„Išvarymas“ Estijoje: publika ilgai ir garsiai juokėsi

Karolina Remeikaitė 2016 05 13 lrytas.lt, 2016-05-11
„Išvarymas“ Estijoje: scena iš spektaklio. Maris Tomba nuotrauka iš draamateater.ee
„Išvarymas“ Estijoje: scena iš spektaklio. Maris Tomba nuotrauka iš draamateater.ee

aA

„Išvarymas“ - gerai parašyta pjesė su geru siužetu, įdomiais personažais, absurdu ir gyliu. Būtų buvę nuodėmė jos nesiimti statyti“, - kalbėjo estų režisierius Hendrikas Toompere Jr.

Lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas“ pasirodymą pagrindiniame Estijos dramos teatre lėmė estams artima tema ir socialinė tikrovė. Pasak H.Toompere Jr., lietuvių dramaturgo pjesė rodo universalias, šiuolaikinio žmogaus migracijoje išgyvenamas problemas.

Istorija apie svetimšalius, paprastus darbininkus ir banditus, vykstančius į Londoną, estams pasirodė suprantama ir atpažįstama.

Apie estiškąją premjerą kalbėjomės su 43 metų pjesės autoriumi M.Ivaškevičiumi.

- Tai jau ne pirmas „Išvarymo“ pastatymas užsienyje. Prieš keletą metų jį Rygoje režisavo Oskaras Koršunovas, na, o šiemet pjesės ėmėsi estas H.Toompere Jr. Ką reiškia šis susidomėjimas?

- Emigracijos tema Estijoje taip pat aktuali. Gal ji nėra tokio masto kaip Lietuvoje. Be to, vykstama ne į Didžiąją Britaniją, bet į Suomiją. Režisieriui pjesė pasirodė universali, nes joje atskleidžiami žmonių likimai, kurie, patekus į kitą erdvę, kultūrą, nuo tautybės nepriklauso. Koks skirtumas iš kur tu važiuoji - Vilniaus, Rygos ar Talino, - patenki į tas pačias aplinkybes. Ir esi daugmaž toks pat.

- Vis dėlto „Išvaryme“ matomos tam tikros nacionalinės tapatybės paieškos, kalbama apie konkrečią lietuvių tautą. Kokį pjesės pritaikymo kelią pasirinko estai?

- Latviai iš lietuviškos istorijos padarė latvišką. Ieškojo Palangos, stovinčio Kristaus, Žvėryno, Eglės vardo atitikmenų.

Šiuo atveju tokios adaptacijos neprireikė. Estijoje liko lietuviška istorija su Palanga, Žvėrynu. Tik Vandalas virto Lietuvos rusu, nes vaidmenį kūrė Rusų dramos aktorius. Jiems daug kas suprantama. Pas juos daug pusiau estų, pusiau rusų.

Žinote, mums kartais atrodo, kad Lietuvos įvykiai niekam neįdomūs, išskyrus mus pačius. Bet juk neperrašinėjame „Hamleto“, veiksmą iš Danijos perkeldami į Kauno pilį, o Romeo ir Džuljetos neapgyvendiname Raseiniuose.

Kai spektaklį žiūrime Vilniuje, atrodo stipru, nes apie mus. Pasirodo, kad tai gali būti ir apie kitus. Nors Vilnius estams kitas miestas, bet šiandien jis priklauso tai pačiai erdvei, Europa tampa bendrais namais, o žmonės - mobilūs.

- Ne pirmą kartą kalbama apie tai, kad Vakarų Europos šalimis domimės daugiau nei savo kaimynais, kurie kultūriškai tarsi turėtų būti artimesni. Gal proceso ir vėliau premjeros išleidimo metu pajutote, kaip estai vertina mus?

- Kalbant apie jų priklausymą Baltijos šalių regionui, didesnį artumą jie jaučia su suomiais. Tai jų didysis brolis. Nežinau, ar mes apsikęstume tiek baltarusių Vilniuje kas vakarą, bet Talinas pritvindytas laiką pigiau nei Helsinkyje praleisti atvykusių suomių. Juos traukia kalbos ir genties artumas.

Skirtingiems regionams priklausėme anksčiau. Ilgą laiką buvome artimesni su lenkais, baltarusiais, ukrainiečiais, o jie su vokiečiais, danais, švedais. Baltijos regionu mus padarė bendra šimto metų istorija. Tuo pačiu metu paskelbėme pirmąsias nepriklausomybes, vėliau dar kartą išsivadavome.

