Šiuolaikinio cirko žemėlapis

Aušra Kaminskaitė 2016 01 04 Menų faktūra
Didžiausia stacionari cirko palapinė Auch miestelyje. Rengėjų nuotrauka
Didžiausia stacionari cirko palapinė Auch miestelyje. Rengėjų nuotrauka

aA

Prodiuserė Gintarė Masteikaitė, „Naujojo cirko savaitgalio“ programos kuratorė, per pusantrų metų aplankė didelę dalį Europos ir Kanados šiuolaikinio cirko festivalių bei cirko centrų. Su Gintare kalbėjomės apie šių centrų veiklą, lietuviams atsivėrusias galimybes, kuriomis dar nėra kam pasinaudoti.

Kokius pagrindinius taškus esi sudėjusi šiuolaikinio cirko įstaigų ir festivalių žemėlapyje?

Per pusantrų metų teko aplankyti vienus svarbiausių šiuolaikinio cirko festivalių bei pagrindines erdves, kuriose dirba šios srities profesionalai. Visų pirma - Kanadoje esanti Monrealio cirko mokykla, Tohu cirko centras, rengiantis didžiausią Kanados cirko festivalį „Montreal Complement Cirque“, taip pat Cirque du Soleil centrinę būstinę. Prancūzijoje, Tulūzoje, veikia La Granerie rezidencijų centras, organizuojantis Europos cirko festivalį. Jie bendradarbiauja su viena iš pagrindinių cirko mokyklų Lido, kurioje šiuo metu studijuoja ir lietuvė Monika Neverauskaitė. Švedai turi Subtopia centrą, skirtą rezidencijoms ir šiuolaikinio cirko pristatymui, šalia įsikūrusi Cirkus Cirkör būstinė. Svarbi įstaiga yra La Central del Circ - pagrindinis cirko rezidencijų ir edukacijos centras Barselonoje, taip pat Helsinkyje veikiantis Suomijos cirko informacijos centras, prisidedantis prie Suomijos šiuolaikinio cirko vystymosi ir sklaidos visame pasaulyje. Pastarosios organizacijos mums, lietuviams, yra svarbiausios, nes nuo 2015-ųjų metų pradžios priklausome Baltijos ir Šiaurės šalių cirko tinklui. Šiuo metu Menų spaustuvė yra vienintelė organizacija atstovaujanti Lietuvą šiame tinkle.

Mano pažintys stipriai išsiplėtė prieš metus, kai buvau atrinkta į tarptautinius Autopistes mokymus, vykusius trimis etapais. Pirmasis rengtas Stokholme, Subtopia centre, vykstant Subcase´ui - Baltijos ir Šiaurės šalių cirko platformai, kuri kasmet pristato, kas vyksta minėto regiono cirko pasaulyje. Antras etapas vyko Monrealyje, o trečias - spalį Tulūzoje.

Į mokymus buvo atrinkta pusšimtis cirko festivalių vadovų ir prodiuserių iš Šiaurės Amerikos ir Kanados, Katalonijos ir Pietų Prancūzijos, Baltijos ir Šiaurės šalių regionų. Mokymų tikslas - minėtuose regionuose sukurti turų tinklus cirko trupėms. Tai buvo naudingiausi mokymai, kokiuose esu dalyvavusi. Patys praktiškiausi, nes po kiekvieno seminaro prieidavome labai konkrečių ir įvykdomų sprendimų. Jau pateikėme pirmąsias bendrų projektų su latviais, estais ir švedais paraiškas, dirbame su Suomijos institutu.

Tuose mokymuose susipažinau su pagrindiniais šiuolaikinio cirko atstovais Europoje bei Amerikos žemynuose. Dažnai jie klausia, kas vyksta Baltijos šalyse, kokių cirko spektaklių turi Lietuva, nes mielai pristatytų savo šalyse kažką iš mūsų regiono, tačiau mes dar neturime jokios produkcijos, kuri būtų profesionali, lygiavertė ir įdomi užsieniui. Visų pirma, mes neturime jokios šiuolaikinio cirko edukacinės sistemos, ir tai yra pagrindinė problema, dėl kurios neturime profesionalių artistų. Žinoma, yra pavienės iniciatyvos, bet to tikrai neužtenka.

