kaip Mesiją: ateitų jis pas juos ir iškart išspręstų visas problemas: kūrybines, finansines, vidaus klimato.
Šiuo metu E.Nekrošių į kūrybos nirvaną nardina Fiodoro Dostojevskio „as”. „Meno forte” vyksta vis intensyvėjančios repeticijos, o namie režisierius margina mokyklinius sąsiuvinius kurdamas mizanscenas. Ir jei vėliau kuri nors scena pasirodo panaši į jau buvusią jo spektaklyje, E.Nekrošius susigėsta ir priekaištauja sau: ką, pradėjai kartotis?!
Prieš vieną rytinę repeticiją režisierius davė interviu. Kaip visada nedaugiažodžiaudamas. Išmintingai patvirtindamas, kad nėra nei demonas, nei Mesijas – paprastas žmogus. Ir didis meistras. Savo tuo paprastumu, kaip dar sako italai, – immenso. Neaprėpiamas.
– Jūs, cigaretė ir žiebtuvėlis – tarsi kūrybinis trio. Nebuvo progų mesti rūkyti?
– Progų buvo. Valios nebuvo. Galų gale patinka. Kol kas.
– Kaip užtenka valios statyti titaniškus spektaklius?
– Čia jau kitas, kur kas sudėtingesnis klausimas.
– Ne per toliausiai nuo „Meno forto” veikia Pirosmanio paroda. Jau lankėtės?
– Dar ne, bet nueisiu. Esu dukart matęs tuos paveikslus Tbilisyje. Pats muziejaus direktorius, sužinojęs, kad Lietuvoje bus statomas spektaklis apie Pirosmanį, vedžiojo mus, jaunus nepažįstamuosius, kelias valandas. Ir tai paliko didžiausią įspūdį. Parodė saugyklas ir uždarus fondus: aukso atsargas, visokias kunigaikštyčių brangenybes. Joks lietuvis, užimantis aukštas pareigas, nebūtų taip pasielgęs. Kažkokius nežinomus žmones vedžioti.
– Ar kas nors yra gretinęs jus ir Pirosmanį?
– Tai būtų visiškai neteisinga. Mano gyvenimas, palyginti su Pirosmanio, yra skurdus. Ne materialiuoju požiūriu. Dvasiniu. Emocinio pasaulio suvokimo požiūriu.
– Viena teatrologė yra išsitarusi: E.Nekrošius – genialus scenos primityvistas. Gal tokios paralelės įmanomos?
– Per didelė riba mus skiria – teatro pasaulį nuo dailės.
– Esate sakęs, kad jums iš esmės tas pats, ką statyti. Kai ėmėtės „Pirosmani, Pirosmani”, dar buvo svarbu?
– Taip susiklostė. Reikėjo pastatyti tarybinę pjesę. Aš, jaunas režisierius, gavau tokią užduotį. Paėmėm šitą medžiagą ir pavyko. Galima sakyti, atsitiktinai pavyko neblogai. O kartais, kad ir kaip stengiesi – nieko neišeina.
– Tai, ką vadinate atsitiktinumais, paskui dažnai kartojosi.
– Gali būti. Nežinau kodėl, bet kartais nepadeda nei profesinis pasirengimas, nei įgūdžiai, nei patirtis – „nesuveikia”. Svarbiausia – papulti į tėkmę, kad tave neštų.
– Ar buvo spektaklis, kurį pavadintumėt nesėkme?
– Man ne viskas pasiseka.
– Turite omenyje tuos Jaunimo teatro spektaklius, kuriuos pradėjote repetuoti ir metėte?
– Mesdavau. Čia jau mano charakterio ypatybė. Kai dabar pasižiūriu, kas nufilmuota iš tų repeticijų, manau, tikra kvailystė, kad mečiau. Paklausydavau kieno nors nuomonės. Žiūrint įrašus viskas atrodo gerai, o tada kažkodėl taip neatrodė.
– Kas tie įtakingieji, kurių nuomonė lemdavo spektaklio likimą?
– Kalčiausios gal mano tuometinės būsenos. Vidiniai svyravimai. Svyruojantį žmogų labai lengva stumtelėti. Bet nesigraužiu. Duobės irgi labai reikalingas dalykas.
