Laisvė kaip religija

Daiva Šabasevičienė 2017 10 30 7 meno dienos, 2017 10 20
„Laisvė - tai mūsų religija“. Birutės Mar nuotrauka
„Laisvė - tai mūsų religija“. Birutės Mar nuotrauka

Sakoma, kad britų politikas, Nobelio taikos premijos laureatas Winstonas Churchillis Antrojo pasaulinio karo įkarštyje paprašytas „nukreipti“ kultūrai skirtus pinigus „svarbesnėms“ sritims pareiškė: „O tai dėl ko tada kovoti, jei ne dėl kultūros?“ Posovietinės šalys pirmiausia išsiskiria savo iškreiptu požiūriu į kultūrą. Ir tai tęsiasi jau pernelyg ilgai.

Buvau pakviesta pristatyti Lietuvos teatrą tarptautinėje konferencijoje, kuri vyko Kijeve, XIV tarptautinio festivalio „Marija“ programoje. Festivalis pavadintas garsios aktorės Marijos Zankoveckos vardu, o jį organizuoja šių dienų Ukrainos teatro žvaigždė Larysa Kadyrova. Trisdešimt metų vaidinusi Lvovo nacionaliniame dramos teatre, prieš dvidešimt penkerius metus ji buvo pakviesta į Kijevą, į Ivano Franko nacionalinį dramos teatrą, kuriame dirba iki šiol. Zankovecka tarytum tapo Kadyrovos dvasine mokytoja, tikint, kad jų kūrybinė misija yra pasauliui garsinti Ukrainos teatrą. Dar dirbdama Lvove Kadyrova buvo pavadinta pirmąja Nepriklausomybės šaukle, nes kiekvienas naujas kūrinys pirmiausia spinduliavo meile tėvynei, tautai. Savo kūriniuose aktorė daug dėmesio skyrė liaudies dainoms, ukrainiečių kalbai. Todėl nieko nuostabaus, kad Ukrainoje vykstančio karo fone šios aktorės veikla įgyja ryškų politinį atspalvį. Tai įkvepia ir primena 1990-ųjų Lietuvą.

Ukraina šiandien yra viena iš jautriausių pasaulio vietų, bet kultūra joje nesustoja. Nors valstybė dėl besitęsiančio karo kultūrai skiria vien grašius, ukrainiečiai ieško būdų naujam jos renesansui, kurį viltingai išgyvena įprasmindami laisvę kaip savo religiją - toks milžiniškas šūkis dengia vieną iš atstatomų Maidano namų. Didelė šalis, didelė tauta, didelis kultūrinis palikimas. Jiems rūpi Lietuva: ne tik kaip draugiškiausia šalis jų atžvilgiu, bet ir dėl to, kad jie daug žino apie šiuolaikinį lietuvių teatrą, pažįstamą iš įvairių gastrolierių, kuriuos į Kijevą prisivilioja visokiausiais būdais. Pavyzdžiui, festivaliui „Marija“ valstybė skyrė 1000 eurų, bet jis įvyko.

Festivalyje spalio 4-9 d. buvo suvaidinta penkiolika spektaklių. Tarp kūrinių iš Ispanijos, Slovakijos, Lenkijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Turkijos, Ukrainos Lietuvai atstovavo Birutės Mar spektaklis „Dostojevskio angelai“, sukurtas Lietuvos rusų dramos teatre. Šią monožanro aktorę kartkartėmis tenka matyti įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose ir kiekvieną kartą stebėtis, kaip ir kuo ji išsiskiria iš kitų šalių kūrėjų. Nuo Samuelio Becketto laikų, nuo spektaklio „Žodžiai smėlyje“, kurio paskutinius štrichus sudėjo Rimas Tuminas, Mar sukūrė margą monospektaklių panoramą. Ir žanrų, ir turinio prasmėmis skirtingi spektakliai festivaliuose įgyja išskirtines pozicijas ir susilaukia ovacijų. Netrukus Mar spektaklis „Ledo vaikai“, pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, keliaus į Maskvą. Tai didelis psichologinis išbandymas. Kad ir kur Mar važiuotų, kad ir ką vaidintų, paprastai ji atsisako bet kokių titravimo paslaugų. Ši aktorė per gan trumpą laiką stengiasi vaidmenis paruošti ta kalba, kuria kalbama vienoje ar kitoje šalyje. Yra spektaklių, kuriuos ji vaidina ne tik lietuviškai, rusiškai ar angliškai, bet ir prancūziškai. „Ledo vaikų“ kelionei Mar ruošia rusišką spektaklio variantą.

