Peteris Shafferis, dramaturgas, kuriam sekėsi

2016 06 19 Menų faktūra
Peteris Shafferis stebi repeticiją Nacionaliniame teatre Londone. Nuotrauka iš nationaltheatre.org.uk
Peteris Shafferis stebi repeticiją Nacionaliniame teatre Londone. Nuotrauka iš nationaltheatre.org.uk

aA

„Jis buvo vienas didžiausių savo kartos rašytojų, ir Nacionaliniam teatrui be galo sekėsi, kad bendradarbiavimas su juo buvo toks vaisingas ir kūrybingas. Jo pjesės - amžinai vertingas palikimas“, - taip  Nacionalinio teatro Londone direktorius Rufus Norris atsiliepė apie dramaturgą Peterį Shafferį, pjesių „Amadėjus“, „Equus“, „Juodoji komedija“ autorių, mirusį birželio 6 d.

Gegužę Shafferiui sukako 90 metų, jubiliejaus švęsti su giminėmis ir bičiuliais jis buvo nuvykęs į Airiją. Jo kūrybinis palikimas - 18 pjesių, keletas kurių plačiai išgarsino autorių. Netektis paskatino prisiminti ir iš naujo įvertinti dramaturgo darbus, o jį patį pamatyti kaip kūrybinio gyvenimo personažą. Šį vieną iškiliausių Didžiosios Britanijos dramaturgų draugai apibūdino kaip „šaunų ir sąmojingą pasakotoją“. Pjesėje „Equus“ vaidinęs Danielis Radcliffe´as (Haris Poteris!) sakė, kad Peteris Shafferis „kūrė išskirtines, jaudinančias, fantastiškas pjeses ir buvo neįtikėtinai geras, švelnus ir juokingas žmogus“. The Guardian teatro apžvalgininko Marko Lawsono teigimu, „nors šiam dramaturgui šypsojosi komercinė sėkmė, specifinė jo kūrinių ironija klestėjo tik nekomerciniuose teatruose“.

Toliau Markas Lawsonas rašo: „Tikrai nedaugeliui rašytojų pasiseka nušauti iškart du riebius zuikius - parašyti pjesę, kuri ne tik sulauktų tarptautinio pasisekimo, bet dar ir taptų didelio biudžeto filmu. Peteriui Shafferiui tai pavyko tris kartus: septintajame dešimtmetyje su pjese „Karališkoji Saulės medžioklė“ (The Royal Hunt of the Sun), aštuntajame - su „Equus“ (Equus), ir devintajame - su „Amadėjum“ (Amadeus). Pagal pastarąją pjesę pastatytas to paties pavadinimo filmas, režisuotas Milošo Formano, 1985 metais laimėjo net 8 Oskarus. Iš šių projektų gauti honorarai pavertė Shafferį vienu daugiausiai uždirbančių dramaturgų Didžiojoje Britanijoje, tačiau ir tapo netikėta kliūtimi pelnyti daugelio kritikų bei mokslininkų pripažinimą.

Teatro režisierius Peteris Hallas, pastatęs „Amadėjų“, savo dienoraštyje rašė, kad pjesė, kurioje vidutinybės Saljerio kūriniai priešpastatomi Mocarto genijui, yra autobiografinė, nes neva Mocartą Shafferis lygino su Samueliu Beckettu bei Haroldu Pinteriu, šalia kurių jis pats sau atrodė tik dramaturgijos Saljeris - paprastas rašeiva.

Nežinome, tiesa tai ar melas, bet Shafferio pjesės originalumu gerokai pranoksta Saljerio muzikinius kūrinius. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tuo tarpu, kai Pinterį ar Beckettą statė bemaž taip, kaip užrašyta, Shafferio kūryba pasiekdavo sceną tik po ilgo ir varginančio bendradarbiavimo su režisieriumi bei daugkartinio perrašinėjimo. Sykį net visada mandagaus Paulo Scofieldo nervai neišlaikė, kai prieš pat „Amadėjaus“ premjerą rašytojas į repeticiją atsinešė dar vieną pluoštą dialogų. Režisierius buvo kategoriškas: „Nė eilutės daugiau,“ sakė jis. Perrašinėjimas tęsėsi net spektakliui jau sulaukus pripažinimo. Pirmajame ir antrajame „Amadėjaus“ variantuose antras veiksmas kardinaliai skiriasi.

Nepasitikėjimas savo kaip rašytojo jėgomis iš dalies kaltas dėl to, kad Shafferio dramaturgo karjeros kelias nuėjo pakalnėn. Nors sėkmingosios jo pjesės buvo statomos ir vėliau (2007-tųjų „Equus“ pastatyme vaidino Danielis Radcliffe´as), per paskutinius 23-jus rašytojo gyvenimo metus nauji jo kūriniai scenos nepasiekė.

