Jono Vaitkaus „Tautos priešas“ Kijeve

2017 04 06 menufaktura.lt
Jono Vaitkaus „Tautos priešas“ Kijeve. Irinos Somovos nuotrauka
Jono Vaitkaus „Tautos priešas“ Kijeve. Irinos Somovos nuotrauka

Balandžio 2 d. Kijeve, tenykščiame Lesios Ukrainkos vardo Nacionaliniame akademiniame rusų dramos teatre įvyko spektaklio pagal Henriko Ibseno dramą „Tautos priešas“ („Daktaras Stokmanas“) premjera. Šį vaidinimą režisavo Lietuvos rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus.

Abu rusų dramos teatrai, Lietuvos ir Lesios Ukrainkos, pernai rudenį buvo apsikeitę gastrolėmis: teatras iš Lietuvos parodė Kijeve savo „Karalių Lyrą“, kijeviečiai Vilniuje - spektaklį pagal Ivano Turgenevo pjesę „Įnamis“. Tuomet teatro iš Kijevo vadovas Michailas Reznikovičius susitarė su Jonu Vaitkumi apie Ibseno dramos „Tautos priešas“ pastatymą Kijeve. Repeticijos prasidėjo sausio pabaigoje.

Anot Jono Vaitkaus, du mėnesiai yra palyginus trumpas repeticijų periodas šiam teatrui, kuriame įprasta repetuoti po pusę metų. Režisierius nutarė visiškai atsisakyti savo ankstesnės patirties, statant šią pjesę - 2011 m. jo režisuotas spektaklis „Visuomenės priešas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidinamas iki šiol. Kijeve Vaitkui talkino tenykščiai kūrėjai - scenografas Igoris Nesmejanovas, kompozitorius Aleksandras Šimko ir kostiumų dailininkė Valentina Plavun. Vilniuje Jūratės Paulėkaitės sukurta scenografija jau tapo klasikine, o Kijeve sukurtoji Nesmejanovo - labiau tradicinė, daiktiška, be revoliucingų erdvės transformacijų. Pasak režisieriaus, šįsyk jis nutarė sukurti visiškai kitą pjesės pastatymo versiją, kur jis akcentuotų ne tiek socialinius motyvus (kaip tai daryta Vilniuje), kiek žmogaus psichologiją, daktaro Stokmano charakterio ir pasaulėžiūros fenomeną. Pagrindinį vaidmenį sukūrė kviestinis aktorius, garsus Ukrainos teatro ir kino artistas Aleksandras Kobzaris.

Ukrainos spauda skyrė nemenką dėmesį šiam Jono Vaitkaus pastatymui. Spektaklis įvertintas kaip ypač drąsus ir novatoriškas. Režisierių kalbinę žurnalistai skyrė daugiau dėmesio ne tiek meninėms vaidinimo ypatumams, kiek toms mintims ir idėjoms, kurias statytojas norėjo perteikti.

Borisas Kuricynas iš dienraščio „Den“ klausė Jono Vaitkaus:

Kuo Jus suviliojo ši Ibseno pjesė, ir kodėl nutarėte ją pastatyti būtent Kijeve?

Šiame kūrinyje glūdi dalykai, verti ypatingo dėmesio. Turiu omeny, kad bet kuri idėja, kai ji tampa ekstremali, tuo pačiu darosi ir labai grėsminga. Pavojus gresia ne vien žmogui, kuris tą idėją generuoja, bet ir jo aplinkai. Jeigu bet kuris, netgi nuoširdžiausias žmogus, kupinas geriausių norų, ima elgtis beatodairiškai, tai gali būti pavojinga. Jaučiu tai Lietuvoje, matau tai ir čia, Ukrainoje... Šitoks nekompetentingų žmonių veržimasis į politiką... Manau, kad politikos dėsnius dera išmanyti, turėti politinės patirties. Juk negalima elgtis, tarsi būtum nekaltas kūdikis ir infantiliai tikėtis, kad tavo idėja pati įveiks visus sunkumus. Dera sukaupti išminties.

