 |
| Pirmasis Salono svečias Cezaris Graužinis |
Naujas Menų faktūros skyrius „Salonas“ skirtas pokalbiams su lietuvių scenos menų kūrėjais. Čia bus skelbiami ir šios svetainės autorių pašnekesiai, ir interviu, pasirodę kituose spaudos ir elektroniniuose leidiniuose. Juos taip pat skelbsime anglų kalba, tikėdamiesi, kad tai leis užsienio skaitytojų auditorijai giliau susipažinti su lietuvių scenos atstovais ir paskatins labiau susidomėti mūsų šalies scenos menu.
Pirmajam pašnekesiui Salone pakvietėme Cezarį Graužinį. Ne tik dėl to, kad neseniai jis sukūrė naują spektaklį „Lietuvos diena“, kuris bus parodytas Naujosios dramos akcijoje. Greičiau todėl, kad jo kūrybinio kelio naujausi viražai šiuo metu atspindi paradoksalią šalies teatrų sistemos situaciją.
Režisieriai, statantys užsienyje, seniai nebe naujiena. Kodėl išvykstama statyti svetur – priežasčių ištisas komplektas: viena vertus, tai ir finansinė parama kartais sunkiai randančiam darbo namuose režisieriui, tačiau tai gali būti įdomi patirtis su kitos kultūros aktoriais ar aktoriais-žvaigždėmis. Pagaliau dažnai užsienyje režisierius būna laisvesnis ne tik rinktis tą medžiagą, kurios nori, bet ir dėl to, kad ten jam sudaromos kur kas geresnės sąlygos nei tėvyniniuose teatruose. Taip pamažu Cezario Graužinio kūrybos bagaže iš 26 spektaklių susikaupė 10, pastatytų užsienyje.
– Dabar važiuoju statyti spektaklių į kitas šalis, nes per pastaruosius dešimtį metų tiesiog pripratau statyti spektaklius svetur. Pradėjau tai daryti tikriausiai dėl to, kad neatrodė, jog esu labai reikalingas čia, Tėvynėje. Ko gero, jei būčiau užsispyręs likti dirbti čia ir vien tiktai čia, jau seniai būčiau pakeitęs profesiją arba atsidūręs „durnyne“.
– Dabar skaitai naują pjesę, ir vėl – angliškai. Tik ką paleidai į sceną „Lietuvos dieną“. Koks kitas tavo spektaklis?
– Tai specialiai festivaliui parašyta jauno ir vieno įdomiausių kroatų dramaturgų pjesė – Ivano Vidičiaus „Gyvenimas bananmedžių pavėsyje“. Spektaklį prodiusuoja Liublianos festivalis „Ex Ponto“, jie užsakė kroato pjesę specialiai man. Bus statoma dviem aktorių sudėtims – slovėnų ir kroatų. Dirbsiu su abiem vienu metu. Vasarą repetuosiu iki liepos pabaigos, o premjera įvyks per festivalį rugsėjo vidury.
Tai šeimyninė šiuolaikinė drama, galinti vykti ir Lietuvoje. Apie tai, kaip žmonės pardavinėja savo tėvynę. Tema, nesvetima šalims, patiriančioms tranziciją iš vienos sistemos į kitą. Pjesė žiauri, tarpais ciniška, negailestinga tėvynei, žmonėms.
 |
| „Turiu formuoti teatro veidą” |
– Nuo naujų metų esi Helsinkio teatro „Viirus“ meno vadovas. Kokios yra tavo pareigos, ko iš tavęs norima ir ką tu siūlai?
– Oficialiai aš pradedu dirbti meno vadovu nuo šių metų rugpjūčio. Bet jau dabar planuojamas kitas sezonas, ir aš aktyviai tame dalyvauju. Turiu formuoti teatro veidą, ideologiją, estetinę politiką. Ir esu įsipareigojęs per sezoną pastatyti vieną-du spektaklius.
Aš buvau pakviestas vadovauti, nors jie puikiai žino, kad turiu savo trupę Lietuvoje. Jie ir neprašė manęs vien statyti spektaklius. Viena sąlygų, kurią patys pasiūlė – aš neturėsiu leisti visą laiką Helsinkyje, galėsiu Lietuvoje daryti vieną kitą projektą. O kai manęs ten nebus, dirbs kiti mano pakviesti režisieriai.
– Tu šį teatrą žinai, esi jame statęs. Lyg ir žinai jo profilį. Ką keisi?
