Barbarų sulaukus

Audronis Liuga 2016 02 08 Kultūros barai, 2016 Nr. 1
Nicolas Stemanno spektaklio „Izoliuotieji“ scena. Nuotrauka iš thalia-teater.de
Nicolas Stemanno spektaklio „Izoliuotieji“ scena. Nuotrauka iš thalia-teater.de

aA

Baigiantis 2015-iesiems, didelį rezonansą sukėlė režisieriaus Alvio Hermanio sprendimas nutraukti spektaklio „Rusija. Endšpilis“ repeticijas Hamburgo Thalia teatre. Gal skandalo nebūtų, net ir turint omenyje politiškai pikantišką spektaklio pavadinimą, jei ne Thalia teatro vadovo Joachimo Luxo išplatintas pareiškimas, kurio esmė tokia: Hermanis atsisako dirbti „dėl politinių motyvų“, tai susiję su priešišku jo požiūriu į emigrantus. Trumpame tekste už frazių apie „gilų Europos susiskaldymą, šokiruojamai palietusį kultūros sferą“, jaučiamas gilus paties teatro vadovo, kuriam „dar niekada netekę patirti, kad būtų atsisakyta kurti spektaklį dėl politinių motyvų“, sutrikimas. Luxas apgailestauja, kad humanistiniai kultūros žmogaus įsipareigojimai gali sukelti tokią atmetimo reakciją. Hermanis suskubo atsakyti, atmesdamas politinę savo poelgio interpretaciją, ir teigė spektaklį Hamburge atšaukęs „dėl labai privačių priežasčių“, susijusių su jo, septynių vaikų tėvo, baime dirbti „dar viename potencialiai pavojingame mieste“. Tačiau iš pareiškimo akivaizdu, kad režisieriaus poelgį padiktavo ne baimė, o asmeninė pozicija, kai kalbėdamasis su Thalia teatro žmonėmis suprato, kad šie „nėra atviri kitokiai nuomonei. Jie tapatina save su prieglobsčio pabėgėliams centru. Taip, aš nenoriu prie to prisidėti. Ar aš galiu sau leisti asmeninį pasirinkimą ir kitokį požiūrį?

Solidarumas su pabėgėliais ir priešprieša grėsmingai „svetimųjų“ invazijai šiandien tapo vienomis karščiausių temų. Nenuostabu, kad Hermanio pozicija viešojoje erdvėje buvo interpretuojama kaip politinė laikysena, o ne kaip eilinis privatus incidentas. Nekeista, kad daugiausia šalininkų Hermanis sulaukė prieš emigrantus labiausiai nusistačiusiose šalyse, tarp kurių yra ir Lietuva. O po Vokietiją sukrėtusių naujametinių masinės agresijos protrūkių Kelne sulauks dar daugiau, nes įtariama, kad juos vykdė ir pabėgėliai iš Sirijos. Galbūt pritils ir kairiosios pakraipos vokiečių spauda, apkaltinusi Hermanį, esą jo „logika rasistinė“. Teks pripažinti, kad latvių režisieriaus pozicija vis dėlto pagrįsta?

Po Kelno įvykių pagrindiniuose lietuvių (ir ne tik) žiniasklaidos portaluose keikiami „barbarai emigrantai“ ir apraudama „prievartaujama Europa“. Atrodytų, pagrindas tam yra. Tačiau susidaro įspūdis, kad visuomenė kryptingai nuteikiama kuo įnirtingiau priešintis „barbarų“ atėjimui. Galima suprasti populiariąją žiniasklaidą - pabėgėlių tema tapo paklausia preke. Tačiau riba, kai ją pardavinėjant vietoj visuomenės informavimo pradedama pilti alyvą į dešiniųjų radikalų kurstomą neapykantos ugnį, yra labai trapi. Užjaučiu užpuolimų Kelne aukas, bet pirmiausia solidarizuojuosi su įbaugintomis pabėgėlių šeimomis, pakraupusiomis dėl gerai organizuotos tariamų likimo „brolių“ grupelės veiksmų, kurie milijonams tėvynainių užtraukė „barbarų“ vardą. O juk pasipriešinimo „barbarams“ įkarštyje nelieka individualių veidų, istorijų, likimų. Yra tik baimė, verčianti mases veikti - kovoti su atėjūnais. Ar ne apie tai prieš tris dešimtmečius rašė Johnas Michaelas Coetzee romane „Barbarų belaukiant“, šiandien įgaunančiame tikrąjį aktualumą?