Stokmanas yra savo srities profesionalas, jam rūpi nužemintieji ir nuskriaustieji, nustumti į valdžios, šalies ar miesto visuomeninių reikalų užribį. Jeigu jam būtų pakakę išminties, tai jį sustabdytų ir jis nepakliūtų į žmonių, įnikusių į politikavimą bei manipuliacijas, žabangas. Daktaras Stokmanas - geros sielos žmogus, puikus šeimynykštis, bet šių savybių jam nepakanka, kad išsigelbėtų. Galų gale jis praranda ir vidinę pusiausvyrą, ir adekvatų įvykių suvokimą.

Jis neteka netgi tų simpatijų, kurias buvo užsitarnavęs savo profesinės veiklos dėka. Jis jau nebesugeba įtakoti jį supančių žmonių, jam iš po kojų slysta žemė. Štai, kur slypi didžiausias pavojus. Ir tai būdinga daugeliui žmonių, kurie būna apsėsti tam tikros idėjos.

Daktaras Stokmanas nėra joks „tautos priešas“, jis yra labiau primityvių kvailių minios priešas. Mūsų spektaklyje jis demonstruoja savo protą, atsakomybę, išmintingumą, o juk minios reikaluose išmintis nesulaukia deramo atsako.

Aš jį suprantu ir palaikau. Ir nepritariu tiems, kurie pasinaudojo jo nuoširdumu bei profesionalumu. Stokmano aplinka - tarsi medžiokliniai šunys, kurie persekioja grobį. Jie veja jį link žabangų, ir pasiryžę iš viso to pelnyti sau naudos. Visi, kas buvo su juo, iš tiesų siekė primityvios naudos, todėl jis lieka vienišas. Taigi manau, kad, norint eiti į politiką, norint realizuoti savo vidinį protestą, iš pradžių dera įsigilinti į Shakespeare´ą, į Strindbergą, išstudijuoti praeities ir šiuolaikinę istoriją. Jeigu pasisemsi kažkiek šios srities išprusimo, įsigilinsi į visuomenės procesus, jos judėjimus, revoliucijas, tuomet sugebėsi suvokti ir viso to pasekmes. Negalima ryžtis politinei veiklai neturint raštingumo, išprusimo pagrindų, ir stačia galva nerti į tą ugnį, nes ten visai prapulsi.

Kas jūsų vaidinime yra Stokmanas - ar aplinkybių, ar savo paties idėjos auka?

Ir aplinkybių, ir idėjos... Bet jis nėra auka. Man itin svarbu, kokiu būdu jis sugebės išgelbėti iš šios krizės save ir savo šeimą, kaip jis ketina gyventi toliau. Apie tai galima būtų sukurti dar vieną pjesę. Kažkuriuo momentu Stokmanas, sakytum, ima praregėti ir pamato, kas vyksta. Svarbu suvokti, kad žmogaus sąmonės transformacija yra ilgas procesas.

Visa dera kreipti tiesos, teisybės ir teisingumo link! Jeigu sugebi, jeigu gali daug užsidirbti, tai imk, kiek telpa, bet dorai, be vagysčių, be melo, be veidmainiavimo - kito kelio nėra.

Jūsų ir dailininko Igorio Nesmejanovo sukurtas scenovaizdis - toks šviesus, pakylėtas, plazdantis, ryškus, tarsi debesuotas...

Taip, nes Stokmanas vis tik išlieka švarus tarsi vaikas. Jis yra kaip savotiškas Dostojevskio kunigaikštis Myškinas, kurio purvas nesugeba sutepti, kadangi jo natūralūs genai atmeta bet kokį melą.

Pagal dienraštį „Den“, 2017 m. kovo 29 d.

Parengė Julijus Lozoraitis

Užsienyje