Vilniaus miesto urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius ne viename interviu teigė, kad ilgą laiką jų svajonė buvo atnešti gatvės šokį į profesionalią sceną. Panašią idėją tik siauresniu – vieno spektaklio – mastu 2017-aisiais įgyvendino Marselyje apsistojusi ir „(La)Horde“ pasivadinusi choreografų trijulė – Marine Brutti, Jonathanas Debrouweras ir Arthuras Harelas, pastačiusi spektaklį „To Da Bone“ apie jumpstyle šokį ir jį šokančią visuomenę. Tiesa, anot pačių kūrėjų, su gatvės šokiu jų pasirinktas objektas neturi (beveik) nieko bendra.
Jumpstyle – tai šio tūkstantmečio pradžioje Nyderlandų ir Belgijos naktiniuose klubuose užgimęs šokis, padaręs ir iki šiol darantis nemažą įtaką jaunų žmonių (paprastai – ne šokio profesionalų) kultūrai. Tai techniškai nelengvai įvaldomas stilius, artimas Rytų Europos (pvz., Ukrainos) folklorui (dėl ypač energingų judesių, didelės apkrovos keliams ir nuolatinio trepsėjimo), ir dažniausiai trunkantis iki dvidešimt penkių sekundžių, per kurias šokėja(s) nepaprastai greitai atlieka gausybę siauresnės ir platesnės amplitudės judesių, per trumpą laiką sutelkdama(s) ir išsprogdindama(s) visą turimą energiją. O jos čia, regis, sukaupiama daugiau nei bet kur: jumpstyle – tai hobis, kuriam reikalingas nuolatinis darbas, tad kiekvienas tuo užsiimantis, greta daugybės valandų praktikos, į šokį investuoja milžiniškus asmeninius resursus. Tuo imi tikėti girdėdamas atlikėjus kalbant apie juos išgelbėjusį šokį, suteikiantį galimybę parodyti savo geresnę pusę.
Toks kontekstas spektaklyje „To Da Bone“ leidžia įžvelgti pavyzdžiais grįstą pamoką, kad savaime jokia kultūra nėra piktybiška – vieną ar kitą atspalvį jai suteikia ją propaguojantys žmonės. Pirmą kartą stebint jumpstyle ir klausantis trankių technomuzikai artimų garsų, norisi sieti šį judėjimą su stereotipine „marozų“ kultūra: naktiniais klubais, į viršų pulsuojančiomis rankomis, narkotikais ir po viso to – pasivažinėjimais miesto gatvėmis viršijant greitį, atsidarius langus ir visu garsu paleidus „bumčiką“. Ir pats jumpstyle, ir spektaklio forma asocijuojasi su agresija bei nesivaldymu, vadinasi, baimę keliančiais dalykais. Tačiau kūrinys primena, kiek nedaug apie reiškinius pasako jų paviršius: čia skirtingas asmenines istorijas turintys žmonės, atradę būdą išreikšti save ir būti išgirsti, gali tarpusavyje ir nesutarti, tačiau sutinka dalintis savo patirtimis ir vieni iš kitų mokytis.
Kažin ar kūrėjai sąmoningai siekia naikinti neigiamas šio šokio konotacijas, tačiau edukacinės spektaklio krypties negalima paneigti: pristatant jumpstyle ir jo besimokančias asmenybes kuriamas pasakojimas apie asmeninius atradimus, užgimstančias bendruomenes, žmonių norą kurti ir dalintis bei galimybes tai įgyvendinti kasdienybėje ar perkelti į profesionalų lauką. Vienuolika spektaklio atlikėjų – tai iš Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos, Ukrainos, Italijos, Belgijos ir Kanados surinkti jauni neprofesionalai, kaip ir tūkstančiai kitų, jumpstyle mokęsi namie ir gatvėse, filmavę savo pažangą ir dalinęsi ja jutube. „(La)Horde“ choreografai teigia rinkęsi žmones ne pagal jų technikos lygį, bet pagal asmenybes. Pirmiausia siekta parodyti tos pačios kultūros žmonių įvairovę ir patikrinti, kaip po vieną skirtingai jį suprantančių individų šokamas šokis atrodys atliekant judesius sinchroniškai.
Įvairovė pasirodė ne tokia ir didelė – į komandą pavyko surinkti dešimt baltaodžių vyrų ir vos vieną merginą. Spektaklio pradžioje vienuoliktukas susirenka į krūvą ir sinchroniškai atlieka jumpstyle judesius, trepsėjimu sukurdamas ritmą (muzikos pradžioje nėra) tiek savo judėjimui, tiek vėliau po vieną ar du individualias šokio partijas atliekantiems kolegoms. Įdomu, kad „To Da Bone“ dramaturgiją galima nusakyti labai paprastai: scenoje pamažu susirenka kompanija, grupėje ir individualiai pristatomas jumpstyle šokis, visą energiją atidavę atlikėjai šiek tiek agresyviai stebi publiką. Tuomet prasideda šokio dekonstrukcija: tiesiogiai, tačiau neiliustratyviai atskleidžiama, iš ko susideda jumpstyle judesiai. Pamažu detales aiškinantys šokėjai kiekvienas savo gimtąja kalba pradeda pasakoti apie tai, kaip šis šokis atsirado jų gyvenime ir ką jis jiems reiškia, o po to vėl viskas išsirutulioja į sinchronišką šokį, tik ši kartą ne krūvoje, o šokėjams užpildant visą sceną.