– Šio suomių teatro kūrėjai turi savo kryptį, tai jau 20 metų gyvuojantis teatras. Bet man net nelabai įdomu, koks tas jų profilis buvo. Jie manim pasitiki, vadinasi, aš turiu sukurti tokį teatrą, kokį pats įsivaizduoju.
– Ir kokį jį įsivaizduoji? Juk tikriausiai dabar turi galimybę įkūnyti tas vizijas, kurių negalėjai pasiekti čia.
– Nemanau, kad norėčiau sukurti vienos stilistikos ar temos teatrą. Pats dabar nesijaučiu vykdantis vieną estetinę programą ar ariantis kažkokią ideologinę vagą. Man įdomu keistis. Dirbant man įdomiausia nustebinti pačiam save. Ir atvirkščiai, neįdomu daryti tai, ką labai gerai išmanai. Jei per daug aiškiai įsivaizduoju, kaip statysiu artimiausią spektaklį – mane pradeda imti depresija, nukrenta rankos, nelieka jokio noro dirbti.
Todėl šiandien manau, kad tai turėtų būti teatras, stebinantis kiekvienu savo pastatymu. Reiškia, einantis zigzagais. Norėtųsi išvengti nuspėjamumo.
– Kaip pats vertini šį pasiūlymą? Ar tai – savotiškas atlygis už benamystę čia, ar komfortas? O gal garantija patogesniam gyvenimui?
– Tai natūrali pasekmė. Man patiko dirbti su trupe prie spektaklio „No Return“ pagal Franzo Kafkos tekstus, juoba vieną pagrindinių aktorių – Dicką Idmaną – seniai pažįstu. Man patiko procesas ir sulaukėme gero rezultato. O kai taip atsitinka, savaime atsiranda noras susitikti dar kartą ir pamėginti kažką naujo, mestis į kitą pusę. Pasiūlymas nebuvo labai netikėtas, jį priimu ramiai – kaip galimybę dirbti su gerais aktoriais ir gerais žmonėmis. Dirbti pakankamai stabiliom sąlygom ir net labai gražioje vietoje. Teatras stovi Helsinkio centre, užutėkio saloje. Atsimenu, repetuojant „No Return“ rugsėjį užutėkyje tūpdavo migruojantys paukščiai, buvo nuostabi saulės šviesa, daug medžių, gražios spalvos. Toks jausmas, kad dirbi geresnėmis sąlygomis nei gali susapnuoti. Išėjus tarp repeticijų parūkyti galvodavau – gražu! Bet grįžęs į sceną, pas aktorius, galvodavau – ir čia yra gražu.
– Ar gali įvardinti, kur jautiesi kaip namuose? Kas tau yra namų komfortas? Nes visada ir buvai, ir esi „tarp“ – tarp studijų Maskvoje ir kursų Japonijoje, Tadashi Suzuki teatre, tarp Lietuvos ir Skandinavijos, Farerų, Graikijos…
 |
| „Dafnis ir Chlojė” Atėnų „Poreia“ teatre, 2006. Teatro archyvas |
– Aš – kaip tas žydas iš tarybinio anekdoto, nuolat skraidantis iš TSRS į Izraelį ir atgal: „Kur jūs geriausiai jaučiatės? – Kelionėje“. Man nėra labai svarbu ar įdomu matyti naujas vietas. Keliavimas man – ne fizinis, o daugiau vidinis procesas. Ideali vienatvės forma, skatinanti savęs pažinimą.
Atėnuose, pavyzdžiui, jautėmės prastai – ir aš, ir mano nuolatiniai kompanionai – Vytautas Narbutas ir Martynas Bialobžeskis. Į depresiją varė karštis, chaosas, triukšmas, permanentinis kultūrinis šokas. Tačiau dabar prisimename tą laiką su nostalgija, nes dirbome su puikiais žmonėmis. Prieš atrenkant juos dalyvauti „Dafnio ir Chlojės“ projekte, jie net nepažinojo vienas kito. Dirbdami kartu tapo draugais, o truputį vėliau tarp visų mūsų atsirado dar kažkas. Žinau, kad grįšiu į Atėnus – nes tas „dar kažkas“ šaukia sugrįžti.