Shafferio temos kartojosi. „Karališkojoje Saulės medžioklėje“, kurioje veiksmas vyksta Ispanijos konkistos Peru 16 amž. metu, autorius tyrinėja žmogaus norą lenktis dievams. Sukurti „Equus“ Shafferį įkvėpė bičiulio papasakota tikra istorija apie arklidėse dirbusį paauglį, vieną dieną išbadžiusį žirgams akis. Šioje pjesėje susiduria netikintis psichiatras ir vaikinas, turintis socialinių ir seksualinių sutrikimų, susikūręs iškreiptą asmeninę religiją ir garbinantis žirgo pavidalo dievybę. „Amadėjuje“ aršus katalikas Saljeris su siaubu suvokia, kokią didžiulę Dievo dovaną gavo nešvankėlis laisvamanis Mocartas. Po trečiosios pjesės ne vienas kritikas ironizavo, kad Dievo ir žmogaus bei Apolono ir Dionizo konfliktą Shafferis sėkmingai dramatizavo trijose skirtingose aplinkose.

Tačiau būtent tos aplinkos ir yra esminės. Jo didžiosiose pjesėse idėjos ir net žodžiai buvo iš dalies atsitiktiniai. Pirmiausia su režisieriumi Johnu Dexteriu, o vėliau su Hallu Shafferis sukūrė didingo reginio teatrą. Jam priklauso antra pagal sudėtingumą remarka po Shakespeare´o garsiosios pastabos: „Jį nusiveja meška“. „Karališkojoje Saulės medžioklėje“ Shafferis parašė: „Jie kerta Andus.“ Priskaitęs iki šios vietos garsusis teatro impresarijas Binkie Beaumontas šūktelėjo „Žavinga!“ ir nusprendė remarką ignoruoti. Tačiau ši eilutė - įrodymas, kad Shafferis tikėjo, jog teatro vaizdiniai užmojai gali ir net turi prilygti kinui. 

Dexterio „Karališkosios Saulės Medžioklės“ pastatymas su Michaelio Annalso scenografija sukūrė be galo ryškų ir spalvingą teatrą, kuriame tilpo didžiulė virš scenos kybanti metalinė saulė su žiedlapiais, aktoriai, prisidengę veidus auksinėmis kaukėmis ir didelis ryškiai raudonas kilimas, kurio išvyniojimas įkūnijo kraujo klaną po skerdynių. Andai taip pat buvo pereiti - padedant pantomimai. Tai, kas atrodė neįmanoma statant „Equus“ - įtikinamai pavaizduoti žirgus, - buvo pasiekta, pasitelkiant tam tikrą aktorių choreografiją bei jų skleidžiamus garsus. Aktoriai buvo aprengti Johno Napier sukurtais tamsiai kaštoninės spalvos sportiniais kostiumais, o galvos ir kanopos buvo pagamintos iš vielos ir odos.

Didingą savo retorika bei vaizdiniais „Karališkosios Saulės medžioklės“ reginį kai kurie kritikai vadino „operiniu“. „Amadėjuje“ teatras maksimaliai priartėjo prie šnekamosios operos. Pjesės teksto fugos ir arijos priminė libretą, o Johno Burry vaizduojama XVIII amž. Viena buvo tokia paauksuota ir tviskanti, kad labiau pritiko Karališkajam Operos, o ne Nacionaliniam teatrui.

Paradoksalu, kad Shafferio, kurį daugelis laikė „komerciniu“ rašytoju, trys sėkmingiausios pjesės galėjo būti pastatytos tik pasitelkus subsidijuojamų teatrų laiką ir resursus. Jam taip pat pasisekė, kad galėjo dirbti su aktoriais, įpratusiais prie klasikinio kanono vadmenų. Shafferio pjesių pastatymai ne tik džiugino akį, dar vienas jo bruožas - kurdamas šiuolaikinius vaidmenis, dramaturgas suteikdavo galimybę didiesiems aktoriams,  vaidinantiems Shakespeare´ą, išnaudoti visas jų balso galimybes. Kiekvienoje iš trijų garsiausių Shafferio pjesių pagrindinis veikėjas atlieka bent vieną puslapio ilgumo monologą.

