Teatras kaip diskusija apie etiką ir teisę

2017 03 05 menufaktura.lt
Aktorės Lisa Hrdina (liudytoja Franziska Meiser) ir Almut Zilcher (pirmininkė). Arno Declair nuotrauka iš deutschestheater.de
Aktorės Lisa Hrdina (liudytoja Franziska Meiser) ir Almut Zilcher (pirmininkė). Arno Declair nuotrauka iš deutschestheater.de

„Teatrai ne tik kuria bei rodo spektaklius, bet ir vis dažniau stengiasi pasiūlyti diskusijų renginius. Ar tai teisingas kelias?“, - buvo paklaustas vokiečių bestselerių autorius ir dramaturgas Ferdinandas von Schirachas. „Tai man šiek tiek primena protestantų pastorių, kuris bažnyčioje groja fleita, kad būtų šiuolaikiškas“, - atsakė rašytojas.

Šis klausimas neatsitiktinai buvo pateiktas Ferdinandui von Schirachui - teisininkui ir rašytojui, kurio debiutinę pjesę „Teroras“ jau antrą sezoną vaidina Deutsches theater Berlyne. Šia pjese Ferdinandas von Schirachas (g. 1964) užkariavo sceną. Iki tol jis rašė noveles, o pradėjo publikuotis, sulaukęs 45 metų. Jo knygos išverstos į 35 kalbas, parduodamos milijoniniais tiražais. Be to, Ferdinandas von Schirachas yra populiarus eseistas. Ir štai jis parašė pjesę, o jos mechanizmą sumanė kaip teismo procesą: scenoje nagrinėjama byla po įvykdyto teroro akto - svarstoma, ar galima buvo leisti naikintuvo pilotui numušti teroristų užgrobtą keleivinį lėktuvą, kad šis, nukreiptas į futbolo stadioną, nenužudytų keliasdešimties tūkstančių ten susirinkusių žmonių. Žiūrovai išklauso visų proceso dalyvių - kaltinamųjų, kaltinančiųjų, gynėjų. Ir patys gali lemti sprendimą.

Profesionalių teatro vertintojų sutiktas gana santūriai, spektaklis pagal pjesę „Teroras“, pastatytas 2015 m. spalį, yra labai pamėgtas žiūrovų. Po premjeros Berlyne „Terorą“ ėmė statyti ir kiti Vokietijos teatrai, pjesė netruko paplisti ir po kitų šalių scenas, įvyko jau keturios dešimtys premjerų - Danijoje, Izraelyje, Japonijoje, kitur. „Man malonu, kai diskutuojama apie mano pjesę. Aš rašau išskirtinai publikai, o ne kritikams“, atsakė dramaturgas, paklaustas, ar jo nejaudina kritikų abejingumas jo kūriniui.

Kas patraukė teisininką ir bestselerių autorių į teatrą? Juk jis sėkmingai darbavosi ir kaip teisininkas, buvo advokatu garsiose savo laiko politinėse baudžiamosiose bylose - von Schirachą, tarp kurio artimiausių giminių buvo ir garsių verslininkų, ir nacių, visada labiausiai domino gynėjo misija. Apie scenos meną ir visuomenę su rašytoju kalbėjosi teatrologas Detlevas Bauras, Die Deutsche Bühne teatro apžvalgininkas. Pirmiausiai jis pasidomėjo, kodėl ponas von Schirachas parašė pjesę „Teroras“ - ko jam neužteko literatūroje ir eseistikoje, ką jis rado teatre.

„Iš tiesų aš norėjau parašyti esė apie terorizmą savaitraščiui, - atsakė Ferdinandas von Schirachas. - Tačiau tai tapo pernelyg sudėtinga. Tiesiog būdavo daug aiškiau, kai su kuo nors apie tai kalbėdavausi. Matote, viena žurnalistikos problemų yra ta, kad tekstai retai kada veda diskusijos link. Laikraščiuose nuolat vyksta „debatai“, tačiau iš tiesų trys ar keturi žurnalistai parašo kažką tam tikra tema. Prieš porą metų laikraščiui Der Spiegel rašiau apie vaiko žudiką Magnusą Gäfgeną, išreikšdamas savo tikėjimą, kad kitą gąsdinti kankinimais visuomet klaidinga (ši byla Vokietijoje buvo sukėlusi aršias diskusijas dėl fakto, jog policija, tardydama žudiką, grasino jam kankinimais - vert. past.). Kitą dieną aš gavau daugiau nei tūkstantį elektroninių laiškų, kai kuriuose jų kankinimais buvo grasinama man pačiam. Tai nėra diskusija. Tai nieko nekeičia. Tačiau demokratijai reikia diskusijos, tai yra esmė.

