Asta Baukutė: Kad tik ne paskutinį kartą...

Rūta Oginskaitė 2008 04 11

aA

„Patriotai“: „Man patinka, kad Šereikienė nėra visiška „svoločizna“
„Dabar jau galiu tvirtinti, kad kiekvienas išbandymas – tik į naudą“, – sako aktorė Asta Baukutė. Išvadą apie išbandymų naudą ji suformulavo ne šiaip sau. Prieš keliolika metų, kai Asta studijavo vos antrame aktorystės kurse, vaidmenį jai pasiūlė Eimuntas Nekrošius, tuo metu pradėjęs repetuoti „Karmen“. Kuo tai baigėsi, žinome, – premjeros nebuvo. Bet ar įsivaizduojame, ką tai reiškė jaunai artistei? Tuo labiau, kad vaidmenų ji po to neturėjo ištisus septynerius metus, ir net nebuvo darbo, už kurį ji gautų aktorės diplomą.

Šiemet jai, vadinamai televizijos žvaigžde ir už du vaidmenis dviejų teatrų scenoje įvertintai „Auksiniu scenos kryžiumi“, pasiūliau prisiminti aną nelemtą istoriją. Gal tai suteiktų vilties šiandien nevaidinančiam ir galbūt talentingam jaunam artistui? Gal nuo to dar labiau sutviskėtų jos prizas?

Ne, į aną savo patirtį Asta Baukutė šiandien nenori atsigręžti. „Buvo, praėjo, noriu žiūrėti tolyn, pykčio nelaikau, man tik gaila, kad žiūrovai gražaus spektaklio nepamatė, nors jo detales aš vėliau matydavau kituose Nekrošiaus spektakliuose“.

Kalbėjomės apie Jono Vaitkaus ir Petro Vaičiūno „Patriotus“ Jaunimo teatre, apie apdovanotąją Liubą Šereikienę. Kaip „Verslo žiniose rašė Vaidas Jauniškis, „atrodo, Astai Baukutei tiesiog prilipo rusės Liubos vaidmuo, ir ji kuria aiškų, nuoseklų tipažą net ir mažiausiomis smulkmenomis – akcentu, eisena, net kvailai pasikabintais karoliais. Apsieinama be jokio darkymosi ar suvulgarinimo, išeinančio už farso ribų, ir jos Liuba tarpais pasirodo net stiprus dramatiškas personažas“.

Kai vaidmuo sukurtas šitaip taikliai ir preciziškai, norisi žinoti kuo daugiau apie tai, kaip dirbta.

Ar ilgai repetavote „Patriotus“?

– Šitas spektaklis buvo sukurtas per tris repeticijų savaites fojė.

– Kuriame fojė? Šiandien tai jau teatro istorijos detalė, todėl užfiksuokime.

„Žiūriu į dideles Rolando akis, ir jau skaudu“
– Repetavome trečiame aukšte, prie įėjimo į balkoną. Scena visą laiką buvo užimta, nes repertuaras didelis, vakare buvo nuiminėjamos vienų spektaklių dekoracijos, dieną – statomos kitų, ir „Patriotų“ repeticijoms vis neatsirasdavo vietos.

– Kaip susirinko visi Liubos Šereikienės bruožai? Prasčiokiškumas, akcentas?

– Viskas atsirado palaipsniui. Jonas Vaitkus aktorių prašė specialiai nejuokinti. Kai žiūrovas ims aistringai reaguoti į vieną kitą frazę, tegu tai mūsų neišmuša. Kad nepultume spausti, pamatę, kad „kabinasi“.

Labai gražiai Vaitkus nuo manęs nuiminėjo tai, kas nereikalinga. Prašė tekstą sakyti be skubėjimo.

Tekstus visi išmokome greitai, nes režisierius to prašė.

Į Šereikienės lūpas pats Vaičiūnas rusiškų frazių pridėjo, pavyzdžiui, „mojo počtenije“, „popliasal by ty u menia“. Šereikienė pagal kalbos manierą labai panaši į tas moteris, kurių kalbas aš nuolat girdėdavau vaikystėje, paauglystėje, kai gyvenau Klaipėdoje. Netgi kai eilėje stovi – nėra buvę, kad neapšauktų, neaptartų tavęs arba nepasiųstų. „Nu ka, mirgaitia, musu Litūvuoj giviany? Ėjk iš čia, girai?“. Klaipėdoje augdama aš daug prisižiūrėjau rusakalbių chamiškumo – kai jie niekina kraštą, kuriame gyvena, niekina tam kraštui brangias tradicijas. Maždaug: aš čia gyvenu ir dabar šoksit pagal mano dūdą

Tad Šereikienei aš nieko iš piršto nelaužiau ir iš fantastinio filmo nesiskolinau. Ką pastebėjau, kas man užstrigo, tą ir sudėjau. Man buvo ypatingai malonu tą daryti ir šito neslepiu.