Paskutinio Naujojo cirko savaitgalio metu turėjome dviejų savaičių šiuolaikinio cirko edukacinę programą, tačiau per tiek laiko juk nieko neparuoši. Gali nebent supažindinti su tam tikrais principais ar disciplina. Reikalinga įstaiga, kur žmonės kasdien mokytųsi šiuolaikinio cirko ir įgytų profesionalių įgūdžių.

Lietuva jau turi pirmąją profesionalią šiuolaikinio cirko artistę - Moniką Neverauskaitę, studijavusią CODARTS akademijoje Roterdame. Bet vieno žmogaus turbūt maža?

Manau, kad Monika yra labai geras startas. Ji turi ambicijų, nori išlaikyti sąsajas su Lietuva, tad būdama profesionalė ji gali sukurti Lietuvoje daugybę puikių dalykų - įkurti mokyklą, trupę. Manau, jog tik penkmečio ar dešimtmečio klausimas, kas iš to išsivystys.

Juolab, kad cirko nebūtina mokytis nuo vaikystės. Žinoma, pradėjus vaikystėje rezultatai bus tik geresni, tačiau yra daugybė žmonių, susidomėjusių cirku kur kas vėliau. Monika pradėjo mokytis tik baigusi mokyklą, o, pavyzdžiui, Vilniuje viešėjęs palestinietis Fadi Zmorrod - sulaukęs 26-erių metų.

Kurios šalys pirmauja šiuolaikinio cirko industrijoje?

Be abejo, Prancūzija, kuri yra šiuolaikinio ir tradicinio cirko meka. Dideliais žingsnias į priekį žengia ir Skandinavijos šalys. Taip pat išskirčiau Kanadą, Ispaniją, tiksliau - Katalonijos regioną. Lietuvoje 2017-2018-aisiais planuojama rengti Katalojinos cirko platformą.

Prancūzija yra absoliuti lyderė tiek cirko projektų, trupių tiek ir cirko institucijų atžvilgiu. Čia yra nemažai pavyzdžių, kaip cirkas tampa miesto pramone ir kūrybinėmis industrijomis. Pavyzdžiui, Tulūza, turinti kiek daugiau nei milijoną gyventojų, yra cirko miestas - čia užregistruota apie 200 cirko trupių. Tulūzos regione yra ir Auch miestelis (apie 20 tūkstančių gyventojų), turintis išskirtinę cirko rezidenciją, didžiausią šapito palapinę. Čia vyksta ir vienas didžiausių Europoje šiuolaikinio cirko festivalių CIRKA, prie kurio organizacijos ir vykdymo prisideda nemaža dalis miestelio gyventojų - savanorių. Festivalio svečiai iš vietinių gyventojų nuomuojasi kambarius, butus. Festivalyje savanoriauja ne tik vaikai, bet ir dirbantys žmonės, senjorai. Visi autobusai, vežiojantys žmones iš oro uosto į miestelį ir atgal, yra vairuojami savanorių - niekas nesamdo darbuotojų. Visas miestelis įsitraukia į festivalio veiklą - jie mato tame prasmę, ekonominę, kultūrinę naudą.

Renginiai, apie kuriuos kalbėjai, reikalauja didelių lėšų. Kas finansuoja tokias programas?

Prancūzijoje, Ispanijoje, Šiaurės šalyse menas remiamas skirtingų valdžios institucijų, tai yra neatsiejama kultūros politikos dalis. Visi minėti regionai suprasdami, kad menas yra geriausias šalies ambasadorius ir kad tai atneša neabojotiną ekonominę naudą, aktyviai finansuoja savo šalių produkcijos eksportą.