Norėjau, kad mes pasikalbėtume apie tai, kaip norime gyventi. Terorizmas yra didžiausias mūsų laikų iššūkis, jis keičia mūsų gyvenimus, mūsų visuomenę, mūsų mąstymą. Kaip mes tai sprendžiame nėra vien įstatymų klausimas. Tai etinis-moralinis sprendimas. Teismo byla pritaikyta scenai todėl, kad iš esmės kiekvienas kriminalinis teisminis procesas panašus į scenos veikalą. Teisminiai procesai turi savo dramaturgiją; neatsitiktinai teatras ir teismai turi tas pačias ištakas. Net šiandien bylos dalyviai perpasakoja, „pervaidina“ nusikaltimą - žinoma, ne veiksmais, bet žodžiais.

Jūsų pjesėje pilotas kaltinamas daugelio žmonių - lėktuvo keleivių - nužudymu, nors jis tikriausiai išgelbėjo tūkstančius buvusiųjų stadione žmonių gyvybių. Pjesėje jūs iš tiesų atliepiate 2006 metų Federalinio konstitucinio teismo paskelbtą nuosprendį ir kuriate pramanytą bylą akivaizdžiai realesnės nei bet kada terorizmo grėsmės forne. Tačiau diskusijoje apie pamatinius principus, vykstančioje prieš teismą, jūs taip pat iškeliate labai platų klausimą apie vienų žmonių galią kitų žmonių gyvenimo ir mirties atžvilgiu.

Kiekvienas svarbus klausimas atliepia istoriją. Mūsų amžius - ne pirmasis, kuriame kas nors apmąstoma, viskas yra įausta į mūsų istoriją, mūsų civilizaciją. Nuo pat pradžių teatras buvo visuomenės atspindys, kaip ir teismai. Antikoje, esant tiesioginei demokratijai, teismai ir teatras turėjo daugiau panašumų, nei šiandien. Abu turėjo tik vieną užduotį - sutvirtinti žmonių pasitikėjimą ir stiprinti pavojuje atsidūrusią valstybę. Tik daug vėliau, tik Romoje, teismo procesas tapo sistemingas. Žinoma, tai turi pranašumų - teismai tapo labiau nuspėjami ir neteko savivalės. Tačiau graikai norėjo kažko labai kitokio. Jie tikriausiai buvo vieninteliai žmonės, kurie mėgo teismo procesus. Jiems išskirtinai rūpėjo ginčų, argumentų galia. Piliečiai stovėjo vieni priešais kitus, nebuvo jokių advokatų ir ieškovų, tebuvo 6 tūkstančiai teisėjų 30-iai tūkstančių gyventojų. Mažai visuomenei buvo galimi tokie dalykai, kokie dabar būtų neįsivaizduojami ir net pavojingi. O graikų teatras sprendė tuos pačius klausimus, kaip ir teismai.

„Orestėja“ pasiekia kulminaciją teismo proceso finale. Ar ši senovės Graikijos demokratiško įstatymo idėja yra jūsų pjesės „Teroras“ potekstė?

„Orestėjoje“ svarbus perėjimas nuo keršto prie sistemingo teismo proceso. Būtent tai numaldo erinijas. Teatre žiūrovai gali įtakoti spektaklio baigtį. Baigtį nulemia ne pyktis ar neapykanta, o apmąstymas ir diskusija. Galbūt tai panašumas. Taip pat tuo teatras pranašesnis už kiną. Kuomet kaip kūrėjas svarstai, ką gali padaryti iš šios unikalios konsteliacijos, mintis leisti žiūrovams balsuoti yra gana akivaizdi. Kitą dieną rezultatas jau kitoks, kadangi susirenka kiti žmonės, kurie ateina į teatrą turėdami skirtingas praeitis, skirtingus troškimus, skirtingas viltis. Tai gali būti įdomu. Ir jeigu spektaklio pradžioje pranešama, kad pabaigoje žiūrovai turės priimti sprendimą, jie klausosi visiškai kitaip. Jie nori nuspręsti etiškai ir moraliai, jie nori pasielgti teisingai. Tačiau kaip yra teisinga? Pjesė šį klausimą ir kelia.