Trilogija teologinėmis ir istorinėmis temomis, sukurta pačiame rašytojo karjeros apogėjuje, buvo nemenka staigmena, nes nuo pat savo debiuto 1958-taisiais su pjese „Penkių pirštų pratimas“ (Five Finger Excercise) Shafferis garsėjo kaip šeimyninių dramų bei lengvų komedijų kūrėjas. „Penkių  pirštų pratimo“ herojus - savo lytinėje orientacijoje susipainioję jaunuolis, kuris dirba mokytoju turtingos anglų šeimos namuose. Dramaturgas pripažino, kad šitas portretas turi autobiografinių bruožų. Shafferis buvo gėjus, ir nors niekada atvirai apie tai nerašė ir interviu neatviraudavo apie savo asmeninį gyvenimą, tik 1990-taisiais mirus teatrinio vokalo dėstytojui Robertui Leonardui, New York Times nekrologe buvo paminėta, jog jis „dramaturgo Peterio Shafferio gyvenimo draugas“. Rašytojo draugų ir kolegų manymu reikšminga, kad tuoj po Leonardo mirties Shafferio dramaturgo karjera užsibaigė kūriniu „Gorgonės dovana“ (1991 m.). Tai netekties sielvarto persmelktas kūrinys, kurio centre - klasikos apsėstas dramaturgas, Graikijoje išsikraustantis iš proto.

Peteris Shafferis turėjo brolį dvynį Anthony (miręs 2001 m.). Jis taip pat buvo rašytojas, 1970-tais sukūręs garsiają pjesę „Seklys“ (Sleuth), vaidintą tiek Londone, tiek Brodvėjuje bei adaptuotą kinematografui. Savo pokalbyje su Hallu, kurį pacitavo savo dienoraštyje, Shafferis kalba apie instinktyvią konkurenciją tarp dvynių - abu brolius erzino, kai teatro mėgėjai per klaidą pagirdavo ne jo, o brolio kūrinį. Peterio pjesėms būdingas vidinis bei priešybių dualumas greičiausiai irgi sąlygotas jo ir brolio situacijos. Shafferiai gimė Liverpulyje. Už savo meilę teatrui jie buvo dėkingi pradinės mokyklos mokytojui, penktadienio popietėmis pasakojusiam savo mokiniams, kaip Shafferiai vėliau nustatė, „Hamleto“ istoriją. Mokytojas visuomet užbaigdavo savo pasakojimą pačioje įdomiausioje vietoje, todėl broliai visą savaitę nekantria laukdavo tęsinio.

Po trejų metų anglies kasyklose, kuriose Peteris Antrojo Pasaulinio karo metu atliko karinę tarnybą, jis drauge su Anthony įstojo į Kembridžo Trinity koledžą. Šeštojo dešimtmečio pradžioje buvo išleisti trys detektyviniai romanai, kuriuos broliai rašė kartu, pasirašydami  pseudonimu Peter Anthony.

Prieš ir po „Karališkosios Saulės medžioklės“ Peteris Shafferis parašė dvi komiškas dramas: „Vieša / Konfidencialu“ (1962) ir „Juodoji komedija / Baltieji melagiai“ (1967). „Juodojoje komedijoje“, kurią iki šiol labai mėgsta statyti studentai, autorius sugalvojo aukštyn kojomis apversti teatro apšvietimo taisykles: kai matome veikėjus, jie elgiasi lyg būtų tamsoje, o išjungus šviesas - lyg publika galėtų juos matyti.

Per grandiozinių retorinių dramų laikotarpį Shafferio draugai bandė jį įkalbėti vėl parodyti savo šviesiąją pusę. „Leticija ir gelsvė“ (Lettice and Lovage, 1988) - komedija apie dvi drauges, paskelbusias karą moderniajai architektūrai ir kitoms šiuolaikinės „vidutinybės“ apraiškoms, dedikuota kolegei, kuri „prašė komedijos“. Vis dėlto net ir šiame pramoginiame kūrinyje Shafferis nagrinėja personažų ir koncepcijų konfliktą: šiuo atveju konservatyvumas priešpastatomas modernui.

Repetuojant „Karališkąją Saulės medžioklę“ Shafferis yra pasakęs, jog jis suprato, kad jo gyvenimo misija „kurti sudėtingą teatrą“. Šį savo pažadą jis ištesėjo su kaupu,“ - didingai baigė savo samprotavimus Markas Lawsonas.

Peteris Shafferis savo gyvenimą baigė ten, kur buvo nuvykęs jubiliejaus proga - Airijoje, apsuptas giminių ir artimiausių bičiulių, po mėnesio sunegalavęs ir patekęs į ligoninę. Prie jo iki paskutinio atodūsio budėjo dukterėčia Cressida, brolio Anthony dukra. Netoliese buvo ir antra Antony dukra Claudia, dramaturgo brolis Brianas ir du jo sūnūs. Kuklios sero Peterio Shafferio laidotuvės įvyko Londone.

Nacionalinis teatras skelbia, kad spalio mėnesį į repertuarą sugrįžta pjesė „Amadeus“ - repeticijas mačiusiam autoriui ypatingai patiko Saljerį vaidinantis aktorius Lucianas Msamati.

Milošo Formano filmo „Amadeus“ ištrauka, kurioje Saljeris susipažįsta su Mocartu - čia

Marko Lawsono straipsnio ištraukas vertė Judita Gliauberzonaitė

Užsienyje