Peteris Hallas, melancholiškas britų teatro titanas

2017 09 22 menufaktura.lt
Seras Peteris Hallas. Nuotrauka iš plumbershelp.info
Seras Peteris Hallas. Nuotrauka iš plumbershelp.info

Rugsėjo 11-ąją mirė Seras Peteris Hallas (Peter Reginald Frederick Hall), scenos titanu vadintas režisierius, anot The Guardian, buvęs įtakingiausiu teatro žmogumi moderniajame britų teatre. Jam buvo 86 metai.

Novatorius turi grumtis

Hallas buvo itin rafinuotas teatro režisierius, ypač kalbant apie Shakespeare´o, Pinterio ir Becketto pjesių pastatymus. Jo režisūriniai darbai operoje įnešė tikrojo muzikinio supratimo Mozarto ir Verdi kūriniams. Tačiau būtent įkurdamas Karališkąjį Shakespeare´o teatrą (The Royal Shakespeare Company) 1960-aisiais ir vadovaudamas Londono Karališkajam nacionaliniam teatrui (Royal National Theatre) 1973-1988 m., seras Peteris Hallas įtvirtino savo tikėjimą valstybės remiamomis institucijomis. Jeigu dabar šių teatrų egzistavimas atrodo savaime suprantamas, taip yra didžiąja dalimi dėl to, kad Hallas turėjo aiškias vizijas ir entuziazmą, jis grūmėsi kaip tikras novatorius, kad tokie teatrai atsirastų ir gyvuotų.

Kaip rašoma The Guardian straipsnyje Peteriui Hallui atminti, šis kūrėjas buvo itin sudėtinga asmenybė. Daugeliui teatralų jis atrodė esąs įgudęs politikas, manipuliacinius gebėjimus slėpęs po viešai patikimo žmogaus kauke. Visgi politinių gebėjimų dėka jis pasiekdavo tai, ko norėjo, o jis norėjo to, ką šiandien laikome vienais svarbiausių modernaus britiškojo teatro dalykų. Tačiau seras Hallas buvo jautrus menininkas, ir akylesnis žmogus galėjo pastebėti už jo genialumo slypinčią melancholiją, sužeistą sielą. Tai buvo atviras ir dosnus žmogus, neslėpęs nei patiriamos euforijos, nei nusivylimo.

Peteris Hallas buvo vedęs keturis kartus ir turėjo šešis vaikus. 2009 metais The Spectator apibūdino 78 metų Peterį Hallą kaip alfa vyrą. Tarp svetainės charakteristikų yra ir tokia: „Jis yra didis gyvenimo gurmanas. Jis myli gražias moteris, dievina ekstravagantiškus automobilius ir puikų maistą. Pirma Hallo žmona buvo prancūzų kino žvaigždė Leslie Caron, ketvirtoji - Nicola, 30 metų jaunesnė už jį. „Meilė moteriai daugumą vyrų neišvengiamai padaro menininkais“, citavo blogs.spectator.co.uk  Peterį Hallą.

Godus meno ir alkanas kultūros

Peteris Reginaldas Frederickas Hallas gimė 1930 m. lapkričio 22 d. Safolke (Rytų Anglija), jis buvo vienintelis vaikas geležinkelio stoties viršininko Rego Hallo ir jo žmonos Grace šeimoje. Tėvai labai mylėjo savo vienturtį sūnų, skatino jį domėtis muzika ir dramos menu. Kaip vėliau teigė pats Peteris Hallas, jis buvo paprastas darbininkų klasės vaikis, tik „godus meno ir alkanas kultūros“. Tėvo darbo dėka Hallas galėjo nemokamai keliauti traukiniais, tad nuvykdavo ir į Londoną, kur Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pamatė legendinių Laurence´o Olivier ir Ralpho Richardsono sezonus Naujajame Teatre. O apsilankęs Stratforde prie Eivono 1946-aisiais, kur buvo pakerėtas tuomet dvidešimt vienerių metų amžiaus Peterio Brooko darbo „Tuščios meilės pastangos“, Hallas nusprendė, kad norėtų vadovauti Shakespeare´o memorialiniam teatrui.

