„Oskaras už režisūrą“, „Pavyzdys, kaip reikia statyti Čechovą mūsų laikais“, „Naujas žvilgsnis į Čechovą“, „Vieni geriausių artistų“, „Ideali aktorių atranka“, „Madingas europietiškas reiškinys“, „Visiškai naujai skambantis Čechovo tekstas“, „Nuo humanizmo pjedestalo nukeltas Čechovas“, „Tvirtai sudėta spektaklio struktūra“, „Į šiuolaikinį žiūrovą pataikantis spektaklis“, „Gyvesnė už gyvuosius „Žuvėdra“, – tokiomis frazėmis pirmuose laikraščių ir portalų puslapiuose rusų kritikai pasitiko režisieriaus Oskaro Koršunovo „Žuvėdros“ premjerą, pristatytą garsiajame Maskvos dailės teatre.
O. Koršunovas buvo pakviestas statyti „Žuvėdrą“ ne šiaip „viename iš daugelio Maskvos teatrų“. Maskvos dailės teatras – tai scena, kurioje prieš daugiau nei šimtą metų prasidėjo Antono Čechovo „Žuvėdros“ epocha. Būtent čia bendradarbiaujant A. Čechovui ir Konstantinui Stanislavskiui įvyko pirmoji šios pjesės premjera.
O. Koršunovo premjera – irgi ne šiaip „vienas iš spektaklių repertuare“. Režisierius pakviestas pastatyti svarbiausią A. Čechovo pjesę jo 160-ies metų proga. Pakviesti lietuvių režisierių statyti vieną ryškiausių rusų dramaturgijos kūrinių istoriškai vienoje svarbiausių Maskvos scenų ir dar bene geriausio rusų dramaturgo jubiliejaus metais rodo didelę rusų teatro bendruomenės pagarbą O. Koršunovo talentui.
Nors dėl COVID-19 viruso grėsmės buvo parodyti tik trys O. Koršunovo „Žuvėdros“ spektakliai, ji jau spėjo tapti itin aptarinėjama tema tiek spaudoje, tiek socialinių tinklų diskusijose. Ne išimtis ir geltonoji spauda, sekanti didžiąsias scenos žvaigždes, – jų tarp „Žuvėdros“ aktorių buvo kaip niekad daug. Jau dabar rusų teatro bendruomenė kalba, jog O. Koršunovo pastatymas, penktoji šios pjesės interpretacija Maskvos dailės teatre, įeis tiek į šio teatro, tiek apskritai į teatro istoriją. Nepaisant to, jog tai tikrai nebuvo tas įprastas „čechoviškas“ pastatymas.
„Tikrai iš aktorių buvo pareikalauta visai kitokios vaidybos, nei jiems įprasta. Jie yra žvaigždės, juos myli žiūrovai ir jie gerai žino, kuriuo profiliu geriau stovėti į žiūrovus. O čia buvo pareikalauta visai ko kito. Ir visgi, jie atsisakė savo gražiosios profilio pusės. Stebuklas įvyko“, – po sėkmingos premjeros kalbėjo O. Koršunovas.
Jūsų dėmesiui – pirmoji dalis po premjeros pasirodžiusių publikacijų.
Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ Maskvos dailės teatre: subtilus spektaklis apie grubius žmones
Alla Šenderova
Lietuvio Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ sukurta pagal geriausias šiuolaikinio meno tradicijas: nėra „ketvirtosios sienos“, todėl aktoriams netenka žvelgti į publiką stikliniais žvilgsniais. Nerdami į salę (vietoj įprastų MDT laiptelių šį kartą pamatėme kopėtėles – kaip baseine), jie nepalieka savo personažų. Tiksliau jie nuo pat pradžių personažus tarsi nuslopina, pripildo juos savo aktorinės gyvybės. Juolab, kad teatras ir aktoriai – tai viena iš Čechovo pjesės temų.