Kultūra, skirtingai negu politika, svarbiausiu laiko individualų žmogų. Jos erdvėje neveikia paprasta daugumos „už“ arba „prieš“ logika. Kultūra negali egzistuoti be altruizmo ir empatijos, tačiau negali ir naiviai žvelgti į pasaulį, užsidėjusi rožinius abstraktaus humanizmo akinius. Užjausdami Europą užtvindžiusius mūsų laikų „pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, neturėtume pamiršti, kad realiai egzistuoja ir jų keliamos grėsmės. Bet juk jos gali ir turi būti sprendžiamos taip, kaip apibrėžia įstatymai, o ne kurstant visuomenės baimes ir nepakantumą. Net ir sugriežtinus teisines migracijos, pabėgėlių kontrolės normas, naujoji socialinė tikrovė niekur nedings. Reikės kažkaip sugyventi su ja. Teks susitikti, bendrauti, galbūt bendradarbiauti su „svetimais“. Kaip atskirti tikruosius pavojus nuo tariamų? Kaip ištiesti ranką žmogui, kuris potencialiai kelia baimę savo kitoniškumu? Atsakymų į šiuos klausimus geriausia ieškoti kultūros sferoje.

Bendriniu tapo posakis, kad šiandien visus persekioja permanentinė katastrofos nuojauta, o neprognozuojama tikrovė, apie kurią sužinome iš informacijos tvano, verčia ieškoti būdų, kaip apsisaugoti, pasislėpti nuo to, kas yra sunkiai suvokiama. Aiškinti tikrovę daugiausia imasi politologai, socialiniai komentatoriai. Jie prioritetiniais laiko dažniausiai daugumos (valstybės?) interesus. Reikšti kitokią nuomonę, polemizuoti, ginti mažumos balsą turėtų būti kultūros žmonių užduotis. Tačiau jie šiandien lieka nuošalėje, skirtingai negu prieš gerus du dešimtmečius. Jaučiama apatija ir net alergija visuomeninėms problemoms. Gal alergiją kelia politika, persmelkusi visas visuomeninio gyvenimo sferas? Kultūros žmonės šiandien iš naujo susiduria su klausimais, kaip išreikšti savo požiūrį į tikrovę, nesitapatinant su politinėmis nuostatomis. Kaip suderinti meninę misiją su humanistine? Teatras, kaip socialiai jautriausia kultūros sritis, yra ypač tinkama vieta ieškoti atsakymų. Bandant tą daryti, vertėtų atsigręžti į Vokietijos teatro patirtį.

Vokiečių repertuarinis teatras pastarąjį dešimtmetį užima unikalią vietą Europos kontekste. Senieji šalies teatrai ypač daug dėmesio skiria aštriausioms socialinėms problemoms. Didingi vokiečių kultūros paminklai, kaip antai Deutsches Theater Berlyne, Thalia ir Schauspielhause Hamburge, Kammerspiele Miunchene, jau senokai išsivadavę iš buržuazinio akademizmo, ieško naujos meninės kalbos, keldami visuomenei nepatogius klausimus. Anot vokiečių kritikos, teatras jau „nėra viduriniosios klasės savirefleksijos vieta“. Pastaruoju metu visuomeninė didžiųjų Vokietijos teatrų veikla glaudžiai siejama su nauja socialine tikrove, kurią lemia milžiniškas pabėgėlių srautas. Šiandien „daugelis vokiečių teatro kūrėjų klausia savęs, kaip „atrakinti“ Europą užtvindžiusių pabėgėlių temą“.