– Bet pabrėžkime, kad mes čia ne tauta piktinamės, o jos specifiniais chamais. Šereikienė – lyg išvirkščias patriotizmo variantas?

– Patys rusai turi patarlę, kad „nėra tautos be išsigimėlių“. Gyvenu Trakuose. Pusė ten gyvenančių ignoruoja lietuvių kalbą. Net nesupranta. Jiems nesvarbu, kuo gyvas šitas kraštas, kokia jo istorija, tradicijos. Kai buvau Amerikoje, mačiau, kad jie susigalvoja tradicijas – tokias, kaip Padėkos diena. Nes supranta, kad tauta be šaknų, be papročių yra niekas. Ir aišku, kad didelės tautos atstovai, gyvenantys Lietuvoje, nori mums, mažai tautelei savo ignoravimu kaip tik tą ir parodyti.Aš netrukdau jiems gyventi mano šaly, ir norėčiau, kad jie netryptų to, kas yra mūsų.

„Ruzvelto aikštė“: „Mano klausimas Gintarui buvo: koks yra šitos pjesės žanras?“ Mariaus Macevičiaus nuotrauka
– Kada atsirado Šereikienės laikysena, tipenimas?

– Labai gerai pamenu – visa tai atsirado per pirmą perbėgą. Kai atnešė Šereikienės lapę. Detalė po detalės ir atsirado eisenytė: cak cak cak... Vidus padiktavo. Ir įsiklausymas į Vaitkaus pastabas.

Labai taikliai Vaitkus pasakė: tu valdai juos abu. Šereiką ir Veličką. Šereikienės tikslas – išlikimas. Tai moteris be profesijos, gyvena iš vyro. Ir tegu jis būna šleivas ar kreivas, bet valgyti tai reikia. Ir ji reikalauja ne iš savęs, o iš vyro. Iš pradžių ji yra karalienė, o lieka prie sudužusios geldos.

Ji reikli prie Šereikos („Nu, Napalijonai...“). Tiktai taip rusės moterys myli – laiko už apačios vyrus. Čia ne mes – įžeidžios ir tolerantiškos partnerės. Čia kitaip: reikia ir duosiu, kad ir tuoj pat sijoną pakėlus.

Į Šereikienę aš tiesiai ėjau. Norėjau, kad būtų iešmas: pinigai ir šalia meilė. Ir man patinka, kad finale ji prabunda, nėra visiška „svoločizna“. Aš kiekvieną savo vaidinamą žmogų teisinu. Kodėl Šereikienė tokia: ją taip auklėjo? Ar ji tokioje sistemoje augo? Ji juk „s griazi – v kniazi“. Tai ir davė sampratą, kad pinigai galingi. Bet, kaip matom finale, ne viską pinigai padaro. Meilės nenuperka, tikro draugo nenuperka.

Teatro diena: „Pamenu, 2008-asiais dar pavaidindavau...“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
– Esate sakiusi, kad prisibijojote Vaitkaus, nes girdėjote, kad jis labai reiklus, bet skundų dėl jo maksimalizmo jūsų kalboje nesigirdi.

– Mums buvo labai malonu dirbti, klausytis jo aiškinimų, net ir apie kitus personažus. Pavyzdžiui, Alekso Kazanavičiaus Lebertzoną Vaitkus lygino su kurmiu.

Antanui Šurnai apie jo personažą mokytoją Labutį – vos pradeda Šurna tekstą sakyti, o Vaitkus: „Kanklės, kanklės, girdime kankles ir Lietuva, Lietuva...“. Atrodo – nieko ypatingo, bet kaip tiksliai ir kaip veikia aktorių! Arba Aušrai Pukelytei apie jos tarnaitę Oną iš kaimo: esi moteriškas rūpintojėlis – eik medinėm kojytėm.