Sakoma, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė peržiūrėjo spektaklio dalyvių paskyras instagrame, aiškinosi, kaip kas rengiasi, ir galvojo apie kostiumus, kuriuos jie galėtų apsivilkti ir gyvenime. Štai, pavyzdžiui, Polina Andrejevna. Jos jaukų sportinį kostiumėlį aktorė Jevgenija Dobrovolskaja galėtų nešioti nors ir kasdien. Tik be blizgančių ir čežančių marškinėlių – tai jau nerangios ir nelaimingos, prie Dorno besiglaustančios ir godžiai paskutiniuosius jaunystės lašus geriančios Polinos atributas.
Apskritai, tai labai ekologiška „Žuvėdra“. Ir ne tik dėl to, kad čia nerodoma paukščio iškamša (paukštį Treplevas išlanksto iš popieriaus). Aktoriai nelaužo nei savęs pačių, nei žiūrovų, versdami juos patikėti visokiais „o dabar įsivaizduokime, kad…“. Galite sėdėti salėje ir žiūrėti į dangumi slenkančius debesis (puikus Arčio Dzervės darbas su vaizdo medžiaga) arba gėrėtis nuo stiklo krentančiais saulės blyksniais (įstabios Eugenijaus Sabaliausko šviesos), tada užmesti akį į išmanųjį telefoną, tada – į kaimyno atspindį scenos veidrodyje. O jau tada – į artistus, kurie kažkaip nepastebimai pereina nuo improvizacijos spektaklio prologe prie labiausiai nuvalkiotos Čechovo pjesės. Ir tekstas skamba visiškai naujai.
Bendrai tariant, realybė čia dvejinasi, negandos auga, ir kuo toliau, tuo pavargusiam žiūrovui mažiau aišku, kur baigiasi scena ir kur prasideda gyvenimas. Paskutiniajame veiksme pasenusiam ir juodai persirengusiam Treplevui pasirodanti Nina tapo, regis, dar gražesnė. Bet dabar ji aktorė ir savąjį monologą perskaito su Tatjanos Doroninos įkvėpimu. Dėl šito galima ir nusišauti.
Širdį draskančio finalo, kuriame Arkadina dar nieko nežino, bet jau viską nujaučia, čia nebus. Tai pernelyg subtilu ir poetiška. Tai ne čionykščiams žmonėms. Žmonės čia paprastesni. O ir visos tos čechoviškos potekstės jau atsibodo. Kam jos? Štai, pažvelkite kad ir į tą žmogų, sėdintį septintos eilės viduryje. Sėdi sau, dairosi, pavargo – išsiėmė telefoną ir kažką rašo. Štai, pakėlė akis. A, tiesa, tai juk aš.
Oskaras už režisūrą: į Čechovo vardo MDT grįžo „Žuvėdra“
Svetlana Naborščikova
Įeini į salę, o po ją vaikštinėja aktoriai. Ir kostiumai, ir makiažas – viskas kaip žiūrovų. Pasivaikščiojo po sceną, nusileido į salę. O toliau – dar daugiau: interaktyvi scena virsta viešųjų ryšių akcija. „Neišjunkite savo mobiliųjų telefonų, – šaukia nuo scenos. – Reklama Maskvoje brangiai atsieina, o mums norėtųsi, kad apie mūsų spektaklį sužinotų kiek galima daugiau žmonių. Grotažymė – labai paprasta!“
O grotažymėje – žuvėdra ir peslys. Peslys – kiek didesnis plėšrūnas nei žuvėdra, tad šios dvikovos baigtis lyg ir aiški. Engia jis, balandėlis, Čechovo paukštį, bet, pasikartosiu, daro tai linksmai ir interaktyviai. Štai sodybos gyventojai susėdo, laukdami, kol prasidės Kostios pjesė. Tiesiai prieš salę. Patyli minutę, dvi, tris. Žiūrovai nerimauja, ploja, švilpia. „Siera dvokia!“ – praneša. Jie lyg irgi laukia ir vaidina. Tiesa, sušokti rokenrolo pagal „Prodigy“ su Arkadina ir Treplevu (motina su sūnumi pažymi spektaklį apie pasaulio sielą) nepavyksta – į sceną baisu ne tik užlipti, bet ir žiūrėti: viskas kažkur skuba, dunda, barška, žybsi, mirguliuoja. Nutilus – vėl ima griaudėti. Su tempo ritmu režisieriui viskas tvarkoj. Ir tarpusavio supratimas su aktoriais pasiektas. Tarp geriausių jų pasiekimų – sarkazmas ir draivas.
