Išsilaisvinti iš baimės klysti

Aušra Kaminskaitė 2018 01 05 menufaktura.lt
Cirko mugės „Subcase 2017“ Stokholme plakatas. Nuotrauka iš subcase.se
Cirko mugės „Subcase 2017“ Stokholme plakatas. Nuotrauka iš subcase.se

Neretai pirmus kartus šiuolaikinio cirko spektaklius stebintiems žiūrovams šis žanras asocijuojasi su laisvės tema. Turbūt vargiai galėtų būti kitaip: viena populiariausių disciplinų - akrobatika - leidžia patirti skrydžio jausmą, o žiūrėdamas į už keleto metrų sklendžiantį kūną šiek tiek svaigti pradedi ir pats. Greta fizinės laisvės cirko artistams kone privalu patirti ir psichologinę - išsilaisvinti iš baimės klysti. Cirke, priešingai nei kituose scenos menuose, artistai nuolat klysta publikos akivaizdoje, ir net sėkmingai apžaidus fizikos dėsnių nulemtas klaidas, didžioji žiūrovų dalis suvokia, jog artistas neparodė numerio tobulai. Tad patiems menininkams tenka išmokti džiaugtis „viešomis“ klaidomis ir priimti tai kaip neatsiejamą meno dalį. Juk net Mahatma Gandhi sakė, kad „Laisvė yra nieko verta, jeigu ji nesuteikia laisvės klysti“.

Neketinu neigti to, kas pasakyta aukščiau, tačiau vienas renginys, skirtas šiuolaikinio cirko sklaidai, pasiūlė požiūrio tašką, leidžiantį pasvarstyti apie šiuolaikinį cirką kiek kitaip: kaip į poreikio prisitaikyti produktą. Lapkričio mėnesį Stokholme įvyko devintoji šiuolaikinio cirko mugė „Subcase 2017“ - svarbiausia cirko mugė Šiaurės šalyse, kasmet sutraukianti apie pusantro šimto profesionalų - festivalių prodiuserių, vadybininkų, artistų, žurnalistų etc. Šįmet mugėje pristatyta keletas gerai žinomų cirko trupių spektaklių, keletas mažiau žinomų, tačiau įdomesnio formato darbų, penki britų cirko spektakliai (britams ypatingi metai - gautas finansavimas šiuolaikinio cirko platformos pristatymui Skandinavijoje!), keletas eskizų (work in progress), dvi projektų pristatymo sesijos, diskusijos... Sunku patikėti, kad visa tai telpa į keturias dienas, o kai kurie pasirodymai vyksta ne po kartą.

Prieš devynerius metus „Subcase“ mugė susiformavo iš cirko artistų iniciatyvos burtis ir parodyti savo darbus prodiuseriams bei atverti galimybes spektaklių išvykoms. Ilgainiui organizacinius renginio darbus perėmė profesionalūs vadybininkai, susibūrė didelė darbuotojų ir savanorių komanda. Šįmet organizatoriai nutarė iš dalies sugrįžti prie mugės šaknų ir pakvietė tris cirko artistus prisijungti prie organizacinių reikalų, konkrečiai - kurti patogumus ir pramogas mugės svečiams. Visos mugės metu „Subtopia“ centre veikė sauna ir lauko kubilas, kasdien vyko keturiasdešimties minučių treniruotės, kuriose kiekvienas galėjo intensyviai pajudėti, o šalia „Subtopia“ centro kavinės užuolaidomis buvo atskirta teritorija, kurioje sustatytose palapinėse buvo galima bet kada numigti. Programa sudėliota taip, kad netgi eidamas į kiekvieną renginį gali atrasti laiko tokioms pramogoms - nekalbant jau apie prodiuserius, neturinčius poreikio žiūrėti VISKĄ. Iniciatyva sugrąžinti menininkus į organizacinę grupę buvo atskleista paskutinę mugės dieną ir prasidėjo vaizdo įrašu, kuriame festivalio vadovė Kiki Muukkonen bei trys artistai sėdėjo saunoje ir staiga prisiminė, jog jau turi kalbėti scenoje. Čia jie pasirodė po keleto minučių tarsi iš tiesų būtų ką tik išlindę iš pirties - visi keturi įsisupę į  chalatus ir apsivynioję plaukus rankšluosčiais. Ir nors tokia forma leido kalbantiesiems ir klausantiesiems atsipalaiduoti bei „meniškiau“ pateikti ar priimti oficialiąją dalį, tai negadino bendros tvarkos: pristatymas praėjo sklandžiai ir tvarkingai, kartais saikingai pajuokaujant. Organizatoriai viešai pristatė skelbtą darbo pasiūlymą cirko artistams, pasakojo, kiek žmonių atsiliepė, kodėl buvo atrinkti būtent šie artistai, kokie atlyginimai buvo skirti, keliuose susitikimuose reikėjo dalyvauti ir t.t. O darbo rezultatus kiekvienas dalyvis galėjo įvertinti, pats jais naudodamasis mugės metu. Besidžiaugiant pramogomis, organizatorių saviironija ir atviru dalinimusi patirtimis, teko konstatuoti, kad šių metų mugėje laisvės cirko kur kas daugiau teko patirti iš organizatorių nei iš spektaklių.