Viena vertus, du mėnesiai nuo spektaklio repeticijų pradžios iki premjeros – labai trumpas laikas pažinti aktorius, jei dirbi drauge pirmą kartą. Per tą laiką reikia įsiskverbti į juos, suvokti, kas jie per žmonės, kokios jų kūrybinės galios. Be to, man svarbu, kad visi, dalyvaujantys spektaklio kūrime, kažkuriuo metu pasijustų esantys lyg vienos šeimos nariai. Lyg solidari komanda, nebijanti mažu laiveliu išplaukti į jūrą.
Kita vertus, tie du mėnesiai man atrodo per daug ilgas ir brangus gyvenimo tarpas, kad leisčiau sau prastumti jį bet kaip. Man labai rūpi tų dviejų mėnesių mano gyvenimo kokybė, ne vien rezultatas. Todėl atsisakau net ir labai viliojančių pasiūlymų, jeigu žmonės, su kuriais tektų dirbti, man tiesiog nepatinka. Nes keliauju ne savęs ar savo meno parodyti, bet susitikti su žmonėmis ir truputėlį pabūti su jais. O tai, kad drauge statom spektaklį, kuris galbūt bus geras, – jau antraeilis dalykas. Tai tik priežastis susitikti. Man kvailai atrodo kalbos apie tarnavimą savo profesijai. Nes profesija yra tik įrankis. Be to, profesinė veikla turi teikti malonumą. Tie, kas tai užmiršta, stumia gyvenimą veltui.
– Kiek hedonistiškas požiūris – statyti ir nesikankinti, o jausti malonumą?
 |
| „Režisierius – labai dėkinga profesija žmones kiršinti, žeminti”. |
– Tai ne hedonistiškas, o labai praktiškas požiūris. Režisieriaus veikloje labai stiprus atsakomybės imperatyvas. O atsakomybė dėl aktorių, dėl proceso ir gero rezultato tiesiog užtikrina didelę nerimo ar desperacijos dozę. Bet kentėti ir kitus kankinti yra kvailas darbo metodas. Repeticijoje geriau pajuokauti nei imti versti negatyvų šlamštą iš savęs. Kur jį išvertei, ten jis ir liks – scenoje, spektaklyje. Teatre repeticijų etika tiesiogiai nulemia rezultato estetiką. O kaip gali garantuoti gerą etiką, jei pats konfliktuoji su savim, su aplinka ir nesugebi susivaldyti?
– Bet kartais iš to gimsta aštrūs, nemalonūs, bet stiprūs spektakliai. Ar tau, kaip žiūrovui, jau scenoje pernelyg aiškiai matoma jų kūrimo disharmonija?
– Nepriimu isteriškos kūrėjų saviraiškos. Net apie savo įniršį, baimę, vienatvę juk gali kalbėti ramiai. Ir net su humoru. Tema dėl to tik sustiprės. Tarp mano profesijos atstovų yra populiaru garsėti radikaliais darbo metodais. Režisierius – labai dėkinga profesija žmones kiršinti, žeminti, net fiziškai kankinti – ji tai leidžia. Bet tuo tegul užsiima kiti, man gyvenimas ir taip pakankamai mielas, o žmonės gražūs ir nepažeminti. Aš pastaruoju metu imu analizuoti džiaugsmą, būties džiaugsmą. Kas tai yra? Manau, kad tik teatre galima išnagrinėti ir aptikti džiaugsmo mechanizmus, jo struktūrą, jei tokia yra. Džiaugsmo fenomenas, džiaugsmas kaip tema man atrodo pati giliausia.
– Net gilesnė už mūsų pamėgtąją mirtį?
– Neginčijamai.
– Vadinasi, jei vykdamas svetur turi pažinti žmones, ir tik nuo jų priklausys tavo spektaklis – tu nesibraižai aiškaus plano, nesusikuri modelio, kurį tik pripildytum aktoriais ir scenografija?
– Ne, taip nedarau. Žinau, taip dirbti daug patogiau, ramiau. Bet taip man neliktų motyvacijos. Juolab, kad dirbi visai kitoje kultūroje. Nepuoselėju iliuzijos, kad ją permanysiu, bet per repeticijas žiūriu į aktorius kaip į tos kultūros atstovus ir stebiu. Stengiuosi būti labai jautrus. Tai, kas man atrodė labai juokinga ar liūdna, jų neveikia. Vadinasi, turiu ieškoti dar. Tai nereiškia, kad einu jiems iš paskos, bet žinau, kad vietoj vieno gero sprendimo turiu pasiūlyti kelis, ir jei net jie netinka, jei aš nepamačiau ugnelės aktorių akyse, reikia pasikankinti ir paieškoti to, ką jie supranta ir kas juos veikia. Juk darau spektaklį ne kažkam, o tiems žmonėms – pirmiausiai aktoriams, o jei jiems smagu, vadinasi, galima tikėtis, kad bus smagu ir jų draugams, žmonėms iš jų gatvės, jų miesto žmonėms.
