Teatro išsišokėlis Simonas Stone ir jo „Jerma“

2017 10 01 menufaktura.lt
Režisierius Simonas Stone'as. Jan Versweyveld nuotrauka iš festival-avignon.com
Režisierius Simonas Stone'as. Jan Versweyveld nuotrauka iš festival-avignon.com

Spalio 3 d., antradienį „Forum Cinemas“ kino teatrai Lietuvoje tiesiogiai transliuos Londono Karališkojo nacionalinio teatro spektaklį „Jerma“. Tai - provokuojantis jauno australų režisieriaus Simono Stone´o pastatymas pagal ispanų poeto ir dramaturgo Federico García Lorca´os pjesę.

***

„Su šia pjese daug kur vandališkai elgsiuosi,“ - dar tik statydamas „Jermą“ sakė Simonas Stone´as. „Klausykit, juk tai graikų tragedija. Lorca parašė dvidešimtojo amžiaus graikų tragediją apie labai specifinę šių laikų dilemą - kaip jaučiasi moteris, sužinojusi, kad tikriausiai negalės turėti vaikų.“

Federico García Lorca´os „Jerma“, parašyta 1934 m., Stone´o pastatyme tampa drastiška ir šokiruojančia šių laikų šeimynine psichologine drama. „Tokių Jermų apstu visuose miestuose - Londone, Sidnėjuje, Berlyne,“ - sako režisierius. - „Aš jas pažįstu. Mane domina moteris - apsišvietusi, feministinių pažiūrų moteris, kuri niekad nebūtų pagalvojusi apie save reprodukcinės sistemos kategorijomis, niekad nebūtų pagalvojusi, kad taps Jerma - ir staiga tai pradeda vykti.“ Stone´as teigia, kad imtis šios pjesės jį paskatino ir asmeninė patirtis. „Buvau liudininku to, ką patiria tokioje situacijoje atsidūrusi moteris. Man tiesiog plyšo širdis.“

Kaip spektaklio apžvalgoje rašo The Theater Times, režisierius perkelia pjesės veiksmą į ekspresionistinę erdvę, jauna veikėjų pora veikia uždaroje stiklo konstrukcijoje, o ši kuria publikai veidrodžio efektą. Žiūrovas jaučiasi stebintis nejaukiai intymų, ilgainiui agresyvėjantį poros gyvenimą, kuris atrodo lyg pasaulietinė šių dviejų pasmerktųjų Kalvarija. Grigališkosios giesmės, religinė ir šiuolaikinė ispanų bei Lotynų Amerikos muzika, kaip ir užuominos į ypatingą japonišką mirties ritualą žymi septynis sceninio Stone´o pasakojimo skyrius, kuriuose parodomas kiekvienas skausmingo proceso žingsnis, Jermai beviltiškai bandant pastoti.

Pjesės perteikimas mirties ritualo forma išgrynina Lorca´os kūrinio esmę, vietos bei laiko pakeitimai nebetenka reikšmės. „Jermos“ režisierius taip suderino neįtikėtiną žodžių, garsų, muzikos ir žmogaus sąveikos skambesį, kad ispaniškasis Lorca´os pasaulis į mūsų šiuolaikinį teatro pasaulį perkeliamas neprarandant nė trupinėlio „Jermos“ esmės. Toks skausmas ir toks malonumas scenoje - retas ir laukiamas svečias.

***

Katie Mitchell yra vadinama britų teatro karaliene tremtyje, o Simonas Stone´as kritikų kartais pavadinamas australų teatro išsišokėliu. Jo kūrybinėje biografijoje - ne tik teatriniai apdovanojimai, bet ir abejingų nepaliekantys pastatymai įvairiuose pasaulio teatruose. Daugiausiai dėmesio sulaukę jo spektakliai pastatyti pagal Antono Čechovo „Platonovą“, Henriko Ibseno „Laukinę antį“, Woody Alleno scenarijų „Vyrai ir žmonos“ bei šiųmečiame Avinjono festivalyje parodytas „Ibseno namas“ pagal norvegų dramaturgo kūrybą. 2016 m. Stone´as pristatė ir savo pirmąjį kino filmą „Duktė“ („The Daughter“, įkvėptą Ibseno „Laukinės anties“).

Simonas Stone´as gimė 1984 m. Bazelyje (Šveicarija), jo tėvai - australai. Dalį vaikystės Simonas praleido Melburne (Australija), vėliau su tėvais gyveno Kembridže (Anglija), kur jo tėvas biochemikas buvo paskirtas dirbti. Tėvui mirus (Simonui buvo 12 metų), šeima grįžo į Australiją. Gedulą būsimasis teatro ir kino režisierius malšino kinu ir Shakespeare´u, paauglystėje suvaidino keliuose kino filmuose.