Būsimasis teatro novatorius studijavo Kembridže, kur vaidino Hamletą, tapo studentų atstovu ir išmoko viešojo kalbėjimo meno; vėliau atliko privalomąją karinę tarnybą. Hallui tai buvo reikšminga patirtis, kadangi 1949 m. jis buvo išsiųstas į Vokietiją, kur savo akimis pamatė meno subsidijavimo reikšmę visuomenei. Gavęs stipendiją toliau studijuoti anglų kalbą Kembridže, Hallas buvo apkerėtas dviejų įtakingų dėstytojų, kurių dėka suvokė ir perprato teksto tikslumo svarbą, moralinę meno jėgą, šekspyriškojo kalbėjimo eilėmis pirmenybę prieš sceninių dekoracijų reikšmę.   

Kembridže Hallas gavo puikią paspirtį savo būsimai profesijai. 1953 m., studijuodamas paskutiniame kurse, jis pastatė Pirandello „Henrį IV“, kuris dvi savaites buvo rodomas Menų teatre (Arts Theatre). Tuometiniam teatro vadovui Alecui Clunes´ui šis pradedančio režisieriaus darbas labai patiko, tad perleisdamas vadovo kėdę Johnui Fernaldui, jis rekomendavo šiam pasamdyti Hallą asistentu. Menų teatre Hallas netruko išgarsėti Lorca´os „Kruvinų vestuvių“ bei Gide´o „Imoralisto“ pastatymais.  Fernaldui pasitraukus iš pareigų, vadovo postas buvo pasiūlytas Peteriui Hallui - būdamas 24 m. amžiaus, jis jau vadovavo vienam Londono teatrų.

Nuolatinė trupė komercijos karuselėje

Vienas reikšmingiausių ne tik Hallo karjeros, bet ir viso britiškojo teatro įvykių nutiko 1955 m., kai ant Hallo stalo atsidūrė anuomet niekam nežinomo, Paryžiuje gyvenančio airių dramaturgo Samuelio Becketto pjesė „Belaukiant Godo“. Peteris Hallas aistringai susižavėjo šia pjese, nežinodamas, kad ji turės lemiamą reikšmę moderniajai dramai. Nors iš pradžių Hallo režisuotas spektaklis „Belaukiant Godo“ buvo sutiktas pašaipiai, vėliau, po The Sunday Times ir The Observer atsiliepimų, bilietai į šį spektaklį sparčiai tirpdavo ir tai tapo plačiai aptarinėjamu reiškiniu.

Staiga Peteris Hallas tapo britų teatro auksiniu berniuku, laukiamu West Ende, Straforde, Niujorke ir Sadler´s Wells teatre.

Stratforde prie Eivono esančiame Shakespeare´o memorialiniame teatre (Shakespeare Memorial Theatre) 1956 - 1959 m. Hallas pastatė Shakespeare´o „Tuščias meilės pastangas“, „Cimbeliną“, „Koriolaną“ ir „Vidurvasario nakties sapną“, o 1960 m., būdamas 29 m. amžiaus, tapo šio teatro vadovu, kartu paveldėdamas ir Shakespeare´o festivalį.

Visgi Hallas labiausiai norėjo įgyvendinti savo viziją - nuolatinę aktorių, režisierių ir dailininkų trupę, kuriančią spektaklius pagal šiuolaikinius ir klasikos tekstus. Jo planams priešinosi komercinių Londono teatrų vadybininkai, reakcionieriški aktoriai ir rėmėjai, kuriems labiau rūpėjo Nacionalinio teatro planai. Tačiau Hallui netrūko jį palaikančiųjų, tarp kurių buvo ir Peteris Brookas, ir 1961 m. formaliai buvo įkurtas Karališkasis Shakespeare´o teatras (Royal Shakespeare Company), galiausiai įrodęs, kad pastovumas britiškoje laisvai samdomų kūrėjų karuselėje yra įmanomas.  

