Pirmosiomis birželio dienomis Vilniaus mažasis teatras viešėjo Sankt Peterburge, kur dalyvavo XIX tarptautiniame teatro festivalyje „Raduga“ („Vaivorykštė“). Festivalyje buvo parodytas Gabrielės Tuminaitės režisuotas spektaklis „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės knygą.
Lietuvių teatro spektakliai Rusijoje visada laukiami ir reto kurio festivalio programoje neišvysi lietuviškų pavardžių. „Vaivorykštės“ festivalio žiūrovams, tarp kurių – ne tik rusų, bet ir užsienio teatro kritikai, mokslininkai, festivalių organizatoriai, lietuvių teatras taip pat puikiai pažįstamas. Šiemet, be Gabrielės Tuminaitės, programoje buvo dar dviejų lietuvių režisierių pavardės: Oskaro Koršunovo, Varšuvos dramos teatre pastačiusio Williamo Shakespeare´o „Akis už akį“, ir Mogiliovo dramos teatre dirbančio Sauliaus Varno, kuris festivalyje dalyvavo su Ivano Vyrypajevo „Liepos“ pastatymu. Tarp kitų festivalio dalyvių – teatrai iš Vengrijos, Prancūzijos, Italijos, Slovakijos, Estijos, Kinijos ir Rusijos.
Vilniaus mažasis teatras „Vaivorykštėje“ svečiuojasi ne pirmą kartą. Po „Bedalio ir labdario“ aktorius sveikinę festivalio organizatoriai ir svečiai prisipažino puikiai prisimenantys aktores Gintarę Latvėnaitę ir Elžbietą Latėnaitę, sekantys jų kūrybą. A. Briancevo jaunųjų žiūrovų teatre vaidintas vilniečių spektaklis „Bedalis ir labdarys“ sulaukė išskirtinio dėmesio. Intriguojanti šiuolaikinė medžiaga, Rusijoje gerai žinoma jaunos režisierės Gabrielės Tuminaitės pavardė ir legendomis apipinta Mažojo teatro aktorių vaidybos maniera kurstė didelį susidomėjimą. Ir šis atsipirko su kaupu. Tiesa, spektaklio pradžia nebuvo sklandi: dėl techninių aplinkybių (neryškios vertimo titrų projekcijos) teko skelbti pertrauką ir šalinti trikdžius. Vis dėlto ši netikėta kliūtis spektakliui išėjo tik į gera: aktoriai kūrybiškai susitelkė ir po pertraukos vaidino su didžiuliu užsidegimu, nevengdami paimprovizuoti „forsmažoro“ tema. Pasak spektaklį iš žiūrovų salės stebėjusio režisieriaus Kirilo Glušajevo, Vilniuje aktoriai taip įkvėptai šio spektaklio dar nėra vaidinę. Išėjusi nusilenkti teatro kūrybinė grupė sulaukė tikrų ovacijų, o palankūs atsiliepimai teatrą pasiekia iki šiol.
Iš karto po spektaklio žymi rusų teatrologė Jevgenija Tropp savo feisbuko paskyroje pasidalino emocingu komentaru su grotažyme „myliulietuviuteatra“: „Pasirodo, ne tik Marius Ivaškevičius rašo apie lietuvių emigrantus Londone. Realūs to darbininkų imigrantų gyvenimo baisumai, pereinantys į tikrą Mrožeko tipo absurdą, buvo perteikti Paulinos Pukytės tekste, režisierė Gabrielė Tuminaitė. Kokia vis dėlto nuostabi aktorė Elžbieta Latėnaitė. Beprotiškai laisva, graži, stilinga. Prisimenu Nastasiją Filipovną, Gretchen, Iriną „Trijose seseryse“; – ne iš karto drįsau ją šiandien atpažinti, nes visiškai kitoks įvaizdis šiuolaikinėje pjesėje. Kitokia plastika, intonacijos (visomis kalbomis – puikia anglų, o taip pat italų ir ispanų), kitokia egzistavimo prigimtis.“
O žurnalistė Jelena Dobriakova savo paskyroje rašė: „Reikia atiduoti pagarbą lietuviams – jie moka kalbėti apie savo problemas ir skaudulius su didžiausiu atvirumu, o tuo pat metu su užuojauta išvarytiesiems, kurie ieško ir negali rasti laimės už savo šalies ribų.“
VMT informacija
