Sėkmė priklauso ir nuo konkretaus žmogaus

Gintė Pranckūnaitė 2007 04 18 Lietuvos rytas/ Mūzų malūnas 2007 04 17

aA

Nuolatiniame darbų sūkuryje paskendęs 37 metų Jaunimo teatro aktorius Rolandas Kazlas dabar jau gali lengviau atsikvėpti. Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimas už pagrindinį vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ ir neseniai įvykusi Pauliaus Budraičio premjera „Jei taip, tai šitaip“ pagal Williamo Shakespeare´o pjesę leidžia aktoriui bent trumpam stabtelėti ir pažvelgti į nueitą kelią.

Kritikų įvertintas paradoksalus plevėsos karaliaus Ignoto vaidmuo ir ką tik sukurtas užsispyrėlis, fanatikas Andželas nepalieka abejingo nė vieno žiūrovo. Su aktoriumi prisėdome pakalbėti apie tai, kas jam svarbu, o žiūrovams – smalsu.

* * *

- Ką pats galvojate apie Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą?

- Manau, jis yra ne už kokį nors konkretų vaidmenį, bet už pastangas, už ėjimą į priekį. Galiu padėkoti ir sau, kad reikiamu metu nenumojau į viską ranka, o atradau savyje esančią valią. Derindamas gyvenimo išmintį ir knygas įgyji sveiko proto.

Priimu šį apdovanojimą kaip atskiro gyvenimo etapo įvertinimą. Aš nesužlugau, tobulinausi ir dabar esu savo vietoje.

- Teikimo metu dėkojote savo žmonai. Laikėtės tradicijos, esate mandagus ar..?

- Kalbėkime konkrečiai. Aš nežinau, kas yra skalbimas, lyginimas, valgio darymas, dukters vedimas į darželį anksti rytais. Ačiū žmonai, ji viską padaro. Ir būtų kiauliška man to nepastebėti ir nepadėkoti.

Galima garsiai dėkoti visiems mokytojams, Stanislavskiui, Piteriui Brookui, bet kartais didžioji tavo sėkmė priklauso nuo labai konkretaus žmogaus, kuris yra šalia, kurį turi pastebėti ir būti jam dėkingas.

- Nepasakytum, kad jūsų pagrindinis vaidmuo Igno Jonyno spektaklyje „Kaligula“ būtų menkesnis už apdovanotąjį karaliaus Ignoto vaidmenį. Bet kritikų I.Jonyno spektaklis nebuvo itin pastebėtas. Ar nejautėte tada nusivylimo?

- Ne. Vis dėlto manau, kad viskas, kas turi įvykti, būtinai įvyks. Aš taip pat nemanau, kad vienas vaidmuo yra prastesnis už kitą. Jis yra tiesiog kitoks.

O gal jeigu nebūtų buvę Kaligulos, nebūtų ir Ignoto, ir jo apdovanojimo. Jeigu Auksinis scenos kryžius yra pasekmė, „Kaligula“ buvo viena priežasčių Kryžiui atsirasti.

- Esate karjeros viršūnėje. Taip galima teigti ne tik todėl, kad išvydę jūsų pavardę afišoje žiūrovai perka bilietus į spektaklį. Be to, jūs, kaip aktorius, įgijote tokį statusą, kad galite sau leisti pasirinkti, su kuo dirbti ir su kuo – ne. Taigi – kaip renkatės režisierių? Kokias jo savybes labiausiai vertinate?

- Aš dabar nujaučiu tik vieną dalyką: vėliau man nebus lengviau, o bus tik sunkiau. Reikia dvigubai pasitempti. Kas leidžiama jaunam ir nepatyrusiam aktoriui, ne visada leidžiama tam, kuris jau turi nemažai patirties ir yra stebimas tarsi pro didinamąjį stiklą.

Kalbėdamas apie režisierius, galiu paminėti keletą svarbių teatrinių susitikimų. Labiausiai vertinu, be abejo, Joną Vaitkų, Eimuntą Nekrošių, Igną Jonyną. Su tais žmonėmis man teko daugiausia dirbti ir aš vertinu tą kūrybinį jų sąžiningumą, kuris turbūt neįmanomas be žmogiško sąžiningumo.

Severija Janušauskaitė (Malgožata) ir Rolandas Kazlas (Karalius Ignotas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
- Jums svarbi karjera?

- Apie tai negalvoju. Tik džiaugiuosi, kad esu sveikas, kad dar turiu jėgų. Visada sakiau, kad jei esi kviečiamas dirbti, bet nesi tikras, jog negalėsi atiduoti visų jėgų ir širdies, – geriau neik. O jeigu jau sutikai, tai, būk mielas, padaryk viską, kas nuo tavęs priklauso.

- Nepaisant jūsų pasisekimo, vis tiek smalsu, ar galėtumėte kritiškai vertinti save teatre?