Nepaisant to, kad mugėje pasirodė tarptautinio pripažinimo sulaukusios trupės (Gandini Juggling, Cirkus Cirkör, Burnt Out Punks), ir netgi to, kad kai kurios jų parodė sau nebūdingus darbus, didesnį įspūdį paliko jaunesnių kūrėjų ieškojimai. Būtent - trupės „Skogen“ eskizas „Knekke Greine“ ir komandos „100% Circus“ spektaklis tuo pačiu pavadinimu. „Knekke Greine“ išveda publiką į mišką, tik visai kitaip nei patyrėme „Naujojo cirko savaitgalyje“ vaikščiodami su „The Forest Project“ merginomis. Kelionėje po mišką prie Stokholmo žiūrovai pirmiausia yra dalyviai, kurie kviečiami sutikti su vedėjų siūlomomis sąlygomis - apsirengti juodus lietpalčius ir užsimerkti, leistis sustatomi į eilę, kurioje reikia įsikibti į petį priešais stovinčiajam ir taip užsimerkus žygiuoti į kalvotą mišką, kurį pasiekus tenka sugulti ant žemės (taip, lapkričio mėnesį Švedijoje). Tuomet leidžiama atsimerkti ir prasideda kelionė, kurios metu susirinkusieji laksto po mišką, slėpdamiesi už medžių bei akmenų bando pamatyti mitologinius švedų miško padarus, lipa į kalvas, su virve leidžiasi nuo jų ir net yra kviečiami ridentis nuo kalno... Tai išties smagus procesas, bet jis vis dėlto taip neįtraukia, kad net didžiausias skeptikas įsijaustų į tyrėjo vaidmenį - šio darbo realybės kūrimas ir bandymas įtikinti publiką šiek tiek priminė „Išgyvenimo dramą“ bunkeriuose netoli Vilniaus, kai dalyviai gali užduotis atlikti formaliai, gali iš visko juoktis, tačiau taip pat gali nuoširdžiai sutikti su vedėjų siūlomomis taisyklėmis ir žaisti - tuomet greičiausiai atrodytų kvailai, tačiau patirtys būtų stipriausios.

Kitas labiau dėmesį prikaustęs spektaklis - „100% Circus“ - „užkabino“ jau pirmąja scena, artistams atskleidžiant, kaip lengva manipuliuoti statistika. Mokslinius faktus į mikrofoną žeriantis artistas sužaidė informacija, pagarsinęs statistiškai pagrįstą, tačiau su realybe nieko bendra neturintį faktą: 50% Žemėje gyvenančių gyvūnų gali kvėpuoti po vandeniu. 100% žmonių scenoje yra Žemėje gyvenantys gyvūnai, tad akivaizdu, kad 50% scenoje esančių žmonių gali kvėpuoti po vandeniu. Po šių žodžių vienas jų panardino veidą į vandens dubenį. Klausant tokių išvedžiojimų ir vėliau stebint du jaunus artistus, bandančius paneigti fizikos ir logikos dėsnius, o ir atsiminus anksčiau minėtą „Knekke Greine“ projektą (prie šios kolekcijos pagal prasmės artikuliavimą priskirčiau ir „Svalbard“ spektaklį „All Genius All Idiot“, rodytą 2016-ųjų „Naujojo cirko savaitgalyje“), peršasi išvada, jog sėkmingiausi šiuolaikinio cirko darbai dažniausiai nagrinėja žmogaus gyvenimo absurdą. Turbūt galima kalbėti apie absurdą kaip apie cirko (bet kurio laikotarpio) esmę apskritai - čia ši kategorija pateikiama estetiškai ir dažniau kelia ne pyktį ar neviltį, bet juoką ir, jei artistai yra stiprūs techniškai, - susižavėjimą.