Mes ne funkcijas atlikom, režisierius priėmė mus kaip kūrėjus. Mes juo labai tikėjom ir tikim. Po to sakėm: režisieriau, jūs pas mus dar padirbėkit Jaunimo teatre, mes ir per dvi savaites pastatysim spektaklį, šeimas pamiršim, nubrauksim visus kitus reikalus ir už tą mažą teatro aktoriaus atlyginimą dirbsim. Nes toks režisieriaus darbas su mumis – neapsakomas atlygis.

– O kaip dirbote su Gintaru Varnu, kai jis jus pakvietė į Kauną vaidinti Dea Loher „Ruzvelto aikštėje“?

– Kai Gintaras paskambino, nepatikėjau. Žinutę pagavau iš pradžių: „turiu tau gerą vaidmenį”. Mes nebuvome geri pažįstami, tik pasisveikindavome. Lėkiau aš į Kauną!

Pirmiausia jis į mano tokius vaikiškus klausimus atsakė. Nes man buvo svarbu. Mano klausimas Gintarui buvo: koks yra šitos pjesės žanras? Visi aktoriai į mane taip pažiūrėjo... Nu, maždaug, ir užsirovei, režisieriau. Jūs nepykit, sakau, bet man yra lengviau, kai žinau. Įsiminiau kažkada Alfredo Hitchcocko mintį: režisieriai, nusistatykite iš pradžių žanrą. Ir kai nusistatai žaidimo taisykles, žinai, ar smėlio pilį statysi, ar molio pilį.

Gintaras, man atrodo, pats buvo sužavėtas, kad jis priverstas suformuluoti žanrą. Ir jis suformulavo: „postmodernistinis polifoninis neobarokas“. Tas ir yra – kiekvienas turi savo solo partiją.

O aš taip sau aiškinausi Konšą: ji yra mama, tris vaikus užauginusi, tuo ir guodžiasi – „aš turiu tris suaugusius vaikus ir jie man turėtų būti už tai dėkingi“ – jie tikriausiai nėra labai dėkingi, susikūrusi ji tai. Bet ji motiniška, ji rūpinasi ir ta veikla neleidžia jai priartėti prie pagrindinės minties – kad ji sunkiai serga ir tuoj mirs – nes tada ji pradėtų savęs gailėtis. O ji nenori savęs gailėtis, ji nori gailėtis kačiukų, kuriais rūpinasi.

Mes su Gintaru labai ilgai analizavome kačiukų sceną, kur Konša prieš mirtį ruošiasi perduoti savo svarbiausią rūpestį Aurorai – nes būtent tada Konša pratrūksta. Kodėl? Ko ji pravirksta, ištarusi savo geriausiai draugei, kad kačiukų yra ne trys, o septyni? Mes repetavome ir repetavome, kalbėdami, kiek reikia dirbti, kad būtent ties tuo sakiniu, tuo žodžiu – „septyni“ – Konša pravirktų.

Iš Dovilės Zelčiūtės straipsnio „Nemune“: „Kvapą užimantis A. Baukutės sąlytis su mirtimi... Ar įmanoma jį „suvaidinti“? Konša, aš priimsiu visas tavo paliktas kates, kai išeisi. Tavo perukas šiandienėje meno (ir nebūtinai) žmonių kasdienėje kelionėje pro švitinimo ir chemoterapijos kursus – kaip pereinamoji vėliava. Toks absurdo ir juodojo humoro derinys“.)

– Ta proga pasakysiu dar apie vieną dalyką, kurį pastebėjau. Mes, aktoriai, vesdami renginius ar spektaklyje, kai netyčia užmirštame repliką, mėgstame pauzę užpildyti visokiais žodelyčiais, žodeliūkščiais. Tai, ką rusai vaidina „otsebiatina“. Mes už to slepiamės: „klausyk“, „žinai“. Kai tik tą išgirstu, iškart juokinga, kadangi suprantu: tekstas kliūva.

Aurora Konšai sako: „Kas galėjo pagalvoti, kad aš paveldėsiu tris kates“. Aš atsakydavau: „Ne tris, o septynias“. Klaida, sakė Varnas. Nesuveikia. Iškart turi sakyti: „Septynias“. Ir verkti. Nes Aurorai ir trijų per daug.

