Rūta Staliliūnaitė. Keli stabtelėjimai prie gyvenimo

2008 01 21 Bernardinai.lt, 2008 01 21

aA

Siūlome jaukų ir šiltą pokalbį su Rūta Staliliūnaite, aktore, Kauno miesto garbės piliete, padovanojusia žiūrovams daugiau kaip keturiasdešimt vaidmenų ir švenčiančią garbingą 70 metų jubiliejų.

„Save įsivaizdavau vaikų daktare ir atrodė, kad mokėsiu juos paglostyti, nuraminti, užbovyti ir būtinai pagydyti”. Nuotrauka iš „Lietuvos žinių” archyvo
Mes rizikuojame būti neįdomios, nes prie mano gyvenimo ne vieną kartą buvo sustota per tą daugelį metų. Kadangi jūs esate labai jauna, tai pradėkime ir nuo mano vaikystės, ir jaunystės iki dabar, bet, ko gero, septynmyliais žingsniais.

Mano tėvai gyveno pagal dešimt Dievo įsakymų, to paties mokė ir mane. Augau šviesių minčių aplinkoje, buvau vienturtė dukra ir, pasak Mamos, geras vaikas iki dešimties. O paskui jau nusidėdavau, neklausydavau... Pamenu, už vieną tokį neklausymą Mama paprašė Tėvą nubausti mane ‚beržine koše‘. Atsiguliau ant tokio kupariuko, užsiverčiau suknytę, bet Tėvas pažiūrėjęs į mano laibą kūnelį, - „Kelkis, bėk ir daugiau taip nedaryk“.

Visai mažutė mėgau lipti į mamos batelius. Taip norėjau, kad greičiau mano kojytės užaugtų. Mėgau skaityti. Skaityti, skaityti, skaityti. Įdomiausia vaikystės knyga - Džoni Griuelo „Skudurinės Onutės pasakėlės“. Aš ir buvau mokoma - Mamos, Tėčio, Babūnės – to, apie ką kalba Skudurinukė – „niekuomet nedarykime nemalonumų tiems, kurie mus myli“. Kai S. Jačėnas pasiūlė man paskaityti poeziją, prozą, ką noriu, nes jis ruošiasi išleisti CD, aš pasakiau, kad kaip tikra senolė seksiu pasakas iš savo vaikystės knygelės apie Skudurinę Onutę. Pati Skudurinukės neturėjau. Mano lėlė šaukė „mama“ – mat buvo pirktinė.

Kita vaikystės knygelė - „Kaip broliukas triušis nugalėjo liūtą“ (Afrikos tautų pasakos). Atsimenu, kaip Tėvas Kėdainiuose vedėsi į knygyną ir išsirinkome tą knygelę, ir nešiausi ją namo kaip didžiulį turtą. Gaila, kad šiandieną vaikus okupavusi Barbė, nors prisimenu ir savo vaikystės pretenziją. Būdama ketvirtoje klasėje su tėvais tuose pačiuose Kėdainiuose mačiau gastroliuojantį Kauno jaunimo teatro spektaklį F. Šilerio „Klasta ir meilė“. Ir po to spektaklio atsirado sąsiuvinis – „Lėlės Miledi suknelės“, nes tame spektaklyje man didžiausią įspūdį padarė suknelių krinolinai...

O paauglė...

O jau būdama paauglė negalėjau atsitraukti nuo J. Borutos „Baltaragio malūno“. Bet irgi iš pirmo skaitymo liko atmintyje ne Jurgos ir Girdvainio meilė, o obuolmušiai žirgai. Prabėgus dešimtmečiams Jurgą suvaidinau Kauno teatre. Gerokai paaugusi paskendau V. M. Putino „Altorių šešėly“. Kartais man pasivaidendavo, kad esu Katedros Nepažįstamoji.

Mokykloje šokau, dainavau, vaidinau. Vaidinau ir Džuljetą! Gal tada ir gimė dar nedrąsus noras būti aktore, gerai nesuvokiant, kas tai yra... Tačiau Mama suko medicinos link. Kai mokykloje rašėme rašinį „Kuo svajoju būti“, rašiau apie daktarės profesiją ir gavau penketą. Save įsivaizdavau vaikų daktare ir atrodė, kad mokėsiu juos paglostyti, nuraminti, užbovyti ir būtinai pagydyti.

Į mediciną neįstojau

Ir neįstojau aš į tą Kauno medicinos institutą, ir supykau baisiausiai, kai man pasakė, kad jiems reikalingi sportininkai, o ne aktoriai...