Nors Čingischanas jiems nėra visiškai suprantamas, mūsų vidinį „mongolą“ jie vadina ta tapatybės dalimi, agresijos pradu, kuris skiria mus nuo vakariečių. Vis dėlto tuo esame panašūs.

- Kokie sprendimai estų interpretacijoje pasirodė naujai?

- Scenos, kurių Vilniuje ir Rygoje nebuvo, Estijoje tapo ryškiausiomis. Vilniuje teko trumpinti spektaklį, todėl neliko teroro aktų scenų.

2011 metais šie įvykiai buvo nurimę ir ne tokie aktualūs kaip šiandien. Dabar Beno ir kitos jo moters meilės istorija, susijusi su sprogdinimo išpuoliais Liverpulio metro stotyje, tikrai liktų.

Skyrėsi ir tai, kad Estijoje didžiulis keturių valandų spektaklio krūvis teko vienam aktoriui. Abiejose Oskaro versijose Beno personažas padalintas į du - jauną ir seną. Čia kaip ir pjesėje Beną vaidina vienas aktorius. Nebuvo ir atskiros grupės. Ją sudarė patys aktoriai ir scenos darbuotojai, kurie nekūrė savo dainų, grojo daugiau „Queen“.

- Tai kaip „Išvarymą“, Estijoje virtusį „Casting Out, or The Chronicle Of An Apple“ (est. Väljaheitmine ehk Ühe õuna kroonika)“, priėmė ir suprato estų publika?

- Publika, kuri susirinko Vilniuje per pirmąją premjerą, gal jo nesuprato, spektaklio nepriėmė. Buvo daug demonstratyviai išeinančių ir protestą reiškiančių žmonių prieš tai, kas tarsi vyksta Nacionalinio teatro scenoje. Negalėjome net pagalvoti apie dabartinę sėkmę. Nors Latvijoje replikų kilo iš salės, bet premjerinė publika spektaklius sutiko puikiai.

Pagrindinis aktorius iš Estijos rašė, kad nėra matęs tokios sėkmės. Pasakojo, kad vaidinant jiems tenka daryti gan ilgas pauzes, nes salė labai garsiai juokiasi, o po spektaklio žmonės jų tiesiog nepaleidžia. Estijoje seniai nebuvo nieko panašaus.

Jie repetavo tris mėnesius, kai įprastai premjera išeina po mėnesio. Gal dėl to, kad tai buvo režisieriaus debiutas, jis sudėjo visą save. Kai atvykau, buvo labai gera vidinė atmosfera, nors scenoje susitiko kelios kartos: vyresni vaidino su debiutantais iš akademijos.

- Ar galima apibrėžti, kas lėmė tokią sėkmę - temos aktualumas, nauja estetinė forma, padiktuota pjesės?

- Kažkas man sakė, kad nėra matęs rimtų, filosofinių dalykų, pateiktų tokia lengva šou forma, kuri nuolat sukelia priešingas emocijas. Kitas žiūrovas pareiškė, kad tai politinė ir šiandien labai aktuali pjesė, nes parodo, kodėl britai nori išstoti iš Europos Sąjungos.

Nežinau kaip dabar, bet estai turėjo politišką ir labai madingą teatrą „NO99“. Jie net partiją įkūrė. Tai rodo kitą požiūrį į teatro funkciją. Teatras jiems ne tik atsipalaidavimas nuo kasdienybės. Čia žiūrovas turi ateiti ir dirbti toliau, nes teatre gali būti sprendžiami pakankamai svarbūs ir sudėtingi klausimai, nepateikiami ar kitaip pateikiami žiniasklaidoje. Lietuvoje politinio teatro yra mažai. Pas mus linkstama į estetiką, filosofiją. Bandome mąstyti apie amžinus dalykus, kurių šiandienoje nematome. O jeigu ir kalbame politiškai - tai Ezopo kalba, imant seną klasikinį kūrinį ir traukiant šiandieną atliepiantį ženklą ar aktualiją.

