Oskaras Koršunovas: bijau to, kas įvyks Norvegijoje rugsėjo 1-ąją

2017 08 31 menufaktura.lt
Sarah Kane pjesę „Apvalytieji“ Norvegijos nacionaliniame teatre pristato režisierius Oskaras Koršunovas. Rengėjų archyvo nuotrauka
Sarah Kane pjesę „Apvalytieji“ Norvegijos nacionaliniame teatre pristato režisierius Oskaras Koršunovas. Rengėjų archyvo nuotrauka

Teatre besisukiojantys specialiai tam iškviesti psichologai, apmokymai, kaip elgtis, kilus provokacijoms, nacionalinio transliuotojo kameros, nukreiptos į pirmuosius spektaklio žiūrovus ir teatro meno vadovės kalba tiesioginiame žinių eteryje - tokiomis aplinkybėmis jau rytoj Oslo nacionaliniame teatre įvyksiačią premjerą pagal britų dramaturgės Saros Kane pjesę „Apvalytieji“ pristato režisierius Oskaras Koršunovas. Premjeros išvakarėse kalbamės su pačiu režisieriumi, dėliojančiu paskutinius akcentus spektaklyje.

Režisieriau, kaip jaučiatės? - paklausėme Oskaro Koršunovo.

Bijau. Visada bijau prieš premjeras. Nebijo tik kvailiai. Drąsa - tai baimės nugalėjimas. Kūryba - tai drąsos veiksmas. Sarah Kane, be abejo, yra drastiškiausia XX amžiaus dramaturgė. Statyti jos kūrybą yra didžiausias iššūkis tiek menine, tiek žmogiškąja prasme. Visų pirma, pats Oslo nacionalinis teatras žengia labai drąsų žingsnį, sezono atidarymui didžiojoje scenoje pasirinkdamas tokį spektaklį. Šiaip Sarah Kane nestatoma didžiosiose scenose, juolab nacionalinių teatrų. Jos erdvės visada buvo underground´inės, eksperimentinės, kamerinės. Taigi, iššūkis dešimteriopas.

Oslo nacionalinis teatras atsakingai ruošiasi premjerai. Iškviesti psichologai, bendraujantys ne tik su aktoriais, tačiau ir su aptarnaujančiu personalu, idant žinotų kaip elgtis prasidėjus provokacijoms ar kažkam nerviškai neišlaikius. Pats dalyvavavau keliuose tokiuose susirinkimuose. Šiandien visi teatro darbuotojai stebės generalinę repeticiją, kad būtų morališkai pasiruošę.

Ažiotažas itin didelis. Atvažiuoja pagrindinis televizijos kanalas NRK - jie nori filmuoti pirmus žiūrovų įspūdžius. Vienas pagrindinių laikraščių „Dagbladet“ parašė, jog teatras sezoną atidarys pristatydamas sadizmo pasaulį. Todėl meno vadovė Hanne Tomta šiandien kalbės televizijos žiniose ir bandys taisyti padėtį. Kartojasi Sarah Kane prakeikimas, tas „normalus“ požiūris, o išties - tai siauraprotiškas moralinis fundamentalizmas, kuriuo įvairūs menkystos taip noriai prisidengia. Žiniasklaida, mintanti prievarta, baime, skandalais, politinėmis ir visuomeninėmis atmatomis, vėl iš anksto kaltina Sarah Kane sadizmu, kai tuo metu jos gyvenimas ir kūryba paženklinti meilės stigmomis.

Tokia reakcija itin primena tai, kas vyko Didžiojoje Britanijoje, kuomet Sarah Kane pristatė savo pjesę. Dramaturgę itin glumino žiniasklaidos reakcija. Ji teigė: „Mane šokiruoja tai, jog žmones labiau trikdo smurto parodymas teatre negu pats smurtas. Kalbos apie mano pjesę spaudoje užima daugiau vietos negu kalbos apie realų penkiolikmetės išprievartavimą. Viskas, ką jie pasakė, yra melas, išskyrus tai, jog aš parašiau pjesę“. Mane Sarah Kane kūryba šiurpina ne žiauriomis scenomis, bet pranašingomis įžvalgomis.