Tuomet pernešiau dokumentus į Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą ir įgijau kultūros namų metodininkės specialybę. Gavau paskyrimą į Surviliškio kultūros namus. Tapau direktore. Tačiau jau buvau įsimylėjusi Kauno dramos teatrą. Tuo metu matytas J. Grušo „Herkus Mantas“ padarė neapsakomai gilų įspūdį. Direktoriauti nenorėjau ir apsisprendžiau vykti į Vilnių, bandyti stoti į konservatoriją. Tuo laiku reikėjo dvejus metus atidirbti už diplomą, kad gautum rekomendaciją kitoms studijoms. Kas patvirtino mano prašymą aš taip ir nesužinojau, bet rezoliucijos buvo pasirašytos taip – leisti laikyti, neleisti, leisti.

Tačiau išlaikau egzaminus į konservatoriją

Ir aš išlaikau egzaminus. Tačiau vėl pokštas. Priėmė penkias merginas ir nė vieno vaikino. Profesorė Irena Vaišytė mums liepė važiuoti namo ir laukti. Jei per papildomą konkursą suras vaikinų, tuomet mus pakvies, o jei vaikinų neatsiras, teks laukti kitų metų, tačiau kas įvyks per metus niekas nežino, gal vėl teks viską pradėti iš naujo. Pamenu su Mama ravėjome daržą, kai į kiemą atėjo laiškanešys ir atnešė telegramą, o ten kvietimas atvykti į Vilnių, pradedamos studijos. Džiaugsmo banga! O juk galėjo būti ir kitaip, gal taip ir būčiau likusi burokų lauke.

Burokų lauke nelikau

Studijos baigėsi. Profesorė I. Vaišytė turi planų įsteigti Vilniaus Jaunimo teatrą ir mūsų du kursai taptų to teatro aktoriais. Siūlo repetuoti naktimis, gyventi, kas kur gali ir sukūrus kelis spektaklius pristatyti juos atitinkamoms institucijoms. Bet aš užsispiriu grįžti į Kauną, į savo mylimą teatrą. Nuvykstu ir pasiprašau, kad mane priimtų. Dvi valandas turėjau teatro meno tarybai rodyti, ką moku. Visą konservatorijos repertuarą atpyliau, tada režisierius H. Vancevičius sako, - O ką dar moki? Ir aš pradėjau demonstruoti kalbos pratimus, greitakalbes, kurias aktorius turi atlikti kiekvieną kartą prieš eidamas į sceną – paruošti kalbos aparatą. Visi leipsta juokais.

Ir priima į Kauno dramos teatrą metams, ir neišmeta. Štai tokia šios gyvenimo atkarpos istorija.

Pagaliau Kaune

Prasideda darbeliai, labai kuklūs ir nieko gero man nežadantys. Niūrus debiutas. Pirmas vaidmuo Kauno teatro scenoje V. Rozovo „Prieš vakarienę“ – Veračka Golubeva. Šito vaidmens man pavyko išvengti studijų metais ir buvau labai laiminga. Jis man nepatiko – superteigiama, nelaimingos meilės ištikta jauna moteris. Vaidinau aš ją blogai ir dėl to kentėjau. Taigi droviai, droviai egzistavau iki H. Vancevičiaus režisuoto „Kaimo kryžkelėje“ pagal J. Avyžiaus romaną. Apie tą drovumą štai ką reikia pasakyti. Viename pokalbyje su dramaturgu J. Grušu buvau perspėta – „Vaikeli, drąsa yra talento dalis“. O tada drąsos man labai trūko. Ir jei likimas nebūtų lėmęs susitikti su talentingais režisieriais, kurie mokėjo mane vesti už rankos, kurie rodė kelią, įspėjo klaidose, pakėlė klumpančią, kažin kaip būtų buvę... Režisieriai džentelmenai.

Kodėl tą darė, reikia jų pačių klausti. Jie mane saugojo tarsi ir negailėdami...

Pripažinta

Kauno publika labai netikėtai ir dosniai mane pasveikino per S. Neries šešiasdešimtųjų gimimo metinių minėjimą. Režisierius H. Vancevičius pasiūlė pasirinkti kokį noriu eilėraštį. Ir aš perskaičiau retai girdimą „Grįžkit!“ - „Tais nudegintais takeliais,/Kai žolė žaliuos.../Grįžkit, mano dienos žalios,/Grįžkit atgalios!“ Perskaičius jį salė bisavo. Kvietė lenktis antrą kartą.

