„Katedra“ Pekine: lokalu ar universalu?

2016 07 11 Menų faktūra
Pekino liaudies meno teatras. LNDT archyvo nuotrauka
Pekino liaudies meno teatras. LNDT archyvo nuotrauka

aA

Aušra Pociūtė, Pekinas

Liepos 8, 9, 10 dienomis Pekine buvo parodytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, režisuota Oskaro Koršunovo. Nors gastrolės nepraėjo be netikėtumų, jau pirmasis rodymas sulaukė ypatingo dėmesio. Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnės Biliūnaitės teigimu, tai, kaip kinai priėmė „Katedrą“, yra itin retas atvejis, o Koršunovo nuomone, tam, kad įvertintume, kas yra arti, kartais reikia nuvykti tūkstančius kilometrų.

Kinijoje spektaklius rodyti sunku

„Iš visų gastrolių, kiek teko keliauti po pasaulį, dėl šių, ko gero, labiausiai jaudinausi ir bijojau. Tiesą pasakius, dėl pervargimo ir sušlubavusios sveikatos abejojau, ar apskritai galėsiu vykti. Nusprendžiau važiuoti vien iš idealizmo ir tam tikro patriotizmo, - Pekine prisipažino Oskaras Koršunovas. - Norėjau, kad „Katedra“ čia „praeitų“ maksimaliai gerai. Pastaruoju metu mes dažnai važinėjame į Kiniją ir žinau, kad labai sunku rodyti spektaklius kinams. 2008 m. čia buvom atvežę „Romeo ir Džuljetą“. Tuomet šis spektaklis jau buvo apkeliavęs visą pasaulį ir rodytas keliose Azijos šalyse, bet Kinijoje nesulaukė jokios reakcijos. Aktoriai buvo šokiruoti. Kai rodėm „Hamletą“ jau buvo kitaip, bet tai visgi - Shakespere´as, žinomas siužetas, o dabar - turime pristatyti Justiną Marcinkevičių. Mums atrodo, kad tai labai lietuviška ir lokali tema, todėl nuspėti kaip reaguos kinai, žinant, kad jie gali išeiti, miegoti spektaklio metu ir panašiai, buvo labai sunku. Todėl pirmą dieną buvau maloniai nustebintas. Jie ne tik atidžiai žiūrėjo spektaklį, bet ir reagavo, visa salė plojo atsistojusi, o antrą dieną, kai prieš pat spektaklį sugedo apšvietimo aparatūra, žiūrovai visą valandą laukė spektaklio ir pažiūrėjo jį iki pabaigos. Tai mane visiškai pribloškė.

Po susitikimo su žiūrovais ir kūrėjais, iš jų klausimų ir domėjimosi, pamačiau, kaip giliai jie suprato spektaklį ir koks seklus mūsų požiūris į Justiną Marcinkevičių. Galvojam, kad jis tik tautinis poetas, jo trilogija tautinė, o „Katedra“ vos ne silpniausia trilogijos dalis. Aš visad intuityviai galvojau, kad tai - vienas giliausių ir universaliausių jo kūrinių. To patvirtinimas įvyko labai toli nuo Lietuvos, tai įvyko Pekine. Stebėdamas spektaklį Kinijoje, kuri nors ir yra laisvos rinkos, bet visgi komunistinė šalis, kurioje yra nemažai cenzūros, pajutau šios pjesės aštrumą ir tai, kaip ji galėjo būti sovokiama tada, kai buvo parašyta. Panašios sistemos aplinkoje. Laisvės, kūrybos, sukilimo, santykio su tikėjimu, su valdžia temos...  Mes jau „atšipę“ nuo tų temų, o kinai tai suvokė labai aštriai. Akivaizdu, kad „Katedros“ temos yra universalios ir žmogiškos, neapsiriboja nacionaliniu patetizmu. To įrodymas yra šios gastrolės, kur žmonės visai nežino mūsų konteksto. Tiesą pasakius, man tai buvo tiesiog atradimas, nes pastaruoju metu Lietuvoje apie Justiną Marcinkevičių buvo diskutuojama tik labai politizuotu, „neskaniu“ aspektu, rodos, tik tam, kad kai kas išsiplautų savo nešvarius marškinius. Pekine supratau, kaip kartais svarbu pažiūrėti į viską iš šalies, ir tik atsitraukus pamatai esmę“.