Tad teatrą jūs matote kaip erdvę diskusijai?

Tai geriausias įmanomas dalykas, kuriuo teatras gali būti.

Kaip debiutas, pjesė „Teroras“ buvo nepaprastai sėkminga, ją bemat pastatė daugelyje teatrų, gausiai lankė ir puikiai priėmė žiūrovai. Po premjeros Berlyne pats buvau liudininkas, kaip žiūrovai aptarinėjo ne pastatymą, tačiau teismo proceso turinį.

Jūs teisus, tai - ne režisieriaus teatras. Pjesė pakankamai sudėtinga, kadangi ji yra apie idėjas. Pjesės herojai nėra nei kaltinamieji, nei juos ginantieji advokatai, nei kaltintojas ar teisėjas. Atvirkščiai. Kuo geresni aktoriai, tuo labiau jie išnyksta už savo vaidmenų. Ir aš, kaip autorius, taip pat išnykstu. Vieninteliais herojais lieka įstatymas ir moralė. Toks yra pjesės tikslas. Žiūrovai reziumuoja tai, ką jie gavo iš aktorių. Jie nekalba apie tai, kas pateikė jiems šį ypač gerą spektaklį, jie diskutuoja apie tai, ką pasakė kaltinamojo advokatas ir ar tai buvo teisinga. Per premjerą Diuseldorfe kaltintojas iškėlė klausimą ir vienas žiūrovas sušuko: „Klausimas yra nepriimtinas.“ Žinoma, žiūrovai žino, kad jie yra teatre, tačiau jie rimtai žiūri į savo, kaip prisiekusiųjų, vaidmenį. Atakos Niujorke, Madride, Paryžiuje ir Briuselyje leido mums aiškiai suprasti, kad turime kelti šiuos klausimus. Mes ieškome išeities iš šios dilemos.

Ar jus nustebino tai, kad iš pradžių spektakliai visuomet baigdavosi išteisinimu?

Ne. Visgi tai mūsų pirminis impulsas - sakyti, jog geriau paaukoti mažiau žmonių tam, kad būtų išgelbėta daug. Tai dera su mūsų normaliu gyvenimu. Mes visur renkamės mažesnįjį blogį. Mane nustebino tai, kad 40 procentų žiūrovų galvojo, jog labai sudėtingi valstybinio kaltintojo argumentai buvo teisingi. Tai byloja apie plačias vaikštančiųjų į teatrą pažiūras. Balsavimas dažniausiai yra 60:40 už išteisinimą. Tačiau iš tiesų nesvarbu, ar mes pasmerkiame, ar išteisiname pilotą; svarbu tai, jog imame suvokti, kokie primygtiniai yra šie klausimai.

Mano pirminis impulsas skaitant pjesę buvo „išteisinti“. Tačiau tuomet įvykiai įgavo kitą reikšmę, kaip ir pjesės dramaturgijoje. Būčiau tikėjęsis, kad dauguma dešiniųjų-liberaliųjų pažiūrų besilankančių teatre žiūrovų ryžtingai balsuotų už nuteisimą. Tačiau galbūt aš nepakankamai įvertinau aktorių įnašą ir jausminį teatro poveikį.

Labiausiai mane džiugina tai, jog spektaklio pažiūrėti ateina daug žmonių, kurie šiaip jau nesidomi teatru.

Kiek „Teroro“ pastatymų jūs matėte?

Dešimt. Jau buvo keturiasdešimt premjerų; būtų buvę smagu pamatyti jas visas, tačiau paprasčiausiai negaliu to padaryti. Galbūt dar galiu pamatyti keletą pastatymų užsienyje. Norėčiau pamatyti premjeras, pavyzdžiui, Kopenhagoje, Tel Avive, Tokijuje.

Aš išties džiaugiausi visomis premjeromis. Įsivaizduokite: rašai naktimis prie savo stalo pjesę, ir štai ją vaidina geriausi aktoriai didžiausiuose teatruose. Tai toks laimės jausmas, kurio su niekuo nepalyginsi. Matyt, pjesė paveikiausia santūriu pastatymu. Žiūrovai nori apmąstyti, jie nori gebėti susikoncentruoti. Tačiau tai galiausiai - režisieriaus sprendimas. Net menui turi būti leista keistis.