O po spektaklio „Kaimas kryžkelėj“ pastebėjo kritikai. Spektaklio epizodas buvo labai nedidelis - motinos ir dukters konfliktas. Motina turi kavalierių ir apgaudinėja tėvą, duktė palaiko tėvą. Ir motina su dukra susikerta. Duktė išdrįsta pasakyti priekaištus, motina trenkia antausį ir tas mažutis epizodas lėmė kritikų dėmesį. Ir tada H. Vancevičius pradėdamas režisuoti W. Shakespeare‘o „Antonijų ir Kleopatrą“ patiki man Kleopatrą. Ištinka šokas, skaitau gal dvidešimt kartų. O man tada tebuvo dvidešimt devyneri metai, tiek pat, kiek ir W. Shakespeare‘o Kleopatrai. Ir tik po W. Shakespeare‘o atbėgo K. Borutos Baltaragio Jurga. Spektaklio režisierius Stasys Motiejūnas. Taip pat džentelmenas!

O be teatro

Klausiate, ką veikiau šalia teatro. Nieko. Teatras, teatras, teatras. Per sezoną po du pagrindinius vaidmenis, daugiau niekam jėgų nelikdavo. Nebent susitikimai mokyklose, spektaklio aptarimai. Ypatingo grožio teatro šventės – pilnos artistinių improvizacijų. Pasibaigus sezonui zvimbdavau į kaimą. Ten daržai, šienas. Basa, nuoga. Džiaugiuosi ir ilsiuosi.

Neįsimylite, nepakliūnate į intrigų lauką

Visą laiką myliu. Įsivaizduokite, jūs matote priešais save artistę, kurią aplenkė intrigų tinklas. Nesužalojo. Bet pamokė.

1972 – Triumfo metai

Po kelių diplomuotų vaidmenų ateina septyniasdešimt antrieji metai, ir J. Jurašas ruošiasi statyti J. Grušo „Barborą Radvilaitę“. – Jūs vaidinsite Barborą, - išgirstu.

Tada bėgu į biblioteką, ieškau medžiagos. Nes nieko apie tą istorinę asmenybę nežinau. Niekas per istorijos pamokas apie ją nepasakojo! Viskas buvo ‚užmūryta‘. Šviesaus atminimo Kauno viešosios bibliotekos to meto direktorius Jonas Baltušis įleidžia mane į uždaruosius fondus, gaunu lenkiškos literatūros - ryju. Reikia vaidinti MEILĘ. Jos ABSOLIUTĄ. J. Grušas neleido nei apsikabinti, nei pasibučiuoti. Pamažu spektaklio koncepcija peršoka dviejų karališkų asmenybių meilę ir įkaista iki Lietuvos likimo. Nepaprastai įdomi J. Malinauskaitės scenografija. J. Jurašas remiasi legenda, kad Aušros Vartų Dievo Motina - Barboros Radvilaitės atvaizdas. Kulminacinėse scenose, ribinėse situacijose dailininkas fiksuoja Barboros išgyvenimus. Jau Barbora karūnuota, sėdi krėsle, išnešamas rėmas ir pastatomas už Barboros nugaros. Taip gimsta per visą spektaklį tapytas portretas. Barbora miršta, visa dekoracija virsta istoriniu sąvartynu, kaip ir spektaklio pradžioje, ir leidžiasi Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Tai buvo vieną vienintelį kartą per peržiūrą. Salė lūžo, buvo leista dalyvauti ir žiūrovams. Užsidaro uždanga, mirtina tyla, salėj pasigirsta raudos ir... po aptarimo spektaklį uždraudžia.

Tai buvo garsusis pavasaris, Romos Kalantos liepsnojimo pavasaris. Apie tai aš išgirstu gulėdama ligoninėje. Netrukus pasiekia žinia, kad spektaklį vaidinsime tik tuo atveju, jei bus nuimtas Dievo Motinos paveikslas ir jei bus sumažintas žodžių LIETUVA skaičius. J. Jurašas protestuodamas išeina iš teatro, išvyksta iš Lietuvos. O mes vaidiname. To norėjo J. Grušas ir tokia pati buvo mūsų nuomonė – vaidinti, kad ir sužalotą, kad ir be karūnos spektaklį. Ir tokį jį dešimt metų žiūrėjo visa Lietuva.