Kritikų vertinimu, 1963-ieji buvo Karališkojo Shakespeare´o teatro meninės brandos metai, kai žiūrovams buvo pristatyti „Rožių karai“ ir „Ričardas III“. Per repeticijas Hallas patyrė rimtų sveikatos sutrikimų, ir gydytojai rekomendavo poilsį. Tačiau vietoj to, paskatintas Peterio Brooko ir Peggy Ashcroft, jis dirbo toliau. Pastatymai, kuriuose senovės istorijos tapo tuometinės valdžios ir galios politikos metafora, patyrė triumfą.

1965 m. Hallas pastatė net ir minėtuosius darbus pranokstančius Haroldo Pinterio „Grįžimą namo“ ir Shakespeare´o „Hamletą“. Šitie spektakliai, kaip ir būdinga Hallui, pasižymėjo nuožmiu kalbos aiškumu ir emociniu tikslumu. Tais pačiais metais Peteris Hallas režisavo ir Arnoldo Schoenbergo operą „Mozė ir Aaronas“ Covent Garden teatre.

Kurti ir būtinai vadovauti

Vadovavimas Karališkajam Shakespeare´o teatrui, anot teatro istorikų, prilygo Sizifo darbui, labiausiai todėl, kad šios įstaigos veikla ir plėtimasis nepatiko Meno tarybai. 1968 m. Hallas, pavargęs nuo nuolatinės kovos, perleido vadovavimą Trevorui Nunnui, o pats tapo laisvai samdomu režisieriumi, statančiu pjeses, operas ir filmus.  

Tačiau pagal savo temperamentą Hallas buvo žmogus, kuriam patiko kurti vadovaujant. 1973 m. jis tapo Nacionalinio teatro vadovu. Hallas vadovavo ir teatro perkėlimui iš senųjų patalpų į naujai tam statomą kompleksą. Šiems užmojams buvo smarkiai priešinamasi, į Hallo ketinimus žvelgta su neslepiamu skepticizmu, tačiau „potenciali katastrofa“ virto didinga sėkmės istorija, vertinama iki šių dienų.

Vadovaudamas Nacionaliniam teatrui, Hallas siekė, kad būtų statomi gyvų, šiuolaikinių dramaturgų pjesės, jis buvo įsitikinęs, kad reikia ne vien pažinti ir pripažinti praeities kūrėjus, bet ir, rizikuojant bei keliant diskusijas, šiltai sutikti dabarties dramaturgus.

Nacionaliniame teatre Peteris Hallas pastatė garsiuosius savo spektaklius „Amadeus (1979), „Orestėja“ (1981), neprilygstamąjį „Antonijus ir Kleopatra“ (1987) su Judi Dench ir Anthony Hopkinsu.

Palikus šį vadovo postą 1988 m., Hallui buvo sunku grįžti į laisvai samdomo kūrėjo gyvenimą, tad vėliau jis įkūrė Peterio Hallo teatrą (Peter Hall Company).

2010 m., minėdamas savo 80-metį, Hallas grįžo į Nacionalinį teatrą režisuoti spektaklio „Dvyliktoji naktis“, kuriame Violos vaidmenį kūrė jo duktė Rebecca. Paskutinysis reikšmingas šio legendinio kūrėjo darbas - 2011 m. pastatytas Shakespeare´o „Henrikas IV“ Karališkajame Bato miesto teatre - gulbės giesmė jo neįprastoje karjeroje.

1963 m. režisierius buvo apdovanotas Britanijos imperijos komandoro ordinu, o 1977 m. įšventintas į riterius už nuopelnus teatrui. Tarp kitų Peterio Hallo įvertinimų - Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas 1965 m., Hamburgo universiteto Shakespeare´o apdovanojimas 1967 m., du Tony apdovanojimai - už „Grįžimą namo“ 1967 m. ir „Amadeus“ 1981 m.; ir Laurence´o Olivier apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus 1999 m. Taip pat 2000-2013 m. Hallas buvo Kingstono universiteto garbės rektoriumi, o daugelyje kitų universitetų, tarp kurių - Kembridžo, Jorko, Liverpulio, Bato ir Londono universitetai - jam buvo suteiktas daktaro laipsnis.

Peterio Hallo svarbiausi kūrybos pasiekimai ir spektaklių nuotraukos čia.

Parengė Diana Gancevskaitė

Užsienyje