Tehom

2016 04 10 7 meno dienos, 2016 03 25
Scena iš Yanos Ross spektaklio „Ežeras“. Trwarszawa.pl nuotrauka
Scena iš Yanos Ross spektaklio „Ežeras“. Trwarszawa.pl nuotrauka

aA

Lukasz Drewniak

TEHOM - hebr. PRAGARMĖ, GELMĖ 

Žinomas lenkų teatro kritikas portale teatralny.pl analizuoja Varšuvos teatre „Soho“  Igorio Gorzkowskio pastatytą „Idiotą“, teatre „TR Warszawa“ Yanos Ross pastatytą Michailo Durnenkovo „Ežerą“ (premjera kovo 4 d., vaizdo projekcijas kūrė Algirdas Gradauskas), pateikia Oskaro Koršunovo pasakojimą apie jo apsilankymą Kijeve, Maidane.

1.

Jei tave stebina sakinių randai

Ir juodos eilių bigės,

Ateik ir stokis fabriko vartuose

Kaip dinamito glamonė.

Šių žodžių autorius - Kazimierzas Jankowskis, miręs 1993 metais, poetas darbininkas iš Gožuvo, kurį atrado Jaceko Głombo ekipa kuriant spektaklį „Stilonas - geriausias iš pasaulių“. Tai ne motto, bet vaidinimo pradžia.

2.

Igorio Gorzkowskio „Idiote“ kunigaikštį Myškiną vaidina du aktoriai: moteris ir šokėjas. Agata Buzek ir Marekas Kakaryko. Jie drauge yra beveik valandą. Basas, apsimovęs apibrizgusiomis lininėmis kelnėmis šokėjas nuolat ramsto kambariuko sieną - jame bus vaidinamos visos spektaklio scenos; staiga sustingsta, nelyg šoktų savo viduje, nelyg jame šoktų tik tai, kas dar yra toje sienoje ir iki galo iš jos neišėjo. Mėgina sugauti Myškino žvilgsnį, o gal Myškinui porą kartų pasirodo, kad jį mato. Nematomas šokėjas pradeda judėti tik tada, kai nieko nėra; kada patalpą užpildo įsikarščiavę veikėjai Nastasija, Aglaja, Rogožinas ir Kunigaikštis, Kakaryko pritupia arba įsitempia kaip styga, skatindamas galvoti, jog yra kažkur virš jų. Jog yra kunigaikščio veidrodis ir uždanga, slepianti įvykių esmę. Nes Myškinas jo nesąmoningai ieško, jaučia jį esant, akdamas nuo sceninio pasaulio signalų. Agatos Buzek Kunigaikštis vilki baltu kostiumu ir atrodo lyg nulipdytas iš cukraus. Ilgi palaidi plaukai, liaunas siluetas ir gestai. Jaunuolis? Mergina? Nesvarbu. Gorzkowskio Idiotas yra virš lyties. Permatomas ir nuogas lyg angelas. Nes jo tikrasis kūnas yra šalia. Jis priklauso šokėjui. Kaip žinome iš Dostojevskio, romano Myškinas privalo turėti ir Don Kichoto, ir Kristaus bruožų. Bejėgiško dvilypumo, skilusios asmenybės, padalintos būties bruožų. Tačiau Gorzkowskio spektaklyje ta kita Myškino pusė, kitas veikiantis asmuo gali simbolizuoti jo sielą arba patį Kristų.

Scenoje, kurioje Rogožinas savo niūriuose namuose rodo kunigaikščiui Holbeino nutapyto mirusio Kristaus kopiją, kurią pamačius „galima prarasti tikėjimą“, pusnuogis šokėjas gulasi ant stalo. Dabar paveikslas tampa juo, tarytum į jį įsikūnija. Rogožinas ir Myškinas beveik jį liečia, palinksta virš jo kaip patologai per skrodimą.