– Esi vienas paskutinių lietuvių režisierių plejados, baigusių studijas Maskvoje ir statančių čia. Vėliau susipažinai su daugeliu kitų kultūrų. Kaip tau dabar atrodo studijos GITIS-e, jo mokykla?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad įstojau labai jaunas ir nesusitupėjęs. Juk man tada buvo tik 17 metų. Mano kursui dėstė Andrejus Gončiarovas ir Markas Zacharovas, jie buvo dideli režisieriai ir stiprios asmenybės. Ir aš, būdamas toks žalias, intensyviai tam jų mokymui priešinausi, ypač Gončiarovo idėjoms. Nes Gončiarovas mokė daryti tik taip ir ne kitaip, tik kaip jis supranta. Man jo mąstymas atrodė pasenęs, estetika nebeaktuali. Deja, besimokydamas Maskvoje neišmokau nieko. Viską atmetinėjau ir gavau labai mažai įgūdžių. Gal paradoksaliai nuskambės, bet iš esmės mokytis pradėjau jau profesionaliai dirbdamas, mokydamas kitus – dėstydamas vaidybos studentams. Ir prasidėjo įdomus procesas – ėmė grįžti informacija, „įkrauta“ GITIS-e. Pradėjau prisiminti kažkokias nuotrupas, ėmiau tarsi iš skeveldrų surinkinėti kažkokį daiktą. Vadinasi, kažkur ta informacija nusėdo, aš dabar ją permąstau, ir tai padeda, įkvepia.
Bet svarbiausia, ką aš ten gavau – tai etikos supratimą. Nes amžinatilsį Gončiarovas buvo tikras „teatro mastodontas“, milžinas, labai sąžiningas, išdidus ir ambicingas. Etinis krūvis buvo tai, ką aš išsinešiau iš Maskvos. Mastelio pajautimą. Kokiomis kategorijomis verta mąstyti teatre ir vardan ko verta kurti spektaklį. Jeigu reikia skriausti aktorių – tai vardan ko. Tai buvo nekompromisinės pozicijos užtaisas.
O apie Stanislavskio sistemą galėčiau pasakyti, kad supratau tik tai, jog Stanislavskio sistemų yra tiek, kiek apie ją kalbančiųjų.
– O susitikus su kitomis kultūromis tekdavo revizuoti savo žinias, savą sistemą?
– Jokiais būdais. Kai mane kviesdavo dėstyti Skandinavijos aktoriams, tai aš gerai žinojau, kad kviečia ne dėl to, kad daryčiau kaip jie, o kad mato kažką mano darbuose, kas gali būti naudinga jiems. Todėl niekada neatsižvelgiu į aplinką, nes kitaip mes nepapildome vieni kitų. Tarkime, jei kalbėsime apie realizmą pagal Stanislavskį, tai manau, kad stipriausias realizmas yra Skandinavijos teatruose. Rusų teatre, koks jis yra dabar ir koks buvo mano studijų laikais, Stanislavskio mokyklą galėčiau apibūdinti kaip labai groteskišką, jų supratimas toks barokinis. O galingą, motyvuotą ir realistinę mokyklą matau Skandinavijos šalyse.
 |
| „Žiemos pasaka” Helsinkio Švedų teatre, 2006. Nuotrauka iš www.svenskateatern.fi |
– Bet Skandinavijos teatras dažnai asocijuojasi su nuobodumu.
– Taip, jie patys skundžiasi, kad yra pavargę nuo natūralistinių spektaklių. Bet čia daugiau režisūros problema, nes aktoriai, nors treniruoti vaidinti realistiškai, natūralistiškai, bet drauge jie atviri bet kuriem kitiems stiliams. Tik vaidmenį jie pradeda statyti nuo pamatų, išsiaiškina veikėjo psichologiją, o jau tada pamažu gali juos vesti apibendrinimų link, į abstraktesnį teatrą. Bet dirbdamas su skandinavų aktorium aš žinau, kad jis vaidmenį pradės statyti nuo pamatų. Pas mus Lietuvoje dažnai pradeda statyti nuo stogo. Nes lietuviui aktoriui svarbiau „kaip“, idėja, kas iš to bus. Ir labai dažnai tų pamatų taip ir nepasiekia, tas stogas taip ir lieka skraidyti. Ir vienas, ir kitas metodas turi savo pliusų ir minusų, bet nuobodumas yra režisūros, interpretacijos problemos.