Kai politika tokia aktyvi, šiais laikais nebeįmanoma būti apolitiškam. Su teatru, kaip ir su žmogumi, kuris nežino, kas vyksta pasaulyje ar nenori jo matyti, yra kažkas negerai. Manau, tai neišvengiamai ateis iki mūsų, ir politinių temų tik daugės.

- Gal po pjesės pripažinimo, pajutote estų nuotaikas mūsų atžvilgiu?

- Popremjerinėje kalboje pajuokavau apie pjesės likimą, kuris man primena mūsų šalių nepriklausomybių paskelbimus - pirmiausia Lietuva, Latvija ir tada Estija. Nors ir paskutiniai - bet patys sėkmingiausi.

Apie Estiją kalbame kaip apie sėkmingiausią mūsų regiono šalį. Kita vertus, mes taip pat esame jiems savotiški autoritetai. Esame didžiausi ir per pastaruosius šimtą metų bent jau politiniuose dalykuose visuomet buvome priekyje. Jie ėjo iš paskos. Gal jų teatras neprilygsta mūsų, bet kinas - keliom galvom aukštesnis už mūsų, o jo mes matome labai mažai.

- Kaip pats suprantate šiuos kultūrinius mainus, jų reikšmę, kuo jie naudingi?

- Estijoje per mėnesį bus du ar trys vakarai, kai keturi šimtai penkiasdešimt žmonių salėje keturias valandas klausys mūsų istorijos. Manau, kad tai didelis įvykis ir Lietuvai.

Nežinau, kiek ilgai spektaklis gyvuos. Latvijoje šis sezonas „Išvarymui“ paskutinis. Nors teatras surenka pilnas sales žiūrovų, spektaklis neatsiperka. Tai mažas laikotarpis, kai pjesė kelias savaites gyvuoja visose trijose Baltijos valstybėse.

Kai rašiau pjesę, galvojau, kad ji skirta Lietuvai ir gal Didžiajai Britanijai. Atsitiko taip, kad pjesė dar net neišversta į anglų kalbą. Na, bet čia jau galima kalbėti apie mūsų kultūros politiką.

Beje, po premjeros solidaus amžiaus teatro meno vadovas sakė neprisimenantis lietuviškos pjesės pastatymo Estijoje. Kaip ir Lietuvoje - kiek esu teatre, estų pjesę mačiau tik vieną kartą.

- Kaip galvojate, kas trukdo kurti platesnį kultūrinį bendradarbiavimą ne asmeninių pažinčių lygmenyje, kuris tik retais atvejais pavirsta reikšmingesniu įvykiu?

- Nežinau, kieno tai problema, bet vieni kitų mes praktiškai nematome, neturime kultūrinių mainų. Jeigu kam nors reikia mano pjesių, tai kreipiasi tiesiai į mane.

Nežinau, per kur dar tiems mainams vykti. Neturime žmonių, dirbančių ties tokia komunikacija. Buvo bandymų, bet šiuo metu nematau didelio įdirbio. Dažnai kalbame apie politiką, bet gal trūksta ir asmeninio entuziazmo?

- Kaip intensyviai pats įsitraukėte į kūrybinį procesą Estijoje? Ar teko prisidėti prie režisūrinių sprendimų?

- Teatre negali būti dviejų dievų. Režisierius turi būti vienas. Pirminę mintį žinantis autorius kartais gali trukdyti.

Iš patirties pastebėjau, kad atvažiuoti verta į skaitymus ir pabaigą. Kai pabaigoje atvykau į Estiją, spektaklis pasirodė stiprus, aršus, agresyvus, o finalas lyriškas. Pasakiau, kad netinka. Nors iki premjeros buvo likę dvi dienos, jie pakeitė finalą.

Apie režisierių turiu pasakyti, kad fantazija, su kuria vaikinas padarė spektaklį, dažnai nenusileisdavo O.Koršunovo. Turint omenyje, kad Oskaras yra Europos žvaigždė, o H.Toompere Jr. dar tik debiutuojantis šioje srityje.

Režisierius priklauso Toompere dinastijai. Jo senelis buvo legendinis teatro aktorius, jo tėvas legendinis aktorius ir režisierius, o pats H.Toompere Jr. žinomas kino pasaulyje. Dabar tėvas atstovauja klasikinio teatro režisūros tradicijai, o sūnus - modernus ir netikėtas. Per premjerą kalbėta, kad tai bus jo teatro skrydis.

Užsienyje