Aišku, kad spektaklio kodu tampa budėjimas prie kambario durų, už kurių guli Nastasijos Filipovnos kūnas. Rogožinas ir Myškinas sėdi ant grindų, atsirėmę į sieną. Ramus, tylus, filosofuojantis beveik žmogžudys Eryko Luboso Rogožinas ir bejėgis, situacijos ir mirties prislėgtas Agatos Buzek Myškinas. Nedaug liko iki aušros, iki tos akimirkos, kai kas nors čia juos aptiks, pabels į duris arba jas išlauš. Visada svarsčiau, kodėl Rogožinas čia atsivedė Myškiną? Kad jam pasakytų, jog jis nužudė, pakviestų jį būti bendrininku: tai ir tavo kaltė, ji žuvo ir per tave - tad pasėdėk dabar prie jos, atsisveikinkime su ja drauge, esame tokie patys? O kas, jei per tą budėjimą prie mirusiosios, apsuptos indais su Ždanovo skysčiu (skystis, naikinantis blogą kvapą, pavadintas jo išradėjo inžinieriaus N. Ždanovo vardu, - vert. past.) Gorzkowskis sufleruoja: galbūt abu laukia stebuklo. Tai paskutinis Kristaus išbandymas Myškinui. Kaip gundymas dykumoje arba apsilankymas Lozoriaus namuose. Rogožinas nužudė Nastasiją, kad padėtų Myškinui atskleisti tikrąją savo prigimtį. Nužudė, kad jis ją prikeltų. Tokią pačią, tik geresnę, nusiraminusią. Jeigu sugebės, Antrasis atėjimas įvyko. Nepavyko su mergaite Šveicarijoje, gal dabar pavyks. Rogožinas tiki, kad pavyks, jis pirmasis naujojo Kristaus išpažinėjas ir mokinys. Myškino sielos arba Kristaus šešėlio tada jau greta Kunigaikščio nėra. Išėjo iš kambario, metęs į Idiotą priekaištingą žvilgsnį. O Kunigaikštis tarytum pirmą kartą jį iš tikro pastebėjo, suvokė, kas čia buvo. Tačiau nedrįsta atverti durų į kambarį, kuriame yra kūnas. Beviltiškai pats su savimi pradeda žaisti kortomis. Jei teisingai įspės iš už juostos ištrauktą kortą, tas stebuklas irgi įvyks. Gorzkowskis palengva scenoje temdo šviesą, o mums atrodo, kad baltame, tyrame Myškino sielos kambaryje, kuriame visą laiką buvome, visam laikui stoja tamsa. Ir kažkas iš tos tamsos pradeda į mus žiūrėti.

3.

Vienas iš Michailo Durnenkovo „Ežero“ veikėjų, Andrejus, pasakoja apie paveikslą, kurį matė parodoje. Jis vadinasi „Avys, žvelgiančios į saulėlydį“. Jame ir pavaizduotos avys ir besileidžianti saulė. Visos avys žiūri viena kryptimi. Pasukusios galvas į šviesą. Tačiau tolimiausiame paveikslo kampe yra nežinia kas tamsus. Beformis. Bedugnė dėmė. Andrejus pasakoja draugams, kad negali liautis galvojęs apie tą paveikslo vietą. Prabunda naktį ir svarsto, kas dabar vyksta toje tamsioje paveikslo vietoje. Ką dengia ta juoda spalva? Veikiausiai kažin ką negero. Jei būtų viena iš tų avių, galėtų pamatyti, nes pažiūrėtų į priešingą nei kitos avys pusę.

4.

Yanos Ross spektaklyje esame betoniniame bunkeryje, nors tai turi būti girininko namelis prie ežero. Grindys padengtos dirbtine žole, lubas aižo medžiai, nykstantys juodose, gražiai sumodeliuotose angose. Šeši aktoriai šioje erdvėje išsidėstę poilsiautojų pozomis, kas supasi hamake, kas tįso ant žolės, įkrito į gultą, prisėdo ant kėdės krašto. Dvi porelės ir du vienišiai. Trisdešimties keturiasdešimties metų, gerais, maloniais veidais. Tik kažkaip keistai apsivilkę, išsivilkę. Su baltiniais, tvarsčiais, permatomomis glaudėmis, neslepiančiomis intymių tatuiruočių. Gal tokia mada prie ežero, vasarnamyje: persivilkti odą, nuogumą paslėpti kokiu nors dirbtiniu nuogumu. Iš kažkur girdisi moters, Ninos, balsas, ji vardija vietas ir situacijas, kuriose nenorėtų atsidurti, kai stos apokalipsė. Nes tai būtų pernelyg banalu arba nemalonu. Juk pasaulio pabaiga - dalykas rimtas. Dvi šoninės bunkerio sienos yra ekranai, kuriuose dabar pulsuoja vaizdai.

Juose - ištraukos iš rusų performerio Piotro Pavlenskio akcijų. Taip, to paties, kuris 2012-aisiais, protestuodamas prieš grupės „Pussy Riot“ narių suėmimą ir įkalinimą kolonijoje, užsisiuvo burną, o po metų prikalė savo sėklides prie Raudonosios aikštės grindinio.