– O kaip žiūri į mūsų režisūrą? Ar tau, kaip žiūrovui, neatrodo, kad labai aštri jaunųjų režisierių problema? Kodėl pagaliau pats nedėstai būsimiems režisieriams?
– Dabar dėstau Vlado Bagdono pirmajam aktorių kursui. Atrodo, keli studentai turi duomenų tapti ne tik aktoriais. Todėl per paskaitas analizuodamas jų darbus stengiuosi aptarti ne vien tik aktorinį atlikimą. Kalbamės ir apie kompoziciją, stilių, originalumą. Žiūrėsime, kas bus. Gal ateityje su vienu ar kitu studentu apie režisūrą šnekėsiu rimčiau.
Jauniems režisieriams Lietuvoje dabar nepaprastai sunku. Kai jaunas žmogus ateina į valstybinį teatrą, privalo prisiderinti prie daugybės aplinkybių – kad nebūtų greitai sudorotas! Prie dažniausiai labai chameleoniškos vidaus etikos, teatro vadovybės papročių. Tada jis kuria ne spektaklį – paprasčiausiai stengiasi išlaviruoti. O laviruodamas šioje profesijoje nieko nepadarysi. Geriausiu atveju sukursi spektaklio iliuziją. Bet tai nebus tavo kūrinys, o iš aplinkybių sumos atsiradęs jovalas. Pas mus, kur toks galingas teatro mitas, nėra jokių eksperimentinių scenų – tai valstybinių teatrų gėda! Tokia situacija – mirtis režisieriaus profesijai. „Eksperimentas“ pastaruoju metu yra keiksmažodis teatro vadovams. Jie dabar švaistosi žodžiais „komercija“, „produkcija“, „rentabilumas“. Lyg vadovautų privatiems teatrams. O juk visur Europoje, net mūsų kaimynų latvių, estų, rusų valstybiniuose teatruose scena eksperimentams paprastai yra ta sala, kur ugdomi jauni režisieriai, kur jie gauna nedidelę ramybės zoną susikaupti, paieškoti, ir, svarbiausia, padaryti savo klaidas. Kad iš jų daug galėtų išmokti. Nes joks tobulas pedagogas neišmokys to, ko išmoko nuosavos klaidos. Dabar jaunieji režisieriai tiesiog neturi teisės klysti.
Kita vertus, Lietuvoje yra ir tokia pseudo-eksperimentinio teatro terpė, off-stream‘as – turiu omenyje įvairiausius vienkartinius „projektus“, „pristatymus“, „skaitymus“. Nelaikau to eksperimentine sfera, nes darydamas tokius projektus gali greitai išmokti, kaip daryti blogai. Nes tai nereikalauja atsakomybės. Nepasisekė – ir tiek to, mažai kas tai matė ir greitai pamiršo. O režisieriui augti reikia ne tik laisvės mokytis bedirbant, bet ir profesinės drausmės bei reiklumo. Tokios zonos, kuri jaunam režisieriui garantuotų atsakomybės ir laisvės derinį, Lietuvoje nėra. Yra tik kraštutinumai: arba reikalaujama tik žiūrovinio spektaklio, arba (ir tokių atvejų yra), jei teatrui vadovauja režisūrinių ambicijų turintis aktorius, ten greičiau pasikviečiamas režisierius, kuris tikrai nepadarys gerai ar geriau už vadovą. Valstybės pinigai, teatro resursai specialiai metami tam, kad išeitų blankus spektaklis, kurio pavadinimą galima įrašyti į ataskaitą ministerijai, o spektaklį po premjeros greitai numarinti. Taip yra sąmoningai žlugdomas Lietuvos teatro lygis. O kai neatsiranda reiklių, atsakingų režisierių, krenta ir vaidybos lygis, nes niekas nieko nereikalauja. Didžioji dauguma režisierių, dirbančių valstybiniuose teatruose, priversti taikytis prie aplinkybių ir daryti kompromisą po kompromiso.