– Ar nepastatytieji spektakliai neslėgė kaip kupra?
– Tuo Jaunimo teatro periodu jau buvom pradėję tingėti visi. Todėl nutraukti darbą atrodė lyg ir gerai – nereikės dirbti. Į gastroles vis tiek važinėjom. Buvo apėmusios keistos nuotaikos. Gal net beprasmybės pojūtis. Vadinasi, buvom pasiekę ribą, kada reikėjo esminių permainų. O teatras iš užsienio gastrolių gaudavo didžiules pinigų sumas. Visi nusipirkom mašinas, nusipirkom tą, aną.
– Norite pasakyti, kad ištvirkino geras gyvenimas?
– Taip. Galiu pasakyti. Tiesiog turėjom išsiskirstyti.
– Šiuo metu statote F.Dostojevskio „Idiotą”. Kaip pasirinkimo strėlytė atsisuko į šį kūrinį?
– Net nežinau. Niekad nesu statęs F.Dostojevskio. Gal ir negerai pradėti nuo tokio jo kūrinio.
– Nuo kokio reikėjo?
– Nuo paprastesnio. Būtų teisingiau. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir panašu į L.Tolstojų, A.Čechovą, I.Turgenevą. Bet kai pradedi dirbti, per kokią trečią repeticiją suvoki, kad kur kas sudėtingiau. Kur kas.
– Ne vienas pasakys – vėl E.Nekrošius ima rusus.
– Tegu sako. O ką geriau? Vis tiek tai puiki literatūra.
– Ar jūsų ieško dramaturgai, siūlo skaityti naujus kūrinius?
– Taip, siūlo.
– O jūs – nesukalbamas?
– Kodėl? Buvo metas, kada nesiūlė. Dabar yra sumanymas, kad Marius Ivaškevičius specialiai „Meno fortui” parašys pjesę. Trečdalį jau yra mums perskaitęs. Jis labai talentingas. Įdomiai rašo. Toks jaunas ir taip rašo.
– Jūsų „Idiotas” bus esamojo laiko diagnozės?
– Dar abejoju, ar to reikia – aliuzijų į šias dienas. Nežinau. Žiūrėsim. Kai prasidės ištisinės repeticijos, tada matysim.
– Ar gyvenime matote tokių tipažų, kaip kunigaikštis Myškinas?
– Taip, yra. Jų yra. Gal jie patys nežino, bet tikrai yra.
– Kaip rinkotės aktorius šiam darbui?
– Gana paprastai. Aktorių surinkimas – mano kasdienybė. Nieko čia ypatingo. Gal taip dažnai ir nevaikštau į teatrą, bet vis tiek žinau aktorius, jų darbus.
– Pasakysite, kas vaidins Myškiną, Rogožiną, Nastasiją Filipovną?
– Kol kas ne. Gali keistis.
– Užfiksuotume šios dienos situaciją.
– Taip pat nenoriu. Būna, kad per keliolika sekundžių viskas suyra.
– Kas suardo? Kieno nors kaprizai?
– Nepaaiškinami reiškiniai kartais įvyksta. Kodėl, nežinia. Gal ir būtų galima atsekti, bet galvoji: ai…
– Ar įmanoma aktoriui įsisiūlyti jums – į vaidmenį?
– Tai būtų labai gerai.
– Dar nėra pasitaikę?
– Jaunimo teatre net pavargdavau nuo siūlymųsi. Į vaidmenis ar į vadinamuosius įvedimus. Norinčiųjų atsirasdavo labai daug.
– Ar buvot pasiruošęs tokiai režisūros darbo pusei – gana sudėtingiems teatriniams santykiams?
– Aš ir dabar nesu pasiruošęs. Gal tų santykių ir nelabai suprantu. Galų gale nenoriu suprasti. Kartais labai gerai daug ko ne-ži-no-ti. Kas šalia vyksta, kas vyksta tarp aktorių, kas dar kur.
– Gal apibrėžtumėt savo santykį su aktoriais? Ar galėtumėt pasakyti: „Aš juos myliu”?
– Būtų sentimentalu ir romantiška.
– Taip nėra?
– Yra kitų principų. Kitokie tarp mūsų santykiai. Kur daug šnekama apie meilę, ten jos paprastai nesama. Gal net neapykanta taip slepiama. Geriau pagarbus atstumas. Abipusė pagarba. Toks santykis teisingas.