2007 m. Sidnėjuje Stone´as įkūrė nepriklausomą alternatyvaus teatro trupę „The Hayloft Project“. „Kurti teatre pradėjau tik eksperimentuodamas, siekdamas sužinoti, kaip dirbti su aktoriais, - sako Stone´as. - Galvojau, kad man to reikia, kadangi ateityje ketinau kurti filmus.“ Tačiau ilgainiui Stone´as įsimylėjo teatrą. „Pamečiau kelią dėl takelio - žmonės norėjo, kad ir toliau kurčiau teatre. Staiga tai tapo pašaukimu.“

O jo pašaukimo vizitine kortele tapo 2011 m. spektaklis „Laukinė antis“. Ne vieną apdovanojimą pelnęs spektaklis tapo Stone´o bilietu į Europą ir jo tarptautinės karjeros pradžia.

***

Australijoje Simonas Stone´as kartais pavadinamas blogiausiu „europinės įtakos“ pavyzdžiu teatre („Tačiau jiems viskas atrodo gerai su britiškąja įtaka,“ - šyptelėdamas pastebi režisierius), o štai Vokietijoje ir Austrijoje jam prikišamas „pernelyg didelis susidomėjimas realybe“.

Laukiamas daugelyje Europos teatrų, Simonas Stone´as tvirtina turįs nuolat grįžti į Australiją, nes tik ten pasijunta esąs pakankamai blaivaus proto tęsti tai, ką daro. Stone´as prisimena, kad po tėvo mirties grįžęs gyventi į Australiją, jis, paauglys, ten jautėsi visišku autsaideriu. „Tačiau mano meilė šiai šaliai ilgainiui augo - tam tikras atsipalaidavimas, atvirumas ir palankumas yra neatskiriama ir, mano suvokimu, ypatinga Australijos kultūros dalis,“ - sako Stone´as. Tačiau kultūrinei australų politikai režisierius priekaištų turi: „Žmonės labai konservatyvūs rizikingų meno projektų atžvilgiu, kai pati Australijos kultūra didžiuojasi priimdama itin rizikingus socialinius sprendimus. Kartais noriu paklausti, ar žmonės valdžioje patys supranta, kokį laisvos minties rojų šioje šalyje esame sukūrę ir kodėl gi to nepritaikius visose srityse.“

Tačiau, Stone´o manymu, Europoje savų keistumų taip pat apstu. „Visi čia tokie laisvai mąstantys, kai kalbama apie meną, tačiau gali labai neadekvačiai reaguoti kad ir į tai, kaip naudojiesi stalo įrankiais. Net koks radikalus teatro kūrėjas gali pasakyti: „Labai nemandagiai pasielgėte.“ Va čia tai keistenybė!“

Netflix ir vaizdo įrašų, socialinių tinklų amžiuje, kai istorijų pasakojimas yra toks polifoniškas ir lengvai prieinamas, teatras, Stone´o manymu, turi rasti priežastį išlikti būtinu vakaro ritualu. „Tai, kad mes visi kartu, kaip žiūrovai, ateiname į teatrą atlikti šio socialinio ritualo - o jis, mano manymu, yra vienas katarsiškiausių mums likusių socialinių ritualų - nereiškia, kad kaip teatro kūrėjas tu gali įtikinti publiką, tiesiog tą ritualą atlikdamas. To nepakanka. Turi pasiekti, kad teatre žmonės sakytų: tai bent, mes išties visi čia esame drauge ir tai šį bei tą reiškia. Teatras kaip ritualo vieta tampa vis populiaresnis, nes žmonės jaučiasi vis labiau ir labiau atitolę vienas nuo kito. Teatre stipriau pajuntama, kad reikia vienam kito laikytis. Pavyzdžiui, Shakespeare´as. Užaugau skaitydamas jo pjeses kaip literatūrinius tekstus, nes man jos labai patiko. Tačiau tą akimirką, kai pjesė tampa teatro dalimi, turi įtikinti žiūrovus, kad ji byloja bent kažką apie jų dabar gyvenamą gyvenimą. Tai negali būti vien paminėta kažkur programėlėje.“ 

Klausiamas apie teatro misiją, Simonas Stone´as teigia, kad auditorijos įvairumas teatrui gyvybiškai svarbus. Kaip pavyzdį režisierius vėlgi mini Australiją: „Užaugau šalyje, kurioje buvo galybė skirtingos rasės žmonių iš įvairiausių kultūrų, o teatras yra tas katilas, kuriame jos visos gali sugyventi tikrąja to žodžio prasme. Teatre gali sukurti visuomenės simuliakrą, kuriame dalyvauja ir aktoriai, ir žiūrovai.“

Simonas Stone´as teatre dažniausiai stato klasiką ir teigia nuolat primenantis žiūrovams, jog tai aktualu: „Manau, publika visuomet įsitraukia į mano jai siūlomą prielaidą - o kas, jeigu tai apie tave? O kas, jeigu tai labai sena istorija, bet ji apie tave?“

Parengė Diana Gancevskaitė

Užsienyje