– Bet jei sakai „sąmoningai žlugdomas“, tuomet klausiu – kas žlugdo?
 |
| „Teatro vadovų kėdės turėtų būti pakeistos taburetėmis”. |
– Nesakau, kad kažkur yra slaptas komitetas, kurio tikslas – sužlugdyti Lietuvos teatrą. Bet pakartosiu: teatro lygis žlugdomas sąmoningai. Tai matau apibendrindamas tendencijas. Niekam ne paslaptis, kad skiriant teatro vadovus Lietuvoje viršų ima nepotizmo logika, vienos uždaros „chebros“ interesai. Valstybiniams teatrams dabar daugiausia vadovauja žmonės, kurie, be vadovavimo, nieko kito negali ar nenori daryti. Deja, teatro vadovo profesija taip pat reikalauja talento, idėjų, drąsos, mokėjimo rizikuoti. Tiesiog reikalauja noro ir entuziazmo kurti teatrą.
Minkštos teatro vadovų kėdės turėtų būti pakeistos asketiškomis taburetėmis. Nes kėdėse labai patogu sėdėti. Jos yra savotiška pasekmė: jei jau nieko nebesugebi, tai eini vadovauti, išdrėbti išstorėjusią subinę ant minkšto kėdės porolono. Čia kalbu apibendrindamas, ne apie visus vadovus – nes yra vienas kitas žmogus, kurio tikrai nenorėčiau įžeisti.
– O tu pats su cezario grupe – ar nesate taip pat minėtas off-stream‘as? Jūsų estetika taip pat kiek remiasi ant „projektinių“ kojų. Jūs neturite teatro pastato, repertuaras nedidelis, spektakliai rodomi kažkur, kažkada.
– Bet tai ir įrodo grupės profesionalumą! Esame be patalpų, vietos keičiasi, kuriame naujus spektaklius, o „Arabiška naktis“ eina ketvirti metai!
Mes tiesiog niekada negalėjome sau leisti kurti vienadienių projektų. Per daug vertiname sunkiai susikuriamas galimybes dirbti, kad švaistytume jas. O tai, kad „vaizdo minimalizmas“ yra viena iš mūsų estetikos dominančių – sąmoningo apsisprendimo, o ne mažų biudžetų ar prastų darbo sąlygų pasekmė. Pavyzdžiui, kuriant spektaklį „Užsispyrėlės tramdymas“, kai grupės aktoriai dirbo didelėje scenoje kartu su Jaunimo teatro aktoriais, spektaklio estetiką suformavo būtent grupės estetika. „Jaunimiečiai“ pirmom repeticijų dienom į viską žiūrėjo įtariai, bet ilgainiui perėmė grupės vaidybos principus ir etiką, todėl Jaunimo teatro repertuare atsirado aiškiai „kitoks“ spektaklis. Tai ir įrodo mūsų etinio ir estetinio apsisprendimo sąmoningumą.
Man labai patinka lietuviško teatro galingas vizualumas, metaforiškumas. Tačiau greta to main-stream‘o norisi kažką daryti truputėlį kitaip. Pavyzdžiui, pasitikėti vien aktoriaus galiomis provokuoti vaizdus žiūrovo sąmonėje jam stovint tuštumoje, vieno prožektoriaus spindulyje.
– Tai antra grupė, bando likti su tavimi po Muzikos akademijos. Pirmoji buvo „Lietuviško teatro naujosios kartos bendrija“, kuri po kiek laiko išsiskirstė po teatrus be pėdsako.
 |
| „Užsispyrėlės tramdymas” Jaunimo teatre, 2004. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
– Su „bendrija“ buvo kitaip. Jie buvo dar tik trečio kurso studentai, tačiau jautėme, kad mūsų repetuojamas Büchnerio „Voicekas“ galėtų būti šis tas stipriau, nei eilinis studentiškas spektaklis. Bet Muzikos akademijos sąlygomis negalėjome jo išleisti – mums reikėjo kiek didesnės scenos, profesionalaus apšvietimo, kostiumų. Todėl mes įkūrėme visuomeninę organizaciją vien tam, kad turėtume sąskaitą banke, kad atsirastų rėmėjų, kad galėtume nuomotis sales. Pasirašėme salės nuomos sutartį su „Lėlės“ teatru. Pirmaisiais rėmėjais tapo Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonija, ji mus aprūpino batais. Organizacija po „Voiceko“ dar bandė kažką daryti, su „Voiceku“ ir su Vestos Grabštaitės „Muražais“ nemažai gastroliavo. Aš jai nei formaliai, nei realiai nevadovavau, ir ji, bene 16 žmonių grupė, buvo pasmerkta arba metamorfozei, arba išnykimui. Metamorfozė neįvyko, žmonės susirado darbus. Bet kol ji egzistavo, tol save pateisino.