– Jaučiat, kad lietuvių aktoriai jus dievina ir bijo?
– O ko bijoti? Mano fizionomijos ar charakterio? Nestumdau žmonių, netrankau kumščiais.
– Kad nepateisins lūkesčių ir daugiau su jumis nebedirbs. Rusų aktorė Inga Strelkova Oboldina, suvaidinusi Varią jūsų „Vyšnių sode”, sakė, kad esate kategoriškas režisierius. Ar tikrai?
– Kai kada reikia būti kategoriškam. Net labai. Jei nebūsi, vienas aktorius temps į savo pusę, kitas į savo, ir taip išklibins spektaklį. Man atrodo, kad apskritai gyvenime kategoriškumas yra geras bruožas, puiki savybė. Dabar madingas žodis tolerancija. Jis visur kartojamas ir kišamas. O aš sakau, kad geriau būti kategoriškam negu tolerantiškam. Kategoriškumas yra pozicija.
– Nebijote būti klaidingai suprastas?
– Tegu. Ko turėčiau bijoti? Jūs užduodat kelintą klausimą – ar aš bijau. Galų gale mano toks amžius, kai turi nustoti bijoti.
– Kažin, ką turi omenyje italai, vadindami jus teatro demonu?
– Ai, aš nežinau. Kartais pakliūva kokia recenzija, o šiaip nei renku jų, nei nagrinėju.
– Kaip sukuriate mizanscenas? Regis, jau tiek jų prikūrėte ir vis neišsenkat.
– Tai nėra paprasta. Labai nelengva. Rodos, jau sukūrei kokią nors sceną, bet paskui matai, kad ji panaši į kažkurią jau buvusią tavo spektaklyje. Iš karto apima gėdos jausmas: aha, pradėjai kartotis. Ir apskritai režisieriui reikia žinoti kontekstą, sekti, kas vyksta teatro pasaulyje, kad nepakliūtum į kitų atrastas temas, nekartotum jų. Nors dabar toks laikas, kai režisieriai (arba aktoriai) tiesiog vienas iš kito įžūliai ima – truputį perdirba ir pateikia kaip savo. Ne tik teatre – ir televizijoje, ir kitur. Tapo įprasta skolintis, ne pačiam sukurti.
– Tai pavadinama citatomis.
– Bet garbės nedaro niekam.
– Mizanscenas užsirašot, nusibraižot iš anksto ar jos gimsta repetuojant?
– Turiu sąsiuvinius kaip mokykloj. Ir viskas užsirašoma. Nemažai „špargalkų” prisikaupia. Kiekvieną dieną vyksta pasiruošimas repeticijai. Aš nesu iš tų režisierių, kuriems būdinga improvizacijos laisvė. Jei esu nepasiruošęs, repeticija paprastai užgęsta.
– Ar be cigaretės turite dar kokių dopingų?
– Kava. Kava ir cigaretės. Alkoholio per repeticijas negalima.
– Ar Šiluva, kurios apylinkėse gimėte, savo sakralumu kaip nors yra veikusi jūsų kūrybą?
– Vis pasikalbu su vienu geru pažįstamu šiluviškiu: už ką balsuoji? Kad ir kaip keista, visą laiką už komunistus. Tai va tiek.
– Į Šiluvos atlaidus nuvykstate?
– Jei tik esu Lietuvoje, būtinai.
– Randate medžiagos mizanscenoms, įdomių tipažų?
– Nežinau. Šiaip miestelis nedidelis, visi vienas kitą pažįsta, žino apie santykius. Ten viskas kažkaip teisingiau, tikriau. Lengviau bendrauti.
– Jūsų vardas nesukuria atstumo?
– Ten neegzistuoja nei vardai, nei titulai. Absoliučiai. Visai kitais principais vadovaujamasi.
– Tai jums nebuvo sunkoki išbandymai vario triūbomis – šlove? Ar kėlė kokių nors nepatogumų?
– Režisūra – tai išbandymas valdžia?
– Čia jokia valdžia. Jokia. Galbūt yra režisierių, kurie mėgaujasi, kad jiems paklūstama. Bet tai grynai kūrybinė profesija.