Absurdas turbūt yra viena iš kategorijų, kurios įkalina žmogų, kad vėliau jį išlaisvintų ne tik iš šios, bet ir iš prieš tai patirtų nelaisvių. Tačiau jei jau grįžtame prie laisvės sampratos, „Subcase“ metu svarstyti apie tai labiau paskatino dvi iš šešių prezentacijų-diskusijų, kurių temos oponavo viena kitai: Circus as Outsider ir Circus as Insider. Taigi: cirkas yra pašalietis ar savas? Pirmoji diskusija skirta ne tiek cirkui apskritai, kiek aptarti cirko atstovų situaciją ir savijautą: jau pačioje diskusijos pradžioje moderatorius paprašė pakelti rankas tų, kurie jaučiasi esantys pašaliečiais (pakilo daugiau nei pusė rankų). Diskusijos kalboms labiau linkstant į filosofinį lygmenį, moderatorius priminė istorinį kontekstą: tradicinis cirkas visais laikais buvo pašalietis ir niekuomet nenorėjo būti kitoks,- jis turėjo būti nepriklausomas nuo valdžios, niekad neprisirišdavo prie vienos vietos, jis priimdavo žmones, kuriuos atstumdavo visuomenė (tai, kad pardavinėjo juos kaip kažką antgamtiška - jau kita tema), gyveno pagal trupės vadovų nustatytą vidinę tvarką ir šiems žmonėms greičiausiai nerūpėjo, kas dedasi aplinkui - svarbiausia buvo uždirbti tiek, kad galėtų išgyventi ir toliau užsiimti savo veikla. Apsvarsčius tradicinio cirko kaip „pašalinio ir tuo patenkinto“ idėją, iškyla hipotezė: išeitų, kad atradome dar vieną tradicinio ir šiuolaikinio cirko skirtumą greta požiūrio į gyvūnus. Šiuolaikinis cirkas siekia save institucionalizuoti, jis nori gyventi visuomenėje, būti jos pripažintas. Jis nori, kad šios visuomenės atstovai skirtų jam finansavimą ir leistų išgyventi iš savo veiklos, todėl yra priverstas taikytis prie valdžios nustatytų sąlygų ir atitikti tam tikrus reikalavimus. Beje, diskusija Circus as Insider atsirėmė į šiuolaikinio cirko finansavimo sistemas skirtingose šalyse (Danijoje, Švedijoje, Jungtinėje karalystėje). Šis cirko bandymas iškeisti pašaliečio poziciją į pripažinimą savu įkalina žanrą ne tik dėl to, kad verčia jį „įkategorinti“ (taip cirkas pastatomas į poziciją, kurioje turi stengtis įrodyti esąs ne prastesnis už kitus scenos menus, nors tradiciniam cirkui tai visiškai nerūpėjo - jis tiesiog buvo kitoks). Šiandien cirkas integruoja įvairių scenos (ir ne tik) menų elementus, kalba filosofinėmis ir socialinėmis temomis, pritaiko spektaklius įvairiausioms erdvėms, - panašu, kad pasirinkimo laisvė išsikovota. Tad juo paradoksaliau skamba idėja, jog viena iš šiuolaikinio cirko sąlygų yra prisitaikyti ir atsisakyti tik nuo savęs priklausančios institucijos statuso.

Šiuolaikinis cirkas, matyt, todėl ir yra šiuolaikinis, kad atsisako to, kas šiais laikais nebemadinga, ir tam tikra prasme (daugiau administracine) prisitaiko prie visuomenėje nustatytų taisyklių bei, būdamas finansiškai priklausomas, bando išlaikyti idėjinę nepriklausomybę. Pastarasis bruožas, tiesa, būdingas visiems menams (ir ne vien jiems), tačiau cirko paradoksas šiame kontekste didesnis, nes šio žanro ištakos glūdi neprisitaikyme, o išlikimas priklauso tik nuo gebėjimo taip sudominti ir apžavėti žmones, kad šie iš visos širdies panorėtų nors finansiškai atsidėkoti už pamatytą stebuklą. XXI amžiuje sukurti žmonėms stebuklą gerokai sudėtingiau, ir čia turbūt galime padėkoti informacinėms bei kitoms technologijoms už tai, kad jų sukurtų aplinkybių dėka randasi nauji žanrai ir formos.

Užsienyje