Tokios Varno pastabos. Atmosfera repeticijų gera, aš net nepajutau, kad ten konfliktai, bet juk vyko dar ir remontas, triukšmas, mes vos girdėjom, ką režisierius sako. Kiek jis išlaikė – gerbiu ir nusilenkiu. Vis tiek išleido premjerą.

O Vaitkus kiek išlaikė, negaudamas scenos „Patriotų“ repeticijoms!.. Ir vieną savaitę susidūrė mano repeticijos Kaune ir Jaunimo teatre. Negalėjau repetuoti Vilniuje, nes tuo metu turėjau dalyvauti „Ruzvelto aikštės“ perbėgose Kaune. Vaitkus mane suprato, netrukdė, o juk galėjo kaip koks grandas pasakyti: aha, jeigu tu nedirbi pas mane, tai tada nedirbk pas nieką. Ir Vaitkus, ir Varnas puikiai supranta, kad aš darausi tik turtingesnė nuo to, kad dirbu su skirtingais režisieriais.

– Sakėte, kad per Teatro dieną norėjote padėkoti Rolandui Kazlui, bet susijaudinote ir užmiršote. Dabar yra proga pasakyti, ko tada nepasakėte.

– Anksčiau tik žiūrėdavau, kaip jis vaidina scenoje ir tyliai pasvajodavau kada nors atsidurti šalia tokio artisto. Svarstydavau, ar sutaptume, ar konfliktai tarp mūsų kiltų. O tai partneris įsiklausantis, girdintis, paskatinantis. Mes jaučiame vienas kitą: kada reikia dialogo, o kada vienam reikia atsitraukti, kad kitas pakiltų ir atvirkščiai. Rolandas niekada nepakiaulins scenoje, tyčia nemaišys teksto, bandydamas partnerį – ar nesuklups. Atvirkščiai, jeigu tau pasitaiko suklupti, jis užglaisto, lyg nieko nebuvę. Su juo ir ramu, ir azartiška.

„Patriotuose“ mes turime sceną, kur Šereikienė Šereikai prisipažįsta, kad ji nebegali daugiau „tarp tokių žmonių“, kad visi veidmainiai, ir ji taip pat. Vaitkus prašė, kad tai būtų rimta, žmogiška, intymi scena. Kai vaidinu tą sceną, man visai nereikia prisiminti skaudžių gyvenimo istorijų – žiūriu į dideles Rolando akis, ir jau skaudu. Ir abu po to apsiverkiam. „Žinau, ne akim, o širdim matau“, sako Šereika.

– Ar po ilgos pauzės karjeros pradžioje buvo nelengva įsitraukti į kūrybą?

– Po ilgosios pauzės mane pakvietė Audrius Nakas į Herkaus Kunčiaus pjesę „Domingo de Ramos“ (Didžiojo Vilniaus teatro spektaklis, 2000 m. – R.O.) – vaidinti tokią performansų artistę. Kaip aš puoliau visus spektaklius žiūrėti, ieškoti įkvėpimo! O kai premjera atėjo, labai bijojau. Pati prisigalvojau savo „artistei“ visokių pratimų, lakstymų, smilkalų, būčiau dar daugiau pridėjusi, ir visą laiką labai bijodavau išeiti į sceną.

Arūnas Storpirštis praeidamas sako: „Ko tu, mažute, čia dabar drebi? Jeigu neturi ką pasakyti, užleisk vietą kitam“. Kaip gerai pasakė! Maždaug – ko čia koketuoji su kitais ir savim: pažiūrėkite, kaip aš kaupiuosi, kaip aš bijau, ar visi gerai mato, kaip bijau? Tikrai, galvoju, ko čia aš dabar... Juk aš turiu ką pasakyti, ir daug.

Po to karto, kai tik jaučiu, kad prasideda tas koketavimas – „kaip aš bijau, gal reikėtų keisti profesiją, kam man tas adrenalinas?“ – fui, sakau, kaip negražu, užleisk vietą kitam, kuris seniai laukia vaidmens, o galbūt labai talentingas.

Šneku ir galvoju: kad tik ne paskutinį kartą... Kad dar vaidinčiau. Nes ar tas „Auksinis scenos kryžius“ reiškia, kad dabar aš tikrai daug vaidinsiu scenoje? Atsibusiu – o viskas kaip buvę, jokių naujų vaidmenų. Ir ateis laikas, kai silpnu balsu kalbėsiu: „Pamenu, 2008-asiais dar pavaidindavau...“.

Salonas