Ateities visuomenėje meilės ir meno nebeliks. Juos sunaikins vartotojiška normalumo diktatūra. Juk labiausiai vartojimui tinka tai, kas visuotinai priimtina ir „normalu“. Normalumo inkvizicijai nereikia kankinimo įrankių - eretikai patys išnyks. Tiesiog meilės ir meno prigimtis yra tokia, jog normalumo terpėje jiems neužtenka deguonies.

Osle pastatėte jau keletą spektaklių, kuriuose vaidina tas pats aktorių branduolys. Galbūt jau juntate, jog kaskart sugrįžtate lyg į savo teatrą, į savo trupę?

Oslo nacionalinis teatras jau tapo savas - čia grįžtu kaip į antrus namus, Norvegija man tapo antra kūrybine tėvyne. Apskritai, man sekasi dirbti Skandinavijoje. Jų visuomenė, santykiai, darbo etika man labai artimi. Čia nėra vertikalios valdžios - viena vertus, viskas labai demokratiška, kita vertus, visi supranta taisykles ir jų laikosi. Tai labai disciplinuoja. Tai socialiai itin brandi ir teisinga visuomenė. Taip pat ji yra atvira, todėl čia galima kurti. Čia sukūriau vienus reikšmingiausių savo pastatymų, tokius kaip Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“, Jono Fosse „Tos akys“, Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“.

„Apvalytųjų“ pastatymas yra savotiškas išbandymas. Kai pirmą kartą gavau šią medžiagą į rankas, tiesiog neišdrįsau to statyti Lietuvoje. Visuomenė turi būti subrendusi tokių temų supratimui. Tarkime, dabar tokio spektaklio būtų neįmanoma rodyti Rusijoje - būtume tiesiog užmėtyti akmenimis. Problema būtų ne tik valdžia ir jos „sovietinis konservatyvumas“ - kalbu apie konservatyvią ir dviveidišką visuomenę, kuri puikiai atsispindi teatre. Tai liečia ir žiūrovus, ir kritikus. Štai kad ir dabar Rusijoje įvykęs beprecendentis režisieriaus Kirilo Serebrenikovo suėmimas. Aš mačiau jo spektaklius - jie tikrai talentingi, bet nėra tokie jau ir pavojingi. Tai tiesiog byloja apie tos visuomenės situaciją, nes tik visuomenės sveikumas leidžia kalbėti apie pačius kraštutinius žmogiškuosius išgyvenimus. Todėl kūryba Osle man yra ypatinga.

Lietuvoje „Apvalytiejibuvo metaforiškas, netgi poetiškas spektaklis. Osle - tiesiog hiperrealizmo grynuolis. Kas padiktavo tokias spalvas?

Pačioje Sarah Kane dramaturgijoje yra užkoduoti metaforiškumas, poetiškumas. Tiek lietuviškas, tiek norvegiškas spektakliai yra lyg eilėraščiai. Tiesiog Osle turiu visiškai kitas galimybes. Tai yra didžioji scena, kitos pastatyminės galimybės, kalbant tiesiai - visiškai kitas finansavimas. Todėl čia galiu sau leisti tai, ko negalėjau leisti Lietuvoje. Žinoma, nenoriu nė kiek sumenkinti lietuviško spektaklio, tačiau ten aš dirbau su visiškai jaunais, tokios gyvenimiškos ir teatrinės patirties neturinčiais žmonėmis, ir, žinoma, disponavome visiškai kitokiomis galimybėmis. Abu spektakliai skirtingomis kalbomis bando pasakyti tą patį - nukirtus liežuvį, rankas, kojas, personažai likusiomis kūno dalimis bando išreikšti meilę. Tiesiog čia turiu galimybę valdyti ženkliai galingesnius teatrinius instrumentus.

Osle dirbu su puikiais žmonėmis. Visų pirma, tai garso dizaineris, mano mintis paverčiantis garsais, tad turiu galimybę tarsi pats kurti muziką. Turime fantastišką video menininką, įgyvendinantį visas mano fantazijas. Technologijų dėka spektaklis tapo itin vizualus. Tokios galimybės stipriai paveikė spektaklio estetiką.