Šį klausimą vokiečių teatrai gvildena ne tik pastaraisiais metais. Susiformavęs stereotipas, esą Vokietija, kaip reta kuri šalis, turi Antrojo pasaulinio karo įskiepytą priešnuodį nacionalizmui, jaučia pareigą dalytis savo gerove su skurstančiomis tautomis, o emigraciją nuo šalies padalijimo laikų suvokia ne tik kaip išorinę, bet ir kaip vidinę tautos problemą. Ar šis stereotipas tebėra gyvybingas? To klausti vokiečių teatras pradėjo, kai pabėgėlių problema dar nebuvo įsisiūbavusi. Laikui bėgant, ji ne tik inspiravo naujus spektaklius, bet ir paskatino teatrus pagal galimybes imtis pabėgėlių švietimo, socialinio adaptavimo misijos. Šiandien jau galima teigti, kad vokiečių teatro socialinis aktyvizmas smarkiai prisidėjo prie tolerancijos ugdymo. Milijonui pabėgėlių užtvindžius Vokietijos miestus, visuomenės tolerancija jiems tapo dominuojančiu veiksniu, pristabdančiu dešiniųjų radikalų pastangas sujaukti vokiečių protus. Ir čia tikrai nemažas šios šalies teatralų nuopelnas.

Tačiau teatrai nėra ir negali būti pabėgėlių kontrolės vieta, todėl tokia veikla darosi rizikinga, nes nėra aiški nei konkretaus atvykėlio praeitis, nei kokią grėsmę jis potencialiai gali kelti. Šiuo atžvilgiu Hermanis teisus, sakydamas, kad socialinis teatrų aktyvizmas - pavojingas dalykas. Tačiau reikėtų pripažinti, kad teatras į šią rizikos zoną žengia ne vien dėl kairiųjų pažiūrų, tradiciškai būdingų jo kūrėjams, bet ir ieškodamas naujų kūrybos šaltinių.

Vokiečių teatras greitai suprato, kad norint kalbėti apie „kitokią“ pabėgėlių realybę, jų patirtį, išgyvenimus, nepakanka tradicinės dramaturgijos. Naujos socialinės tikrovės neįmanoma adekvačiai perteikti, vien aktualiai interpretuojant pjeses. Didesnę laisvę ir kūrybines galimybes teikia vadinamasis postdraminio teatro kelias. Jis irgi turi savo dramaturgus. Vienu iš etapinių kūrinių tapo austrų rašytojos Elfriede´s Jelinek pjesė „Maldautojai“ (Die Schutzbefohlenen).

2013-ųjų sausį Austriją sukrėtė beprecedentis įvykis. Šešiasdešimt pabėgėlių iš Lampedūzos užsibarikadavo Vienos centre, bažnyčioje, nes austrų valdžia ketino juos deportuoti. Jie tą padarė iš nevilties, nes tėvynėje daugeliui grėsė mirtis. Maištingai nusiteikę pabėgėliai bandė protestuoti, rengė susitikimus su visuomene, tačiau vietos valdžia greitai juos užčiaupė. Visus suėmė ir po pusmečio deportavo. Kone iškart po to į Austriją pliūptelėjo pirmoji didelė pabėgėlių banga iš tos pačios Lampedūzos... Austrai turi didelę darbo su emigrantais ir jų deportavimo patirtį. Emigrantams apgyvendinti ir izoliuoti prieš deportaciją Vienoje buvo net speciali teritorija Macondo (beje, ten 2011 m. Vienos festivalyje parodytas lietuvių teatralų ir suomių režisieriaus Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“). Tačiau susidorojimas su Lampedūzos pabėgėliais tapo simboliu - jie buvo išvaryti ne tik iš šalies, bet pirmiausia iš bažnyčios, kurioje ieškojo prieglobsčio...