– Teatrologai suskirstė jūsų kūrybą į etapus. Ar yra asmeninio gyvenimo etapai?
– Mėginu vengti gręžiotis: kas buvo – buvo. Kada sąmoningai stengiesi neprisiminti, negrįžti atgal, tai iš tiesų tą praeitį pradeda gaubti rūkas.
– Gal kartais galvojot, kodėl žmonės veržiasi į jūsų spektaklius, ką juose randa, ką gauna?
– Galvojau. Esu savęs klausęs: ko jie čia sėdi, ką čia žiūri? Kažkaip lyg ir nėra į ką. Gerų spektaklių įvyksta labai mažai. Turiu omenyje, kad tas pats spektaklis gali būti parodomas šimtą kartų, o gerai jis bus suvaidinamas gal tik dešimt sykių. Likusieji kartai – ėjimas pramintais emociniais keliais, aktorinės technikos reikalas. Dauguma spektaklių ir kituose teatruose parodomi ne pačios geriausios kokybės. Tik paprastam žiūrovui tai ne visada matyti.
– Ką jaučiate matydamas prastą pastatymą, blogą vaidybą?
– Jeigu tai tavo spektaklis, pirmiausia kaltini save. Kažką ne taip sugalvojai, ne tokį sprendimą suradai, kažko neįtvirtinai, nes scenoje nieko nėra – tik mizanscenos, tam tikri aktorių pojūčiai, o apskritai vyksta banalybė, ir viskas.
– O kas tai yra blogai vaidinti?
– Čia susieina šimtai niuansų ir pozicijų – tiek į gerą, tiek į blogą vaidybą. Kartais matai, kad aktorius labai stengiasi, bet atgarsio salėje nesulaukia. Gal kas nors stringa tarp partnerių, ir tai kliudo, nėra ryšio. Tas pats kaip futbolo rungtynės: žinai, kad jos nepaprastai svarbios, bet supranti, kad blogos. Tik žaidėjų lakstymas. Žaidimo nėra.
– Daug dirbat su jaunais aktoriais. Ar jaučiat, kad tai kitoks molis negu buvo jūsų jaunystės laikais?
– Jaunoji karta, man regis, puikesnė už mus, kai buvom jauni. Jie drąsūs, jie drąsiai mąsto. Aš jiems pavydžiu.
– Ar ne todėl mąsto drąsiai, kad jūs drauge su kitais kūrėte drąsią dabartį – pagrindą taip mąstyti?
– Gal ne. Vis tiek kiekviena karta yra tobulesnė už buvusiąją. Kartais keista girdėti pasakymus: o, mes buvom visai kitokie. Na, ne. Jie dabar pirmose gretose, jiems priklauso viskas. Greičiau mes taip ieškome atramos. Kai pradedam nebejausti tvirto pagrindo po kojom, imam kabinėtis prie jaunimo. Bet tai natūralu – kartų kaita.
– Ar sunkiai išėjot iš Kauno dramos teatro – ten buvo tokia tiršta aktorinių talentų trupė?
– Taip, taip. Ten buvo gerai. Ir dabar Kauno teatras man labai simpatiškas. Neišpuikęs. Teko dirbti pavydėtinoje apsuptyje. Aplink vien asmenybės – kiekvienas aktorius. Gražūs laikai buvo.
– Su kuo tik tenka kalbėtis iš kauniečių, visi jus prisiminę atsidūsta.
– Gaila, kad trumpai tepadirbau. Gal būčiau ir likęs, bet po to mane į kariuomenę įkišo.
– Argi nebūta rimtesnių intrigų?
– Nenoriu net gilintis. Sklandė gandų, kad kai kas buvo suinteresuotas, jog taip nutiktų. Greičiausiai tai netiesa.
– Įdomu, koks būna scenografės Nadeždos Gultiajevos indėlis į spektaklį, kokia įtaka jo atmosferai? Ar tik vizualusis sprendimas yra jos?
– Na, gal ne tik. Daugiau. Žymiai daugiau. Stengiamės vienas kitam padėti.
– Nefiksavau to momento. Niekada nenorėjau būti garsus. Atsitiktinai tapau. Taip likimas pakrypo. Kažkas pamatė, įvertino. Jei nebūtų pastebėję, ir toliau būtume dirbę.