Kas jus siejo su teatru anksčiau? Ar reguliariai vaikščiodavote į teatrą?

Kai buvau penkiolikos, man leido vaidinti Leonsą mokyklos pastatyme pagal Büchnerio „Leonsas ir Lena“. Ir ten, ant scenos, aš pirmą kartą pabučiavau mergaitę, Leną. Ji buvo dvejais metais už mane vyresnė ir gražiausia mokyklos mergina. Mes vis repetavome ir repetavome bučinio sceną, tai buvo nuostabu. Tad galiu sakyti, kad mano santykis su teatru nuo pat pradžių buvo nuostabus.

Kai rašote pjesę, ar nėra taip, kad esate ne vien tik menininkas ar dramaturgas, bet taip pat ir teisininkas bei ugdytojas?

Tik jau ne ugdytojas. Ši mintis man atstumianti; aš turiu labai mažai atsakymų į klausimus. Aš galiu tik kelti klausimus. Žinoma, būtų buvę daug sunkiau, jei neišmanyčiau teisinių debatų. Tam tikrų teisinių dalykų žinojimas išties padeda. Tačiau pjesė yra labai idealizuota teisminio proceso versija. Tai akivaizdu jau vien iš to, kad realybėje tokia byla truktų savaičių savaites ir būtų šimtai liudininkų.

Tačiau akivaizdu, kad tai susiję su jūsų, kaip teisininko, darbu.

Taip, tiesa - tapau baudžiamosiose bylose kaltinamųjų interesus ginančiu teisininku todėl, kad tokie klausimai mane domino. Anuomet aš nuėjau į advokatų kontorą Berlyne, kuri atrinkinėjo teisininkus gynybai Honeckerio byloje. Vėliau man pasisekė tapti ginančiuoju advokatu viename įdomiausių pokario teisminių procesų, tai buvo teisminis procesas prieš politbiuro narius. Tai buvo klausimai, kurie peržengė teisės ribas. Nieko nežinau apie civilinę teisę, man nelabai rūpi, ar viena pusė gauna pinigus iš kitos. Baudžiamojoje teisėje sprendžiami didieji socialiniai klausimai. Bent jau šia prasme nėra didelio skirtumo tarp rašytojo ir teisininko darbo.

Taigi, domitės jurisprudencija ir literatūra bei drama dėl tos pačios priežasties?

Taip. Tai mūsų valstybė, tai mes turime nuspręsti, kaip norime gyventi. Tai negali tapti kažkuo abstrakčiu, kažkuo tolimu, nes tokiu atveju mūsų demokratija sužlugs. Visgi aš nežiūriu į teatrą kaip į instituciją, atsakingą už moralę. Tai gali būti švietimo(si) vieta, filosofine prasme. Žinoma, kine įmanomi daug daugiau dalykų, tačiau teatras pirmiausia yra forumas, diskusijų vieta.

Negalvojate, kad teatras - ir pramogos vieta?

Žinoma, galvoju. Tačiau bijau, kad kino filmai tiesiog daro tai geriau.

Ar galite įsivaizduoti dar aktualesnę medžiagą dramai? Pavyzdžiui, pabėgėlius.

Jūs teisus, tai viena didžiųjų temų, kuri jaudina mūsų visuomenę. Elfriede Jelinek apie tai parašė intelektualių tekstų. Šiandien daugelis žmonių atkreipia dėmesį tik į labai trumpus tekstus, jiems pakanka naujienų portalų pavadinimų. Tačiau jei rimtai žiūrime į demokratiją, turime diskutuoti visiškai kitaip. Demokratijai reikia tikro diskurso, jai reikia gelmės. Jeigu pjesei pavyksta kelti klausimus, kad tai taptų įmanoma, kad tai paveiktų žiūrovus, nereikia jaudintis dėl teatro ateities“, - apibendrino Ferdinandas von Schirachas. Artimiausi „Teroro“ vaidinimai Berlyne, Deutsches theater - kovo 15 d. (su angliškais subtitrais) ir 29 d. (uždaras, užsakytas spektaklis).

Parengė Diana Gancevskaitė

Užsienyje