2014-aisiais, užsilipęs ant psichiatrinės ligoninės sienos, nusikirpo gabalėlį ausies, kad parodytų, jog remia įkalintą ukrainiečių lakūnę Nadią Savčenko. Galiausiai pernai padegė Rusijos federalinės saugumo tarnybos būstinės duris, na ir uždarė jį „psichuškėje“. Tuose televizijos reportažų arba slapta filmuotuose kadruose Pavlenskis visada nuogas, susigūžęs, išgyvenantis kančias, kurias pats sau sukelia. Milicininkai apgobia jį apklotais, mėgina pakelti nuo gatvės, kai kada laido kvailus juokelius, atima transparantą. Nuogas Pavlenskis yra tik tariamai beginklis, vargšas, nevikrus. Kuo jis nuogesnis, tuo labiau valdžios atstovų veiksmai atrodo brutalūs, agresyvūs, neadekvatūs. Pavlenskis yra lyg jurodivas (sen. slav. юродъ, kvailys, beprotis; stačiatikybėje jurodivai - keliaujantys atsiskyrėliai asketai, gerbiami kaip Dievo pateptieji; plg. personažą iš Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“, - vert. past.), kuris turi teisę sakyti tiesą. Grįžta prie vaikiško ir pirmykščio nuogumo. Yra beprotis, kurio lūpomis byloja kažkokia pirmykštė ir dieviška išmintis. Nes jo protestas neturi būti proto veiksmas - veikiau atavistinis refleksas. Laisvė ir tiesa yra kaip oda. Savęs žalojimas, skausmo sau sukėlimas, savinaikos bandymai, nukreipti ne prieš save, bet prieš visuomenę. Pavlenskio akcijų ištraukos paaiškina tai, ką matome: nuogo vyro siluetą betone iškaltoje juodoje elipsėje. Tarytum kabėtų virš sceninio pasaulio, būtų kažkokios išluptos akies vyzdys. Pasirodė iš ežero, apie kurį kalbama Durnenkovo pjesėje - tas ežeras juodas, tirštas, jo vanduo lipnus lyg degutas ir nežinia, kas jo dugne.

Dawidas Ogrodnikas Ross spektaklyje beveik valandą vaidins nuogas, ir tai yra pirmoji iš trijų svarbiausių režisierės intervencijų į Durnenkovo kūrinį. Ogrodniko statusas dvigubas: jis ir Pavlenskis, cituojamas iš jo pagarsėjusių akcijų viešose erdvėse, Pavlenskis, importuotas į idilišką pasaulį prie ežero, taip pat jis sutapatinamas ir su šešiais personažais, kurie tampa veikėjais grįždami į savo prisiminimus.

Kolia (Rafał Maćkowiak) prisimena susitikimą su psichoterapeutu, kuris nori išgydyti jo traumą, susijusią su nemokėjimu susikalbėti su sūneliu autistu. Nina (Agnieszka Podsiadlik) kalbasi su kaimynu, kurį nelaimingai įsimylėjusi: nieko nebus iš tos meilės, vaikinas yra transseksualas ir svajoja apie lyties keitimą. Antonis (Cezary Kosiński) prisimena situaciją, kurioje kaip gydytojas mėgino padėti su ginklu pas jį pasirodžiusiam viltį praradusiam jaunuoliui, jis dezertyravo iš kariuomenės, paėmė jį įkaitu, o paskiau iššovė sau į kaktą. Antonio mergina Alicija (Agnieszka Żulewska) - ukrainietė; vasarvietės bičiuliai šaiposi, kaip ji iškraipo kai kuriuos žodžius; ji prisimena sekso sceną su draugu iš Ukrainos. Yra dar vienas svarbus šeimininko Andrejaus (Adam Woronowicz) ir Anos (Agnieszak Grochowska) prisiminimas, bet apie jį netrukus. Kiekvienoje scenoje iš praeities Ogrodniko veikėjas nuogas, tačiau niekas to nuogumo nepastebi. Tai tyrimo uniforma arba jo natūralumo ženklas. Atrodo, tai kitoks nei brutalistų nuogumas, tačiau jis skiriasi ir nuo hipių nuogumo. Tai nėra nei smurto ar pažeminimo simbolis, nei išsilaisvinimo manifestas. Ogrodniko nuogumas Ross spektaklyje turi būti perregimas, tarsi už jo būtų tik žmogus, o ne provokacija ar meninis gestas.