Man sunku apie tai kalbėti, apie šią istoriją turėtų kalbėti tie, kurie matė spektaklį. Spektaklio poveikis buvo mirtinai veriantis. Teatras toks ir turi būti. Ši istorija gerai visiems žinoma. Kodėl mudvi vėl ją prisiminėm?!

Po Barboros netrukus atėjo Ibseno „Nora“ (režisierė L. Kutuzova). Vaidinau ją paprašiusi Monikos Mironaitės palaiminimo. Tai reikia skaityti knygoje apie Moniką Mironaitę.

Ir Merė Popins

Stabtelėkim prie Merės Popins. Jūs sakote, o jūs matėte ją trisdešimt kartų, kad tame spektaklyje buvo liūdesio. Taip. Tai tiesa. Merė Popins – laiko tėkmė. Ir atsisveikinimo motyvas – auklė išeina. Paskutinė daina buvo – „Žiūrėkit, vaikai, žiūrėkit, kažkas baigiasi, Maiklai, Džeine“. Tai nėra tik linksma, tai ir liūdna...

Koks nuostabus buvo D. Kazragytės R. Sabulio duetas. Kokie nepakartojami vaikai. O V. Masalskio kaminkrėtys. Ir Misteris Perukas!

A.A. aktoriaus V. Grigolio dukra įtikėjo, kad Merė Popins tikrai gyvena Kaune ir niekad manęs netapatindavo su Mere Popins. Tai buvo nuostabu. Jeigu paskambindavau ir ji atsiliepdavo, šiek tiek pakeisdavau balsą ir mudvi aptardavom virš kurių stogų dabar aš skrendu...

Ačiū Ūbienei

Reikėtų padėkoti Ūbienėi J. Vaitkaus režisuotame Jarry „Karaliuje Ūbe“. Mat ji leido atsipūsti, palikti ramybėje emocijų lauką, leido siausti kūnui ir minčiai. Tai buvo poilsis. Ryškus grimas, raudoni plaukai, vulgari plastika. J. Vaitkus reikalavo pradėti nuo formos. Tai buvo nauja ir įdomu.

Atsisveikinimas

Brendam dabar į J.Jurašo režisuotus „Smėlio klavyrus“ pagal Aušros-Marijos Sluckaitės-Jurašienės inscenizaciją. Aš neturėjau ten vaidinti, bet susirgus R. Varnaitei turėjau pakeisti ją. „Smėlio klavyrai“ ir buvo tikrasis mano atsisveikinimas su teatru. Vaidindavau jį ir pasąmonėje girdėdavau – sudie, sudie, sudie. Nors po to dar buvo keli spektakliai. O į jūsų klausimą, kodėl reikėjo palikti teatrą – atsakau - reikėjo. Guoba – vandenio horoskopo medis. Mūsų sodyboje, šlaite augo labai daug guobų. Apie 1970 m. visoje Europoje siautė guobų maras. Be galo skaudžiai atrodė tie nuogi mirę medžiai mūsų šlaite. Tačiau viena vienintelė guoba liko. Gyva ir šiandien toji šimtametė. 1993 m. vasarą grįžtu į sodybą, aplankau guobą, apkabinu ją, pakeliu akis į viršų ir pamatau daug pažeistų šakų ir išretėjusią lają... Ir tada sąmonę nutvieskia žaibas – viskas baigta, su teatru turiu atsisveikinti. Grįžusi į Kauną tą ir padarau. O guoba atsigauna. Aplankau ją kas vasarą. Guoba nemiršta. Dar.

Bet scena lieka

O literatūros skaitymai prasidėjo nuo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo. Išėjo Karolio Wojtylos knygelė „Priešais juvelyro parduotuvę“. Pasak autoriaus, tai meditacija apie Santuoos sakramentą, protarpiais perauganti į dramą. Subūriau bendraminčių, jaunų aktorių grupelę ir pradėjome. Lankėmės visoje Lietuvoje – mokyklose, bažnyčiose, bibliotekose. Klausantiesiems šio kūrinio - puiki pamoka apie Šeimą.

O šiandien literatūros skaitymai įgavo kitą formą. Dabar Kauno menininkų namuose dalyvauju V. Valašino režisuotose teatrinėse versijos. Tai J.Bergmano „Paskutinis kavalierius“ ir H. Miulerio „Tyli naktis“.

Taigi LAIKAS ir aš DAR BĖGAME...

Ačiū už pokalbį ir sėkmės

Kalbino ir užrašė Audronė Lapenienė

Bernardinai.lt

Salonas