Darja Moroz (Arkadina) nuostabiai vaidina prašmatnią pasileidėlę. Galima ją pastatyti vitrinoje prie teminės parodos „Žuvėdra. Perkrovimas“ (ji teatro fojė). Ten pat patalpinama prašosi ir pasiutusi neurastenikė Maša (Svetlana Ustinova), tvirtasis Šamrajevas (Jevgenijus Sytas) ir visur spėjantis Medvedenka (Pavelas Vorožcovas). Igoris Vernikas (Trigorinas) gausybe staigių judesių primena Korzuchiną, kurį jis neseniai suvaidino Bulgakovo „Bėgime“. Bet tai suprantama: ir anas buvo niekšas, ir šitas.
Atklydėlis paukštis
Tatjana Vlasova
Nenuostabu, kad ši „Žuvėdra“ prasideda nuo instagramo sesijos. Iki trečiojo skambučio dar daug laiko, o aktoriai su elegantiškąja Darja Moroz priešaky jau „apšilinėja“: žaidžia su žiūrovų sale, siūlydamiesi asmenukei ir kviesdami tuoj pat publikuoti nuotraukas ar vaizdo įrašus su grotažyme #чайкакоршун (rus. k. čaika – žuvėdra, o koršun – plėšrus vanaginių šeimos paukštis peslys, – vert. past.). Atsisakyti neįmanoma. Nors ir aišku, kad scenoje nevaržomai pajuokiamos šių laikų mados, nuo kurių priklausomi tapo kone visi: transliuoti savo gyvenimą, o tiksliau jo patobulintą, „nugrimuotą“ (kartais jau ir nebeatpažįstamą) versiją socialiniuose tinkluose. Čia, prologe, užduodama spektaklio forma: aktoriai, kurie vaidina aktorius, daugiausia likdami patys savimi.
Režisierius A. Efrosas „Žuvėdros“ personažus palygino su kroketo kamuoliais: „jie skausmingai daužosi vienas į kitą, vienas nuo kito atšoka, trenkiasi į kitus…“. Koršunovas tai parodo išdidindamas žiaurumą, su kuriuo šie žmonės atstumia vienas kitą, ir taip užaštrina jų egoistinius jausmus. Jis nukelia Čechovą nuo „humanizmo pjedestalo“, atmeta elegiškas intonacijas, prideda aštrumo, brutalumo, o Kostios Treplevo ir beviltiškai jį įsimylėjusios Mašos (Svetlana Ustinova) atvejais, – pasiekia tam tikras garsumo ribas: jų nusivylimas, viršijantis bet kokias ribas, pagarsinamas iki grupės „Rammstein“ muzikos decibelų. MDT sienos dreba nuo industrinio metalo muzikos ritmų, kai visų nesuprastas jaunas režisierius (o Treplevas savuoju spektakliu tikėjosi „pakeisti motiną“, naująja forma „užmušti“ Trigoriną ir priversti Niną jį pamilti galutinai) blaškosi po fojė tarp Čechovo, Stanislavskio, Tabakovo portretų, lankstosi autoritetams, lyg ieškodamas jų prieglobsčio. Ir neranda vietos sau. Jis čia nereikalingas.