Šiuo personažu Ross sujungė visus antraeilius spektaklio vaidmenis. Tad Ogrodnikas vaidina tai, kas kankina kitus veikėjus, yra pilkas faktas, rakštis po oda. Jo nuogumas veikėjo prisimintoje situacijoje atlieka demaskuojančią funkciją. Griauna asmeniškas iliuzijas, pabrėžia jose slypintį dirbtinumą. Alicija nemyli Antonio, flirtuoja su kitais, yra su juo iš išskaičiavimo. Ir visą laiką jaučiasi išdavike - išdavė savo tautą, jaučiasi jau esanti rusė, ir išduoda savo vyrą, keršydama už tai, kad ją myli ir kad priėmė ją iš gailesčio. Kolia ir Nina palengva suartėja, tarytum seksas ir meilė suteiktų jiems tai, kas gyvenime iš tikrųjų svarbu. Realiu laiku atvyksta dar vienas svečias, kaimynas Viktoras, dar vienas Ogrodniko įsikūnijimas, agresyvaus pitbulio šeimininkas. Dabar aktoriaus nuogumas tampa kažkoks grėsmingas, bukas, primityvus. Tačiau vasarnamio prie ežero šeimininkai tą grėsmę sumenkina: tai prijaukintas, savas, kaimyninis blogis. Spektaklio aktoriai žaidžia atmosfera ir žanriškumu, patikimai naudojasi buitiškumo konvencijomis, juokiasi, pabrėžia veikėjų simpatiškumą, viskas atrodo aišku, saulėta, be įtampos. Tik tie prisiminimai su nuogaliumi drumsčia tą mūsų paviršinį pojūtį. Prisiminimuose yra niūriau, tragiškiau, nėra gerų pasirinkimų. Laikas paveikslui iš Anos ir Andrejaus prisiminimų. Šalta šviesa - ir štai jie stovi palei sieną kalbėdami su žmogumi, kuris gali viską. Jų dukrelės nesveika širdis, ir jis padės jiems apeiti eilę, parūpins mergaitei širdies persodinimą. Tačiau jie turį žinoti, kokiais metodais bus gauta nauja širdis. Kad jų dukrelė gyventų, jis nužudys kitą mergaitę. Durnenkovas atskleidžia paslaptį, kuria atausta idiliška situacija prie ežero. Šeimininkai ir jų draugai švenčia pirmąsias antrojo dukrelės gimimo metines. Nežinome, ar sumokėjo Visagaliui, ar įvyko koks stebuklas ir vaikas pasveiko. Veikiau stebuklo nebuvo. Po gyvybingumo ir šilumos kauke slepiasi žmonės, kurie turėjo pasirinkti. Ir tada Durnenkovo pjesė tampa jau nebe pjese apie meilę ir vasarą, o apie moralę. Atskleiskime, kam reikalingi tie aktorių nuolat vaidinami žvėrys: kas apsimeta beždžione, kas - kupranugariu, avimi, šunimi. Tai ne vasarnamis, tai gyvulių ūkis, jo gyventojai tik persirengė žmonėmis.

Šiais keliais sprendimais Ross padaro taip, kad Durnenkovo koncepcija spektaklyje tampa dar niūresnė nei pjesėje. Ryškėja asociacijos su Čechovu („Žuvėdros“ simbolinis ežeras - artimiausia) ir Gorkiu (virš jo „Vasarotojų“ taip pat kybo revoliucijos lemtis). Trečioji esminė Ross intervencija - pakeista „Ežero“ pabaiga. Durnenkovo veikale įsimylėjėliai Nina ir Kolia mylisi. Tada jis pasakoja jai apie arką, kurią pastatys ir į kurią pasiims visus, kurie tik ateis ir paprašys. Durnenkovo herojai užsnūsta ir sapnuoja, kad ežeras patvinsta, viską užlieja tamsūs vandenys, o jie lieka paviršiuje, nuogi ir nenuskandinami. Tada sapnas baigiasi, iš krūmų pasirodo žaliūkas Viktoras ir perpjauna jiems gerkles. Gėrio, meilės, naujos pradžios galimybės nebelieka. Ross spektaklyje žūva visi baisieji miesčionys.

Nuogas vyras eilinį kartą iššoka iš juodos elipsės, esančios sienoje, kur grįždavo po kiekvieno etiudo, užmauna veikėjams ant galvų juodus maišus ir peiliu atlieka gerklės perpjovimo judesį. Visi sustingsta, dūsta - juos papjovė keršytojas. Ogrodnikas grįžta į savo vietą, atsisėda nišoje. Ir nusipjauna gabalėlį ausies. Kaip Piotras Pavlenskis. Tad kas buvo ta elipsė sienoje? Blogio ežeras? Taki apokalipsė? Blogas, juodas sapnas? Iš žiūrovų salės ji atrodo kaip išlupta akis. Mūsų? Dievo? Šis spektaklis - dviveidiškas šaukimasis pasaulio, kokį pažįstame, pabaigos. Visuomenė - nesvarbu, rusų, mūsų - priėjo kažkokią sieną. Bijome apokalipsės, tad Ross apie ją įspėja? Ne, tai jau vyksta. Jos vizijoje keršytojas ir teisėjas yra menininkas. Paskelbia nuosprendį vidurinei klasei už pasyvumą, aklumą, už naują moralę. Visa tai bloga, ir baigiasi blogai.