Nobelio premijos laureatė austrų rašytoja Jelinek tų pačių metų vasarą įtūžusi parašė maištingą tekstą - monologą „Maldautojai“, kaip atsaką į minėtus įvykius. Tekstas paremtas Aischilo „Raudotojų“, vienos seniausių dramų, motyvais. Jame skamba tik pabėgėlių choro balsas. Jelinek tekste, kuris labiau panašus ne į pjesę, o į manifestą, pabėgėliai ne rauda, kaip Aischilo dramoje, bet kreipiasi į europiečius, retoriškai klausdami, kodėl imigrantams negalioja tokios pačios teisės kaip civilizuotos demokratinės visuomenės piliečiams. Jelinek „Maldautojų“ stiprioji pusė yra ne patys žodžiai, kurie čia liejasi kaip krioklys, bet simbolinė akistata, apeliuojanti į karus, trėmimus ir europiečių, susidūrusių su skaudžia pabėgėlio lemtimi, kolektyvinę atmintį. Autorė klausia, ar ši atmintis šiandien dar yra ko nors verta?

Jelinek tekstas 2014 m. buvo pastatytas Hamburgo Thalia teatre. Spektaklį, pavadintą „Izoliuotieji“, režisavo vienas šiuolaikinio vokiečių teatro lyderių Nicolas Stemannas. Kiek vėliau pagrindiniame Austrijos teatre Burgtheater jį pastatė kitas vokiečių teatro grandas Michaelis Thalheimeris. Thalia teatro „Izoliuotieji“ pateko į vokiškai kalbančių šalių to sezono geriausių pastatymų dešimtuką, dalyvavo prestižiniame Berlyno festivalyje Theatertreffen. Stemanno spektaklyje kartu su aktoriais pasirodo tikri pabėgėliai iš Lampedūzos, ieškoję prieglobsčio Hamburgo Šv. Povilo bažnyčioje. Režisierius pakvietė juos ir ilgai su jais dirbo repeticijų procese visai ne dėl egzotikos ar siekdamas pabrėžti įvykius, inspiravusius Jelinek tekstą, bet ieškodamas būdų perteikti autentišką tų žmonių patirtį. Anot Stemanno, repetuodamas „Izoliuotuosius“ jis susidūrė su esminiu klausimu, kaip perteikti emigrantų kančią ir desperaciją, užuot visa tai suvaidinus: „Kas už ką čia gali kalbėti? Kaip galima tai vaidinti, kaip apskritai prisiliesti prie šito siaubo, nesitikint išspręsti problemos? Tai didelis pilietinės visuomenės ir meno pralaimėjimas, jei sakome: „Negalime jums padėti, esame užsiėmę tuo, kad jus vaidiname.“

Pajuskime prašymą nenusišalinti. Pasižiūrėti į savo pačių išsigandusias akis. Pripažinti mūsų komfortiško pasaulio menkumą.“ Galima sakyti, kad ši citata išreiškia Thalia teatro pozicijos pabėgėlių atžvilgiu esmę. Ir gal ne vien jo. „Pasižiūrėkime į savo pačių išsigandusias akis“, - taip galėtų šios temos pasirinkimą motyvuoti dažnas teatro kūrėjas.