- Aš nežinau, iš kur kartais kyla tas gėdos, nepatogumo jausmas, kai scenoje į mane labiau atkreipia dėmesį nei į kolegas. Piktesnis kritikas parašo, kad R.Kazlas kiekvieną spektaklį paverčia savo benefisu. Nuoširdžiai sakau – niekada nesistengiu to daryti. Bet juk negaliu vaidinti blogiau ar žemiau savo galimybių.

- Ar monospektaklyje nenorėtumėte vaidinti?

- Gal ir norėčiau, bet mane visada stabdo egoizmo baimė: tarsi štai aš, aktorius Rolandas Kazlas, kviečiu jus į savo monospektaklį, pažiūrėkite, kaip aš kenčiu, pasimėgaukite gero aktoriaus scena. O gal tai tiktai mano kompleksas? Nors... Visko gali atsitikti.

- Ar teko atsidurti vaidmens kūrimo aklavietėje?

- Taip. Tas pats karaliaus Ignoto vaidmuo. Anksčiau būdavo, kad turi nuojautą, intuiciją, kuriuo keliu eiti, kaip suksi, kaip matai tą savo kuriamą žmogų. Šita Witoldo Gombrowizciaus pjesė yra labai klastinga. Ji gali kiekvieną – tiek aktorių, tiek režisierių pražudyti.

Iš pradžių Ignotas buvo visiškai baltas popieriaus lapas. Todėl turiu padėkoti J.Vaitkui, kad davė keletą labai tikslių pastabų, nurodymų. Paskui, kai jau esu savo vėžėse, lieka tik kartais pristabdyti. Apskritai su J.Vaitkumi man sekasi dirbti. Mano vaidmenys jo spektakliuose buvo vieni įdomiausių ir geriausių: „Tėvas“, „Stepančikovo dvaras“, „Demonai“, „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“.

- Ką manote apie šiandieninį Vilniaus, kitų miestų teatrus?

- Turime puikių režisierių, puikių aktorių. Dažnai žiūriu kitų teatrų spektaklius. Kartais einu ieškoti atsakymų į savo paties tuo metu iškeltus klausimus. Žiūrėdamas bet kokį spektaklį atrandi ką nors nauja, gera ir galbūt išeini supratęs, kaip reikia pačiam vaidinti.

Vilniaus artistams gerokai lengviau egzistuoti, mėgautis dėmesiu negu kitų miestų aktoriams. Aš įsivaizduoju, jeigu tektų dirbti mažame miestelyje, tai trigubai daugiau stiprybės reikėtų, kad būtum tuo teatro Don Kichotu.

Yra ir blogybių. Dabar labiau stengiamasi šokiruoti, greitai žmogų priblokšti, kad jisai reaguotų, jį stebinti, linksminti, šiurpinti. Bet tik tiek.

- Įdomu, koks jūsų požiūris į aktoriaus profesiją?

- Kiekvienas jaunas žmogus, stodamas į aktorinį, nežino, kas jo laukia. Tik noriu paneigti kalbas, kurios vyrauja liaudyje, neva visi aktoriai paleistuviai, girtuokliai, plevėsos, nerimti žmonės. Atvirkščiai, kiek teko matyti gerų aktorių, tai yra labai stiprūs žmonės, valingos asmenybės, apsiskaitę, išprusę ir dėl savo profesijos gyvenime daug ko atsisako.

Neverkšlenčiau negaudamas vaidmenų. Būčiau geras šlavėjas, geras pomidorų rinkėjas. Yra žmonių, kurie dirba niekam nematomą, bet labai svarbų darbą. Jeigu kas nors manęs paklaustų, kaip reikia vaidinti, kaip reikia kurti vaidmenį, pasakyčiau: nieko apie tai neišmanau. Kaip ir kiekvieną darbą, visada stengiesi atlikti gerai, sąžiningai.

Kai tiek metų stabiliai esi vienoje vietoje, šiuo atveju – teatre, tada pradedi kažką suprasti. Vaidmens kūrimas – ilgas procesas, vaidmenį reikia išnešioti. Ir nors negaliu paaiškinti, kaip ateina įkvėpimas, suprantu vieną dalyką: reikia eiti sunkiausiu keliu.

- Visi, kurie jus pažįsta, žino, kad esate aistringas skaitytojas. Ką šiuo metu skaitote?

- Mano gyvenimas gana skurdus: teatras, bėgimo takelis ir knygos. Dabar atrandu tokius rašytojus, kurie yra pusiau paslėpti. Kurie yra didžiųjų autorių šešėlyje. Šiuo metu skaitau Henriko Pontopidano „Pjeras, laimės kūdikis“. Aš visada skaičiau, nuo pat vaikystės. Knygos ir jų autoriai yra tikrieji mano draugai.

Salonas