„Dostojevskio angelai“ Kijeve įgavo simbolinę prasmę. (Kijevo globėjas - arkangelas Mykolas.) O žuvusieji Maidane pavadinti „Dangaus šimtine“ („Nebesnaja sotnia“) - nors žuvusiųjų gerokai daugiau. Maidano pakraštyje, taip pat abipus gatvės, vedančios į teatrą - žuvusiuosius menantys paminklai. Keli jų aktorės Birutės Mar akivaizdoje buvo vandalų išniekinti.

Ukrainiečiai myli lietuvius. Pagrindinis argumentas: „Jūs priėmėte mūsų sužeistuosius į savo ligonines.“ Jie myli ir mūsų kultūros atašė Jurgį Giedrį, kuris visada atviras visoms kultūrinėms iniciatyvoms. Giedrys nėra formalus statistinis diplomatas. Gal taip yra ir dėl to, kad Giedrys - teatro žmogus. Ukrainiečius ypač sujaudino, kad Giedrys atvyko į konferenciją ir išklausė didžiąją dalį pranešimų. Kaip tik konferencijos dieną visame mieste buvo sustabdytas eismas, nes iš vakaro vyko net keli išpuoliai. Tai ne tik nesutrukdė suplanuotai konferencijai, bet ir dar labiau sutelkė susirinkusiuosius.

Be pranešimų, kurių metu buvo pristatyti skirtingų šalių teatrai, atskira konferencijos dalimi tapo naujų teatro knygų pristatymas. Dalyvavo ne tik autoriai, leidėjai, bet ir mokslininkai, sugebantys be didelių įžangų iš karto „atakuoti“ savo žiniomis. Taip plačiai buvo pristatytos keturios F. Garcìa Lorcos naujai išverstos mažosios pjesės „Paprasta autosentimentalė“, „Apie meilę“, „Šešėliai“, „Jehova“ („El Primitivo Auto Sentimental“, „Del Amor“, „Sombras“, „Jehová“) ir Dmitro Drozdovskio studija, skirta Garcìa Lorcai. Ukrainos nacionalinio dramos teatro direktorius Michailas Zacharevičius pristatė savo knygą „Revoliucija ir teatras“, analizuojančią 1992-2001 m. šio teatro sociokultūrinę dinamiką. Knygos autoriui buvo svarbu įvardyti teatro tęstinumą: pagrindinis XX a. pradžios ukrainiečių teatro kūrėjas Oleksandras Kurbas buvo jo mokytojo mokytojas. Teatro istorijos ir dabarties analizė, vadybinis teatro aspektas ir politika tapo pagrindinėmis aptarimo dalimis.

Teatrologė Alla Pidlužna pristatė garsų ukrainiečių menininką Volodimirą Dachną, animatorių, režisierių, scenaristą, garsių karikatūrų autorių. Knyga „Volodimiro Dachnos kodas“ išleista kaip autentiškas laikotarpio dokumentas, naudojant filmų kūrėjo ranka užrašytas „partitūras“. Ukrainiečių menas sunkiai įsivaizduojamas be Oleksandro Dovženkos įtakos, kuris šioje knygoje taip pat atsispindi ne tik kaip pirmtakas, bet ir kaip idėjinis savo tėvynės tyrinėtojas, palikęs gilius pėdsakus sekėjams. Kino fonas visoje ukrainiečių kultūroje labai ryškus.

Valerijaus Fialko „Ukrainos teatras XX a. antrojoje pusėje: vaizdinė kalba“ puikiai parodė, kodėl teatrui skirtoje knygoje tekstas turi būti artimai susijęs su iliustracijomis. Nikolajus Šemetas pristatė knygą apie Charkove gimusią vieną garsiausių XX a. I pusės teatrinių kostiumų dailininkių Barbarą Karinską. Knyga „Interpretacijos“ ir paroda, skirta šiai menininkei, eksponuojama teatro fojė.