Verta pasimokyti iš lietuvių

„Katedra“ į Pekiną atvyko Pekino liaudies meno teatro, kuris šiemet mini 60-ies metų jubiliejų ir yra pagrindinė dramos scena Pekine, kvietimu. „Katedrai“ buvo patikėta atidaryti šio teatro organizuojamą tarptautinį festivalį, kuriame be Lietuvos dalyvauja trupės iš trijų Kinijos miestų: Šanchajaus, Tiandzino, Daliano ir svečiai iš Prancūzijos, Limožo miesto.

„Katedra“ puikų įspūdį paliko pakvietusio teatro viceprezidentui, garsiam aktoriui ir Kinijos teatro asociacijos prezidentui Pu Cunsinui. „Tai nuostabus pasirodymas. Scenografija labai naujoviška, suteikia mums gaivinančių įspūdžių. Man labai patiko, kaip išmaniai spektaklyje panaudotos grandinės, kolona, sakykla, kaip transformuojami suoleliai. Tai labai įspūdinga. Aktoriai irgi puikūs. Dabar dėstau studentams vaidybą, Martyno Nedzinsko pasirodymas spektaklio pradžioje davė daug naujų minčių, kaip mokyti juos išraiškingai perteikti monologą. Manau, lietuviškas ir kinų teatras yra skirtingi, bet jūsų spektakliai man labai patinka. Mačiau „Didvyrių aikštę“, tai ramesnis spektaklis, bet sužavėjo pastatymas ir ypač Valentino Masalskio vaidyba. O kalbant apie „Katedrą“, įspūdį paliko ir liaudį vaidinantys aktoriai, jų pasirodymas puikus. Iš titrų supratau, kad tai poetiškas tekstas, vertimas buvo labai geras, atspindėjo visas glūdinčias prasmes. Kai kurie žmonės užsirašinėjo išgirstas sentencijas. Manau, kad šio spektaklio temas žmonės aptarinės dar ilgai. Jūsų puikus spektaklis sužavėjo publiką, jie fotografavo aktorius, plojo atsistoję, stebėdamas žiūrovų reakcijas mačiau, kad jiems tikrai patiko“.

Salėje buvo verkiančių žiūrovų

Tai, kad spektaklis kinams labai patiko patvirtino ir Lietuvos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė, stebėjusi antrą rodymą, kuris vėlavo daugiau nei valandą. Prieš pat šį vaidinimą sugedo apšvietimo sistema ir LNDT apšvietėjai turėjo visas šviesas suderinti, kai salėje jau sėdėjo žiūrovai. Susirinkusius ramino ir teatro direktorius, ir Oskaras Koršunovas, tačiau vėlavimas neišgąsdino žiūrovų. „Žiūrovai neišėjo, gražiai tai priėmė. Nors užsitęsus spektakliui, kai kurie jau nebegalėjo spėti į metro, salę antroje dalyje paliko labai nedaug žmonių. Kinai gana retai plojimais kviečia aktorius nusilenkti antrą kartą. Ką jau kalbėti kai iškviečiama tiek kartų. Tai buvo nuoširdu ir entuziastinga, buvo matyti, kad jiems tikrai labai labai patiko, dar turint omenyje, kad čia Lietuvos istorija, ir tokiam spektakliui reiktų pasiruošti iš anksto. Kinai skaitė titrus ir matėsi, kad temos juos sudomino. Jie susirado tai, kas jiems svarbu. Aišku, sudomino tema apie katedrą savyje. Jie reagavo į žodžius apie tai, kad be kalbos negali egzistuoti tauta, taip pat korupcijos temos. Dabar Kinijoje daug kalbama apie kovą su korupcija, ši tema irgi iš dalies yra spektaklyje. Be to, „Katedra“ yra labai vizualus spektaklis, jiems tai svarbu, tai irgi prisidėjo prie spektaklio sėkmės. Kinų reakcijos į „Katedrą“ dar kartą parodo, kad teatro kalba universali. Salėje mačiau verkiančių žmonių. Galiu pasakyti, kad tai labai sėkmingas pasirodymas. Puiku“.

Rado panašumų su Dostojevskiu

Liepos 8 dieną Oskaras Koršunovas dalyvavo susitikime su nuotaliniais Pekino liaudies meno teatro lankytojais ir teatro profesionalais. Ne vienas iš susirinkusių jau buvo matęs „Katedrą“ arba anksčiau čia rodytą Koršunovo OKT/Vilniaus miesto teatre sukurtą „Hamletą“, todėl susirinkę turėjo daug klausimų režisieriui, o viena žiūrovė Džang Biange, atėjusi padėkoti už „Katedrą“, pasidalino itin išsamiomis įžvalgomis, kurios Oskarui Koršunovui, atskleidė, kaip giliai kai kurie kinai priėmė jo spektaklį.