Su cezario grupe viskas prasidėjo ne taip ambicingai. Mums tiesiog pavyko su „Arabiška naktimi“, kuri buvo tik diplominis darbas, o jei Lietuvos valstybė aktoriams, kaip debiutantams, užkabino „Auksinį scenos kryžių“, tai pamaniau, kad tie žmonės gal ne vien man įdomūs, pas juos eina publika, ją įvertina profesionalai. Pagalvojau, kad galėtume bandyti dar ką nors. Mes buvome susitarę – nekursime teatro, o pagrįsime santykius kaip meilėje: būsime kartu tol, kol būnasi. Tai priminė flirtą be vedybų. cezario grupė kol kas nėra juridinis vienetas. Visi turi savo papildomų darbų, nes tik darbas grupėje jiems negarantuotų biologinio išlikimo. Mus globoja Audronio Liugos produkcija / TKIEC. Tačiau ta globa negali tęstis be galo. Galbūt atėjo laikas patiems būti atsakingiems už savo kūrybinę veiklą. Tokia ir buvo pirminė Audronio Liugos idėja – padėti grupei, kad kada nors ji taptu savarankiška. Grupė ne tik sugebėjo išlikti ketvertą metų, bet ir sustiprėjo nuolatinės kovos už būvį sąlygomis. Formuojasi jos publika, atsiranda rėmėjų, grupe domisi užsienio teatro prodiuseriai. Mesdamas iššūkį Vilniaus valstybiniams teatrams, svarbią moralinę ir praktinę pagalbą suteikė Meno fortas (jo patalpose repetavome), bei Kauno valstybinis dramos teatras – jausdamiesi lyg emigracijoje ar tremtyje, neseniai po jo stogu radome sąlygas išleisti naujausią savo spektaklį – „Lietuvos diena“.
– Šalia pjesių statyti renkiesi prozą. „Badas“ Jaunimo teatre su Ingeborga Dapkūnaite ir Povilu Budriu pagal Knutą Hamsuną buvo pirmas tavo spektaklis. Du spektakliai paremti Kafkos kūriniais – „Procesas“ ir „No Return“ (pagal „Pražuvėlį“ arba „Ameriką“ drauge su apsakymu „Brolžudystė“). „Lietuvos diena“ taip pat atsirado iš etiudų, įvairių pačių parašytų tekstų. Kodėl tau norisi imtis prozos – negi pjesių nepakanka?
– Hamsunas prasidėjo nuo etiudų, kuriuos dariau su savo kurso aktoriais Maskvoje. Į Jaunimo teatrą buvau pakviestas kurti vaikišką spektaklį. Bet kai Nekrošius paklausė, kokią rimtą medžiagą galiu statyt, nieko kito nesugalvojau, kaip tik „Badą“, kurį bandžiau scenoje vos prieš keletą mėnesių. Tai nebuvo koks sąmoningas pasirinkimas ar programinis manifestas – neva taip nuo šiol ir galvokite apie mane, stebėkite, kokią čia aš literatūrą sudoroju scenoje. Pernai Graikijoje statytas „Dafnis ir Chlojė“ taip pat yra proza, pastoralinis romanas, jame beveik nėra konflikto, todėl ir inscenizuoti jį atrodė būsią nepaprastai sunku. Nes be konflikto, kaip žinia, draminio veiksmo nesukursi. Todėl konstravau konfliktą ne scenoje, o tarp scenos ir žiūrovų. Darbas su proza stipriau provokuoja ieškoti netikėtų sprendimų. Nujaučiu, kad ir toliau bandysiu prozą inscenizuoti. Jaučiuosi laisvesnis, kai kuriama improvizuojant ir atsirenkant.
Dramaturgijoje, net ir moderniojoje, lieka ta klasikinė struktūra: užuomazga, vystymas, lūžis, atomazga. Bet žmogaus gyvenimas realybėje nesikomponuoja pagal tokį kanoną. Man įdomus postdraminis teatras. Kodėl negali būti dramaturginio veiksmo kulminacija, sakykime, 15-tą spektaklio minutę, o po to tris valandas trukti atomazga – kaip raibuliai. Man įdomu, ar turi teisę egzistuoti tik ta klasikinė kompozicija. Manau, kad ne. O proza suteikia tą laisvę.