„Ežeras“ nėra kovojantis, politinis, publicistinis spektaklis. Netgi reportažas iš Maidano skirtas tik kontekstui užbaigti. Ross nekviečia keistis, atsibusti. Ji mąsto apie bausmę. Pažvelgia į tamsųjį paveikslo kampą.

5.

O dabar istorija, kurią man papasakojo Oskaras Koršunovas. Paklausiau jo apie Maidaną, ar iš tikrųjų jis tada, pilietinio karo apogėjuje, buvo ten, Kijeve, nes Natalijos Vorožbyt tekste, kurį „Powszechny“ teatre pastatė Wojtekas Klemmas, pasakojama, kaip garsūs Europos režisieriai buvo vedžiojami po aikštę su barikadomis, po užimtus pastatus, liepsnojančių padangų labirintais. Koršunovas patvirtino, kad tomis dienomis OKT turėjo vaidinti Kijeve. Kitą rytą po pirmojo Maidano išvaikymo ir naktinės „Berkuto“ atakos kaip tik ėjo į repeticiją ir staiga susidūrė su nesuskaičiuojama minia. Žmonės ėjo su lazdomis rankose ir šaukė: „Revoliucija, revoliucija!“ Koršunovas sutiko kolegą režisierių, ir abu prisijungė prie maršo. Nuo pat lietuvių revoliucijos 1990-1991-aisiais jis nejautė tokios jėgos, tokio pakilimo. Plaukė žmonių upėje, buvo jos dalis. Galiausiai su kolega režisieriumi pateko į valdžios apleistą pastatą Kreščatike. Lipa laiptais, žvalgosi po sales - visa tuščia, apleista. Tik chaotiškai laksto žieminėmis striukėmis vilkintys žmonės su dalbomis. Didžiojoje salėje - prezidiumo stalas. Koršunovas su bičiuliu pavargę susėda už stalo ir pradeda kalbėtis apie tai, kas vyksta. Koršunovas aiškina, kad tai teatrinis įprotis, stalas - tinkama vieta pokalbiui, stalas sutvarko erdvę, emocijas, padeda galvoti. Kaip repeticijų metu - kai neaišku, ką daryti toliau, sėdama už stalo. Grįžtama prie užstalės fazės. Aplink juos greitai pradėjo rinktis revoliucionierių minia. Ir ta minia jų sėdėjimą suprato visai kitaip. Sėdi, vadinasi, jaučiasi čia šeimininkais, viršininkais. Ir kelios dešimtys ukrainiečių užimtame pastate klausia lietuvį Koršunovą: „Ką daryti? Kokie bus įsakymai? Kur dabar eisime?“ Koršunovas prisipažįsta, kad tada išsigando labiau nei aikštėje, kai skendo žmonių upėje. Revoliucionieriai norėjo, kad jis, menininkas, pasakytų jiems, kas toliau. O jis bijojo, nes turėjo prisipažinti, kad jis čia svetimas. Ir kažkaip kvaila būtų buvę jiems parodyti, kad jie suklydo. Susidurti su žmonių neviltimi, su pykčiu, su galimybe, jog tai gali būti provokacija. Galbūt priremtas prie sienos Koršunovas būtų suvaidinęs vadą ir revoliucionierių. Gal tai būtų įvykę po poros sekundžių. Kol kas žiūrėjo į juos nustėręs. Kolega taip pat tylėjo. Ir tada, įtampos kupinoje tyloje, pasigirdo šūksnis: „Berkutas“ kontratakuoja!“ Revoliucionierių minia subangavo. Išbėgo iš pastato. Koršunovas - su palengvėjimu, kuris apima patyrus didžiausią baimę.

6.

Per 1989 metų revoliuciją žmonės, kurie nuvertė Ceauşescu režimą, ėjo su rumuniškomis vėliavomis. Iš trispalvių vėliavų buvo iškirpti komunistiniai simboliai, pridėti 1945-aisiais. Tai buvo vėliavos su skylėmis, su nereginčiomis akimis, išplėštomis širdimis. Ką rusai šiandien galėtų iškirpti iš savo vėliavos? Kurią spalvą?

 O mes?

Teatralny.pl   2016 03 16 

Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius

7md.lt

Užsienyje