Matyt, kaip dauguma mano kartos žmonių, esu itin paveiktas Andrejaus Tarkovskio filmų. Visą laiką norėjau nukelti prieš jį kepurę, ir, man atrodo, šiame pastatyme kažkas tokio įvyko. Drįsčiau spektaklį pavadinti „Tarkovskišku“, nes jame galima išgirsti jo filmo „Soliaris“ atgarsių. Tokia estetika labai įdomiai sąveikauja su Sarah Kane simbolių vaizdingumu. Temos taip pat artimos: tikėjimas ir meilė buvo kertinės jiems abiems. Larsas von Trieras savo „Antikristą“ dedikavo Tarkovskiui, tad aš viduje taip pat dedikuoju šį spektaklį Tarkovskiui.

Tokio spektaklio Lietuvoje turbūt negalėtumėte pastatyti?

Bent jau savo teatre tikrai negalėčiau. OKT teatras gyvena vargingomis sąlygomis. Nors mūsų galimybės ypač nedidelės, mes vistiek bandome padaryti tai, ką galime. Mes net negauname tokio finansavimo, kokį gaudavome anksčiau, kuomet statėme „Meistrą ir Margaritą“, „Oidipą karalių“. Dabar esame priversti vaidinti ofise. Esame apipjaustyti, nukirstomis galūnėmis, bet vistiek bandome išsakyti tai, ką norime. Taip gimė „Dugne“, „Žuvėdra“, „Apvalytieji“ ir panašūs pastatymai. Faktiškai neturėdami jokių galimybių sukuriame spektaklius, kviečiamus į pagrindinius festivalius užsienyje. Esame tiesiog priversti kurti naują teatrinę kalbą tuščioje vietoje. Tai šiek tiek primena viduramžius, kur aktorius vienu kostiumu vaidindavo įvairius spektaklius.

Vėlgi, noriu grįžti prie Kirilo Serebrenikovo situacijos. Valdžia ten elgiasi, tarkime, „rusiškai“, tačiau žmonės kaip išgalėdami gina savo menininkus. Jiems rūpi išsaugoti meno židinius. Pas mus visi tam abejingi. Visai neseniai iš mūsų vos neatėmė ofiso - savivaldybė norėjo išparduoti patalpas. Buvo aišku, jog jei jie taip pasielgs, mes liksime tiesiog gatvėje ir niekam tai nebus įdomu. Todėl kuriame taip, kaip begalime. Jeigu neteksime ofiso, kursime gatvėje. Galbūt irgi atsiras nauja teatro kryptis.

Naujas sezonas Osle prasideda itin drąsiai ir bekompromisiškai. Kokie teatriniai metai laukia Lietuvoje?

Drąsiai atidarysime ir savo sezoną. Naujo kraujo įliejo jaunieji aktoriai, praeitą sezoną spektaklį „Vestuvės“ parodę net 50 kartų. Taip pat rodysime spektaklį pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo „Šokis Delhi“, kurio premjerą pristatėme dar pavasarį. Žiūrovų lauks monospektaklis „Pamišėlis“ pagal Nikolajaus Gogolio apysaką. Sezono vinimi laikyčiau premjerą pagal britų dramaturgo Martino Crimpo pjesę „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“, pasirodysiančią greičiausiai dar šiemet. Kasmet sukaukiame jaunų žmonių, norinčių kurti mūsų teatre. Tai nebe pirmą kartą OKT kurianti Kamilė Gudmonaitė, šį rudenį pristatysianti spektaklį „Trans Trans Trance“.

Mūsų šūkis šį sezoną bus „OKT - nenormalus teatras“. Aštriai kalbėsime apie visuomenėje glūdinčius pavojus, kurie yra nematomi plika akimi ir apie juos beveik nekalbama spaudoje. Turiu omenyje jau praeitą sezoną įvardintą normalumo diktatūrą ar normalumo fašizmą, tampantį vis akivaizdesniu mūsų visuomenėje. Visuomenėje matome daugybę siauraprotiško moralinio fundamentalizmo. Tad mes tikrai nebūsime tam abejingi.

Itin svarbus įvykis buvo spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ premjera. Šį projektą taip pat tęsime - tiesa, tai vyks Romoje, bendradarbiaujant su garsiuoju Teatro di Roma.

Užsienyje