„Lietuvos dienos“ tekstus rašiau pats. Tai pirma mano „pjesė“, jei galima taip pavadinti. Nepaprastai sunku kurti spektaklį pagal savo tekstus – turi sugebėti vertinti savo rašliavą žiauriai, priekabiai. Turi sugebėti pats save interpretuoti. „Koks idiotas visą tai parašė? Ką aš, režisierius, galiu padaryti, kad to jauno dramaturgo pjesė suskambėtų scenoje?“ – stengdavausi kuo nuoširdžiau paklausti savęs repetuodamas. Tačiau dabar, po visko, kai spektaklis išleistas, norėčiau užsidirbti laisvo laiko, kad galėčiau vėl rašyti.
– Pradžioje, o ir vėliau pati proza ar pjesės buvo ne iš lengvųjų, nuo pat „Bado“. Vėliau sekė Edwardo Bondo „Jūra“, norėjai statyti Roberto Musilio „ Svajotojus“. Tai, ką dabar kuri su cezario grupe, yra estetiškai nauja, palyginus su tavo ankstesniais pastatymais. Galbūt tai – tas tavo įvardintas džiaugsmo tyrinėjimas. „Arabiška naktis“, palyginus su, tarkim, ankstesniais spektakliais, tiesiog – hiperbolizuoju – gražus, džiaugsmingas ir komiškas „multikas“.
 |
| „Džiaugsmas gali būti ir mirtyje”. Raimondo Urbakavičiaus nuotraukos |
– Man patinka ta itin lietuviška klišė, kad kas džiaugsminga, tas negilu. Aš linkęs galvoti atvirkščiai. Tai skonio reikalas, bet ir dirbu tam, kad žmonės imtų kvestionuoti tokias nuostatas. Daugybėje spektaklių rėkiama, kad šis pasaulis sugedęs ar kad žmogus gimsta verkdamas ir miršta nelaimingas ir vienišas. Na – žinau aš šitai. Ir man neįdomu, kai dvidešimtą kartą man tai pakartos ar privers tuo patikėti. Čia nematau didelio meno ir didelės žinios, tai ir taip aišku. Man nepatinka teatras, kuris nori žiūrovą gniuždyt. Nematau prasmės kurti tam, kad žmogus eitų iš teatro pabrukęs uodegą – ir pavymui dar jam rėkti, kad teatras pažadins jo sąžinę?!? Aš tuo netikiu. Tai greičiau įvarys žmogui depresiją. Suprantu, paaugliams tai labai tinka – ateiti į teatrą ir pamatyti kažką baisiai sureikšminta, kažkokias konvulsijas, išgirsti apokaliptinį bliovimą, o po to kelias naktis daug rūkyt, gert kavą su tabletėmis ir rašyti dienoraščius apie gyvenimo tuštumą. Bet tai – 15-17 metų publikai.
Žmonių nereikia mokyti gyventi, sėdintys salėje dažnai būna daug protingesni už scenoje lakstančius. Bet – kaip pagauti tai, kas parašyta tarp gyvenimo eilučių? Kaip užfiksuoti gyvenimo srauto pulsą? Kadangi nežinau – man tai įdomu. Kaip ir sukurti, kaip sakai, „multiką“. Iš tiesų, to spektaklio montažas multiplikacinis, bet technologija nieko nelemia. Ir man tyčia įdomu paimti tokią tradiciškai „nekilnią“ technologiją ir pažiūrėti, ar ji negali sukurti ketvirtos dimensijos ir mus atvesti į nebanalią temą.
– Bet sakydamas, kad tau neįdomi ta „sugedusio pasaulio“ tema, lyg ir neigi tradicinį aristotelišką tragedijos principą – per niekšus ir jų kraupias piktadarystes leisti žiūrovui patirti katarsius ir nuskaidrėti.
– Šiuo metu Aristotelio teorijai negalėčiau pasakyti nei „taip“, nei „ne“. Čia man sunku kalbėti, nes kaip tik galvoju statyti „Kaligulą“ Suomijoje. Žiūriu dabar į tą istoriją kaip į pakankamai tragišką. Bet tai ir būtų mano kitas etapas – paieškoti džiaugsmo tragedijoje. Džiaugsmas – ne vien apie tai, kad viskas gera ir smagu. Jo reikia ieškoti net kai labai bloga ir nepakeliama. Žinau, kad džiaugsmas gali būti ir pralaimėjime, netektyje, bėdoje. Net ligoje. Ir net mirtyje.