Rusų literatūros dėstytoja Džang Biange, parašusi disertaciją apie Dostojevskį, prisipažino, kad Justino Marcinkevičiaus pjesėje įžvelgė daug dostojevskiškų dalykų. „Vakar žiūrėjau spektaklį, ir jis padarė man gilų įspūdį. Yra daug panašumų su Dostojevskiu, nes „Katedroje“ parodytas žmogaus sudėtingumas, daugiabriauniškumas ir atskleista, kad kiekvienas žmogus yra katedros dalis. Tai pagrindinės Dostojevskio temos. Žmogus labai sudėtingas. Reikia jį matyti iš visų pusių, kaip savo pastatyme parodė Koršunovas. Netgi pats teigiamiausias herojus architektas Laurynas, kuris pasiekė viršūnę, tapo liaudies dvasiniu vedliu, nėra tobulas ir šventas. Smuikininkas yra aukštesnės moralės už Lauryną, nes sako nė už ką neparduosiąs savo dainos, o architektas dirba dėl pinigų. Šita scena parodo, kad net Laurynas nėra tik teigiamas personažas. Architektas kalba apie tai, kad jei norime sukurti matomą katedrą mieste, turime pastatyti nematomas katedras savo viduje, bet spektaklyje matome, kad nė vienam personažui to padaryti nepavyksta, todėl ir nesukuriama ta tikroji katedra. Tai yra pagrindinė idėja, kuri yra ir pas Dostojevskį.

Dar mane paveikė motinų raudojimo scena. Ta akimirkai, kai šešių moterų pakeltas Kristus sušvito, man  priminė biblinį siužetą, tarsi antrą kartą būtų nukryžiuotas Kristus už žmonių nuodėmes, už spektaklio veikėjų nuodėmes. Tai tiesiog scena iš Pauliaus laiško. Be to, moterys šiose scenoje yra šešios. Skaičius šeši - tai žmogaus, žmogiškumo simbolis. Todėl ši scena - tarsi visos žmonijos išpažintis, matome, kad visi herojai padarė nuodėmes, todėl valstybė griūva.“

Giedojo Lietuvos himną

Pasiruošimą lietuviškumo temas gvildenančiam spektakliui LNDT kūrybinė grupė pradėjo, kaip dera, patriotiškai. Liepos 7 dieną trupė kartu su Pekine taip pat gastroliuojančiu Vilniaus mažuoju teatru lankėsi Lietuvos ambasadoje Kinijoje, kur visi drauge su ambasados darbuotojais ir vietiniais lietuviais truputį pavėluotai sugiedojo liepos 6-ąją visuotinai giedamą Lietuvos himną. Į susitikimą su aktoriais ambasadoje atėjo apie dešimt Pekine gyvenančių lietuvių. Jie džiaugėsi galimybe pabendrauti su garsiais aktoriais. Kaip teigė Pekine kinų kalbą studijuojantis Andrius Vilkas, jie labai laukia lietuviškų spektaklių. „Pažiūrėti lietuviškus spektaklius gyvenant Pekine yra tikra palaima. Mes taip pasiilgę savo kalbos. Be to, kai vaidina tokie puikūs aktoriai - tikra dovana. Važiuodami čia, negalvojom, kad kitame pasaulio krašte galėsime žiūrėti lietuviškus pastatymus. Kinijoje jau teko galimybė pamatyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Didvyrių aikštė“. Vien dėl jo važiavom į Tiandziną daugiau nei šimtą kilometrų. Nesitikėjau, kad čia parodys tokį provokuojantį spektaklį. Buvo labai gražu ir buvo apie ką pamąstyti“.

„Katedros“ vaidinime Pekine pagrindinius vaidmenis atliko Marius Repšys, Dainius Gavenonis, Monika Vaičiulytė, Darius Meškauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Saulius Bareikis. Iš viso vaidinti Kinijos publikai atvyko 27 aktoriai.  Artimiausias „Katedros“ rodymas Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks rugsėjo 23 dieną, naujajame 77-ajame teatro sezone.  

Užsienyje