Praėjus kiek daugiau nei pusei spektaklio, atmosfera pasikeičia: žiūrovai išgirsta šokėjų pokalbius, kaip reikėtų atlikti judesius ir ruoštis spektakliui, asmenines istorijas apie tai, kaip pradėta šokti ir ką tai reiškia dabar, sužino atlikėjų amžių bei profesijas. Paprastas žmogus tampa svarbesnis už savo darbą gerai atliekantį ir daugybę metaforų įkūnyti gebantį profesionalų šokėją. „(La)Horde“ atlieka nuostabų darbą, sugebėdami pasirinktus žmones paversti vieno spektaklio profesionalais ir drauge atvirai bei prasmingai ištransliuoti jų neprofesionalumą.
„To Da Bone“ tematika populiari: kultūrų skirtumai, baltaodžių vyrų dominavimas (jis, pasak kūrėjų, susiklostė natūraliai ir jiems patiems netikėtai), nesusišnekėjimas žodžiais, kurį atsveria susišnekėjimas šokiu, asmeninės istorijos apie žmones išgelbėjusį šokį, atrastą gyvenimo būdą ir taip toliau. Šiandieniniame kontekste, be abejo, labiausiai norisi išskirti bendruomeniškumo temą, kuri pasaulyje skleidžiasi paradoksaliomis kryptimis: fizinio kontakto stengiamasi turėti kiek įmanoma mažiau, tačiau ypač vertinamas ir skatinamas mąstymas apie aplinkinius, pagalba tiems, kuriems esamos sąlygos gali būti pakeliamos sunkiau nei kitiems. Panašus bendruomeniškumas užčiuopiamas ir „To Da Bone“: skirtingos atlikėjų gimtosios kalbos tampa aiškiu barjeru, dėl kurio šios kompanijos negalima pavadinti tvaria bendruomene, suvienyta ilgalaikę perspektyvą turinčios idėjos. Tačiau dirbdami dėl spektaklio, mušdami ritmą kolegoms, pasakodami ir leisdami tai daryti kitiems, jie laikinai susijungia – ir ne todėl, kad tokia profesija ir reikia atlikti darbą, o todėl, kad kartu tobulinamas jumpstyle leidžia atsiverti naujoms patirtims.
Neabejoju, kad Lietuvoje „To Da Bone“ būtų itin mėgstamas ne tik tų, kuriems teatras ar juo labiau šiuolaikinis šokis atrodo nepatrauklūs, bet ir principinių šių menų priešininkų – paauglių, į kuriuos dažnai neatsigręžia ir patys kūrėjai. Ypač malonias šio spektaklio patirtis lemia klubinė spektaklio stilistika, beprotiškai gaivališka energija ir begalinė šokančiųjų aistra jumpstyle šokiui, parodanti neišsemiamą norą tobulėti, mokytis, o tada viską atiduoti aplinkai. Nepasakysiu nieko nauja paminėdama, kaip sunku nustygti vietoje žiūrint ne gyvą spektaklį, bet jo įrašą: neapleidžia pojūtis, jog susidūrimas su atlikėjais akis į akį, link savo ribų artinamų kūnų judėjimas ir jėga yra tai, kas labiausiai masina „To Da Bone“ žiūrovus ir ko nepadės pajusti jokio dydžio ekranas.
Greičiausiai „To Da Bone“ liks vienkartiniu reiškiniu, neįtvirtinsiančiu naujo stiliaus šokio spektaklių ir neatskleisiančiu naujų pasaulinio lygio žvaigždžių. Tačiau inovatyvia idėja pasižymintis darbas, regis, ir nepretenduoja į jokias revoliucijas – jis pats sau pakankamas toks, koks buvo sukurtas „(La)Horde“ trijulės ir jų surinktos komandos. Spektaklyje vyrauja tai, kuo pasižymi ir pati jumpstyle kultūra: pirmykštis ritualas, bauginanti gatvės ir klubų kultūra, antrame plane glūdinti vyriškumo, kaip nuolatinio bandymo peržengti savo ribas, tema, šiuolaikinių kultūrų sąsajos su folkloro elementais bei žmonių bendrystė, nepaisant jų gimimo ir brendimo vietos. Taip pat ir scenos menams toks svarbus laikinumas, leidžiantis žiūrovams pasijusti ypatingiems ir privilegijuotiems, nes tikėtina, jog nebus taip paprasta pamatyti kažką panašaus.
Spektaklio vaizdo įrašas čia.