Klausimas - kaip? Kito didelio Hamburgo teatro Deutsche Schauspielhaus režisierė Karin Beier teigia, kad šiandieninė socialinė tikrovė verčia naujų kalbėjimo būdų ieškoti jau vien tam, kad teatralai skirtųsi nuo politikų: „Mes turėtume ne propaguoti vieną moralinę poziciją, bet kvestionuoti įvairius požiūrius. Tik taip išvengsime populizmo.“ Juk teatras tuo ir skiriasi nuo politinės scenos, kad, užuot teigęs vieną požiūrį, kelia klausimus ir provokuoja kritiškai mąstyti. Vokiečių teatras nuo Brechto laikų turi gilias tradicijas ir instrumentus, kaip skatinti visuomenę mąstyti, neperšant moralo, kuris parengtas jau iš anksto. Ši tradicija pirmiausia reiškia pagarbą pasirinktai temai - ieškoma jos šaknų realybėje, kaupiami faktai, jie analizuojami ir tik tada interpretuojami. Šitaip teatras užmezga glaudžius ryšius su socialine tikrove, kurią perprasti, kritiškai vertinti ragina ir žiūrovus. Tokia praktika leidžia teatrui nuolatos atsinaujinti, keistis, neužsisklendžiant vieno režisūrinio modelio kiaute, nes spektaklio kūrimo būdas priklauso nuo pasirinktos temos.

Grįžtant prie pabėgėlių temos, žinoma, nebus nieko gero, jei ši nepaprastai jautri tikrovė paskatins rastis naują meno konjunktūrą, nuo kurios joks teatras nėra apsaugotas. Menas, kuriamas iš užuojautos ir solidarumo, geriausiu atveju atkreipia dėmesį į problemą, sukeldamas trumpalaikį kai kurių visuomenės grupių susidomėjimą. Blogiausiu - nuramina buržua sąžinę, iš esmės propaguodamas seną kolonialistinį požiūrį į „kitokius“. Todėl įtarimą kelia tiek tokios akcijos, kai rašomos ir viešai skaitomos pjesės apie pabėgėlius, tiek kiti panašūs menininkų solidarumo gestai. Tada jau geriau tiesiog nunešti karšto maisto alkstančiai pabėgėlių šeimai. Arba suteikti žodį tiems atvykėliams, kurie norėtų papasakoti asmeninę savo istoriją, išdėstyti poziciją. Taip ir pasielgė Thalia teatras, po spektaklio „Izoliuotieji“ nusprendęs pratęsti bendravimą su pabėgėliais, apsigyvenusiais Hamburge, pradėjęs rengti jų susitikimus su miestiečiais. Po pirmųjų kontaktų kilo nauja idėja - nuo praėjusių metų pabaigos teatre atidaryta kavinė „Vilties ambasada“, kuri nemokamai teikia pabėgėliams elementarias socialines ir kultūrines paslaugas (yra kompiuteriai, internetas, mokoma vokiečių kalbos pradmenų, vyksta teatro seminarai, veikia kino klubas ir t. t.). Būtent dėl šios veiklos Alvis Hermanis kritikavo Thalia teatrą, esą virtusį „pabėgėlių prieglobsčio centru“. Ar kritika teisinga, spręskite patys.

Kalbant apie meninę kūrybą pabėgėlių tema, man atrodo, kertinis yra Stemanno pavartotas žodis „pralaimėjimas“. Teatras, o ir menas apskritai, negali šios problemos nei adekvačiai perteikti, nei praktiškai išspręsti. Įmanoma tik garbingai, be melo prie jos prisiliesti. Ir padėti visuomenei pažinti tą „kitą“ žmogų, jo likimą. Teatrui imantis šios temos, netinka žodis vaidyba. Tai nereiškia, kad teatras turėtų tempti į sceną tikrus pabėgėlius. Tokia praktika gali būti lygiai tokia pat melaginga, kaip ir vaidinant pabėgėlių likimus. Reikia ieškoti būdų, kaip nemeluojant, neimituojant, bet su savo santykiu papasakoti apie tai, ko iš esmės neįmanoma suvaidinti scenoje. Tokie ieškojimai galėtų realybės dokumentavimą originaliai susieti su kūrybine fantazija. Teatrui tai kūrybiškai produktyvus kelias, provokuojantis ieškoti kitokio aktorių buvimo scenoje negu tradicinė vaidyba. Jį galima vadinti kolektyviniu temos suvokimu, dokumentiniu pasakojimu, reportažu ir pan. Tai rizikingas, užtat sąžiningas kelias. Jis ypač praverstų šiandieniniam Lietuvos teatrui, kurio pagrindinis „arkliukas“ - personažų vaidyba - klumpa, slegiamas gausybės štampų. O ką jau ir kalbėti apie chronišką mūsų teatro abejingumą dabarties reiškiniams.

Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad pastaraisiais metais lietuvių teatras šiuo keliu žengė keletą ryžtingų žingsnių. Tą rodo „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas), „Mūsų klasė“ (rež. Yana Ross), „Didis blogis“ (rež. Àrpad Schilling). Išskirtinis jų bruožas - ne tik kūrybinė, bet ir pilietinė aktorių iniciatyva. „Išvarymas“ tapo pirmuoju per atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį spektakliu, turinčiu tokį socialinį ir pilietinį krūvį. Jis padiktavo ir naują mūsų teatrui estetiką. Beje, „Išvarymas“ neleidžia užmiršti, kad mes patys kai kuriose platumose neseniai tapome ir vis dar esame „barbarai“. Gaila, kad šitas spektaklis, laikui bėgant, pradėjo byrėti į paskirus aktorių benefisus ir tapo publikos įkaitu, užuot buvęs vedliu. Tai pavyzdys, kaip teatras, padedamas publikos, nugali pasirinktą temą, bet ar čia nėra Pyro pergalė? O „Mūsų klasė“ ir „Didis blogis“, tapę ašaka gerklėje kai kuriems kritikams ir visuomenės veikėjams, kaltinami amoraliu požiūriu į pasirinktas temas, o gal kaip tik dėl to ir dėl kontroversiškos estetikos, traukia publikos dėmesį, išlaikydami su ja aštrų, konfliktišką santykį. Tokiu būdu teatras, pralaimėdamas neįkandamai temai, iš esmės laimi, nes žiūrovai skatinami kritiškai mąstyti.   

...Yra du puikūs Nobelio premijos laureato Coetzee´s romanai, parašyti skirtingais laikais, bet glaudžiai tarpusavyje susiję - „Barbarų belaukiant“ (1980) ir „Nešlovė“ (1999). Abu sukurti, praėjusiam amžiui ritantis į pabaigą, tačiau adresuoti šiandieniniam žmogui. Abiejuose pasakojama apie pasaulio reliatyvumą ir civilizuoto žmogaus, susidūrusio su barbarais, pralaimėjimą. Pirmajame romane, pasitelkdamas tariamai barbarų apgulto miesto parabolę, rašytojas parodo visuomenės kovą su savo baimėmis, stumiančiomis į susinaikinimą. Pagrindinis herojus pralaimi kitaip - netenka teisėjo pareigų, o tėvynainiai sutrypia jį už tai, kad drįso užjausti barbarą. Suluošintas, tapęs paskutiniu miesto valkata, pasakotojas pats atsiduria suimto barbaro kailyje ir pamato tiek savo, tiek miesto gyvenimą iš visai kitos perspektyvos. Vėlesniame romane „Nešlovė“ Coetzee vaizduoja vidutinio amžiaus intelektualą, dėstytoją, kurio ramų gyvenimą paįvairina seksualiniai nuotykiai su studentėmis. Viskas apvirsta aukštyn kojomis, kai trys vietiniai barbarai išprievartauja jo dukterį. Ji žino, kad tie vyrai padarė tai iš neapykantos, bet nepaiso tėvo raginimų išvykti. Nusprendžia ne tik likti, bet ir pagimdyti vieno iš prievartautojų vaiką. Tėvas kapituliuoja. Tačiau patirta nešlovė priverčia jį kitaip pažvelgti į savo paties gyvenimą, permąstyti ankstesnius įsitikinimus. Coetzee nepateikia jokio moralo. Jis tik vaizduoja individualias žmonių patirtis. Jei mus jos ko nors moko, tai to, kaip patiems nepavirsti barbarais.

Užsienyje