„Dabar arba niekada“, – nusprendžia „Žuvėdros“ herojai. Nėra laiko repetuoti savo gyvenimą, laikas veikti. Metas suprasti, ką tu gali, kas tu esi. Šiuos „hamletiškus“ klausimus Oskaras Koršunovas įdiegė į pačią spektaklio „konstrukciją“ ir Maskvos dailės teatre sukūrė premjerą, pagrįstą daugeliu atspindžių. Čechovas atspindi Šekspyrą, „priklausančiųjų nuo teatro“ – tiek „senių“, tiek pradedančiųjų – likimai atspindi vieni kitus, o pats spektaklis atspindi teatrą kaip „naująją gyvenimo formulę“.
#чайкакоршун, arba naujas žvilgsnis į Antoną Pavlovičių
Olga Šišorina
Čia įdomios beveik visų personažų traktuotės: Stanislavo Dužnikovo Dornas – kaip kažkoks visuotinis egzistencinis psichoanalitikas, gerasis daktaras Aiskauda; Pavelo Vorožcovo Medvedenka – nerangus ir dėmesio reikalaujantis „į Mašą įsisiurbęs parazitas“; kažkoks pernelyg guvus ir šnekus Šamrajevas (Jevgenijus Sytas). O Jevgenija Dobrovolskaja šioje „Žuvėdros“ versijoje tarsi surenka „pilną trobą“: dabar ji – Polina Andrejevna ir taip uždaro savo personažų, sukurtų pagal šią pjesę, galeriją. Tokios Polinos Andrejevnos mes nematėme: nedaug teksto, daug faktūros. Apskritai Dobrovolskaja gali tiesiog stovėti scenoje, o žiūrovai salėje perskaito viską, ką atsineša jos personažas, ir prapliumpa aplodismentais.
Ne veltui patys aktoriai sako, jog jų „Žuvėdra“ – tai mažas piktas paukštis. Šis pastatymas jau kaltinamas pertekliniu agresyvumu ir „nečechovišku“ perskaitymu. Taip, spektaklis tikrai nėra rafinuotas ir ramus, bet jame glūdi kažkoks gyvenimo šėlsmas.
Plėšrūniškas karmos žavesys
Natalija Kaminskaja
Žiauriame ir nevilties kupiname Koršunovo spektaklyje susijungia jei ne „naujos“, tai bent šiuolaikinės teatro formos su senosiomis. Tačiau jungiasi jos „nesistumdydamos“, o sueidamos į polifoniją. Čia esama akivaizdžių klasikos aktualizavimo ženklų: ir vaizdo projekcijos, ir „burtų ežeras“ kaip didelė stiklinė siena, ir „trash“ stiliaus raudona šviesa, ir „nuo savęs“ sakomi tekstai, ir moderni apranga bei muzika (kompozitorius Gintaras Sodeika), ir šiurkščios intonacijos (elegiškojo Čechovo gerbėjams jos turbūt klausos neglosto), ir tas interaktyvus sarkastiškas prologas. Bet viskas užtikrinta itin smulkmeniškos psichologinės žaismės, tiksliais vertinimais ir gerai išgalvotais tipažais. Čia kiekvienas personažas turi savo istoriją ir savo biografiją.
Visi be išimties Maskvos dailės teatro aktoriai šiame spektaklyje vaidina absoliučiai šiuolaikinius žmones, grynai šiandieninę istoriją, kad ir parašytą prieš daugiau nei šimtmetį. Dairymasis į sienų, tarp kurių tai vyksta, „didingą praeitį“ čia permiežiamas ironija, o štai tikrų, gyvų individų realios dramos vaidinamos rimtai. Kaip turbūt ir turėtų būti, pjesė atlieka savotiškos išpažinties funkciją ir režisieriui, ir jo aktoriams. Nes kiekvienas jų turi ką atvirai pasakyti ir apie save, ir apie garbingą publiką, besiveržiančią į šią madingą premjerą.
Iš rusų kalbos vertė Andrius Jevsejevas
OKT informacija
Bus daugiau