Kijevas - didelis miestas, todėl ir jo kultūrinis fonas labai įdomus. Tai gali pastebėti ant kiekvieno kampo: Federico Fellini vardu pavadintas ne tik kino teatras, bet ir kavinė, viešbutyje prie pusryčių stalo skamba kino muzika. Muziejai, nors ir apšiurę, pilni įdomių parodų. Pavyzdžiui, „Eneida“, kurioje eksponuojama Ivano Kotliarevskio dar 1798 m. ukrainiečių kalba sukurta „Eneidos“ parodija, kur vietoj Trojos karo herojų veikia Zaporožės kazokai. Keliose didžiulėse salėse - ukrainiečių „Eneidos“ tema sukurti kūriniai: grafika, tapyba, filmai, muzikiniai spektakliai, keramika, įvairios parafrazės (1970 m. įsikūrė roko grupė „Enei“, kuri „kopijavo“ „The Beatles“). Ekspozicija atspindi kūrybingos tautos išmonę ir sugebėjimą sisteminti meno kūrinius. Michailo Bulgakovo muziejus įrengtas šeimos name, kur garsus rašytojas praleido vaikystę: čia gausu memorialinių daiktų, kurie eksponuojami kartu su tariamais romano „Baltoji gvardija“ herojų daiktais; lyg sudvigubinta tikro ir literatūrinio gyvenimo instaliacija. Puiki gidė, kasoje - įvairūs leidiniai, kalendorius su Bulgakovo gyvenimui svarbiomis datomis (tomis dienomis miesto bendruomenė kviečiama į įvairius renginius), laiškų kambarys, arbatos gėrimo veranda, kurioje kasdien žmonės gali ateiti pamedituoti. Jautiesi taip, lyg Bulgakovas vaikštinėtų čia pat. Šie namai pilni ir moljeriško šėlsmo. Atsidūrus juose po „Tartiufo“ premjeros ypač įdomiai nuskamba Bulgakovo išskirtinis dėmesys Molièreʼui. O greta jų norom nenorom pastatai Oskarą Koršunovą. Taip giminingos sielos ir susitinka. Kaip ženklas - lietuviškas „Meistro ir Margaritos“ vertimas Bulgakovo knygų lentynoje.

Kadaise menininkai rinkosi kavinėje, kuri buvo vadinama „Xлам“ (Художники, литераторы, актеры и музыканты - dailininkai, literatai, aktoriai ir muzikantai), šiandien yra kavinė „Прах“ („Palaikai“). Skubi į Kijevo Pečorų laurą, o pakeliui atsitrenki į ką tik smarkiai sužeistą žmogų, kurį čia pat profesionaliai tvarsto policininkai. Vos ne kiekvienoje gatvėje - piketai, demonstracijos. Kaštonų nuklotas miestas bando paslėpti kraujo dėmes, bet iš sąmonės jų išvalyti niekas negali. Vakare miestas virsta gyva teatro scena. Pagrindinėje Kreščiatiko gatvėje didžiulis būrys stebi profesionalius hiphopo šokėjus, o už dešimties metrų kažkokioje arkoje it skulptūros sustingę žmonės su didžiuliu plakatu protestuoja prieš Kinijos diktatūrą, netoliese jaunimas su plakatu „Debiliški šokiai“ kviečia jungtis šokiams. Ir visa tai - savaitės viduryje. Žmonės buriasi dėl įtampos ir ieško meninės išraiškos, norėdami atitolti nuo realybės. Jie kuria teatrą čia pat, gatvėje. Teatras jiems reikalingas.

Ukrainiečių teatro menininkai kelis kartus įvairiuose kontekstuose minėjo, kad pavargo nuo dokumentinio teatro, kurio aplink labai daug. Kaip tik tuo metu Nacionaliniame dramos teatre buvo rodomas neseniai sukurtas spektaklis - Pedro Calderóno de la Barcos „Gyvenimas - tai sapnas“. Salė buvo perpildyta.

Nors miestas į mus žvelgia pro senus, dar sovietmečiu įdėtus langus, žiūrovai į teatrą atneša labai daug gėlių.

www.7md.lt

Užsienyje