Kanadoje greta mums įprastos kultūros finansavimo sistemos egzistuoja išvystyta rėmimo iš privataus sektoriaus sistema. Kiekviena didesnė trupė, meno organizacija, festivalis turi po kelis ar keliolika žmonių, dirbančių tik su privačiais remėjais. Mes neturime nė vieno. Ir dėl to labai gaila, nes esu tikra, kad Lietuvoje šiuolaikinis cirkas galėtų būti įdomus labai daug kam - naujoms įmonėms, šiuolaikiškai mąstantiems žmonėms - šiuolaikinis  cirkas yra labai bendruomeniškas, įvairialypis, inovatyvus, gyvas ir energetiškas menas.

Kokiomis dar priemonėmis cirkas pasiekia bendruomenę?

Vienas įdomiausių pavyzdžių - CITÉ DES ARTS DU CIRQUE Monrealyje. 1999 m., pagrindinės cirko institucijos (Cirque du Soleil, Nacionalinė cirko mokykla ir EN Piste cirko meno nacionalinis tinklas) sujungė jėgas ir įkūrė „cirko miestą“, kuriame buvo ir bendruomenei pritaikyta erdvė. „Miestas“ įkurtas viename Monrealio rajonų, kuriame apsistoję daugybė imigrantų. Čia veikia pagrindinė Cirque du Soleil būstinė, Nacionalinė cirko mokykla, o 2004 metais atidarytas ir Tohu centras. Aplink plyti daržai, kuriais gali naudotis ir darbuotojai, ir vietiniai gyventojai. Vos atidarius centrą, administratoriais, kasinininkais, bilietų kontrolieriais ir t.t. buvo įdarbinti vietinės bendruomenės nariai, o centro erdvės paskelbtos atviromis bendruomenės reikmėms.

Viso to tikslas - įtraukti bendruomenę ir vystyti kontaktą tarp cirko menininkų ir paprastų žmonių. Tai, manau, yra pati neformaliausia edukacinė priemonė, kai niekas nesako „eik žiūrėti spektaklio“. Žmonės tiesiog „panardinami“ į aplinką, kurioje jie anksčiau ar vėliau susidurs su cirku. Jei dirbsi tame pastate, vieną dieną tikrai ateisi pažiūrėti spektaklio. Arba mamoms ravint daržus, vaikai laksto aplink ir mato į pastatus įeinančius ar išeinančius artisus, galbūt pradeda su jais bendrauti.

Dauguma mano anksčiau minėtų įstaigų turi viešąsias erdves, pavyzdžiui, kavinukes, skirtas darbuotojams, atlikėjams, visai bendruomenei. Čia visi gali atsigerti kavos ir pabendrauti. La Granerie centras Tulūzoje savo biurus nuomuoja dizaineriams, verslininkams ir taip natūraliai mezgasi profesiniai ryšiai - juk visi žmonės pertraukas leidžia tose pačiose poilsio zonose. Jose vyksta ir daugybė verslo susitikimų, vadinasi - potencialūs rėmėjai sužino apie cirko centro veiklą.

Švedų Subtopia centras, įsikūręs tautybių atžvilgiu spalvingiausiame Stokholmo rajone Botkyrka, turi įvairių projektų, kaip pritraukti konkrečias žiūrovų grupes. Jie vežasi cirko spektaklius iš tam tikrų regionų. Pavyzdžiui, šį sezoną pristato „TAOYB“ spektaklį iš Maroko. Taip jie tikisi į cirką atvesti Švedijos marokiečių bendruomenę.

Tuo tarpu Cirkus Cirkör, didžiausia ir garsiausia šiuolaikinio cirko trupė Švedijoje, turi vieną didžiulę treniruočių patalpą, kurioje dirba profesionalai, mokosi maži vaikai, mėgėjiškai cirku užsiima jų tėvai, seneliai, netgi neįgalieji. Lankydami užsiėmimus vaikai mato greta besitreniruojantį geriausią pasaulio žoglierių, akrobatą ar kitus profesinalus, kurie kartais prieina, duoda patarimų - galima tik įsivaizduoti, koks įvykis tai yra vaikui ir kokią motyvaciją tai gali suteikti. Tokių pavyzdžių pasaulyje yra daugiau.

Kokias perspektyvas matai Lietuvoje?

Nepaisant to, kad šiuo metu Lietuvoje neturime profesionalaus šiuolaikinio cirko, Baltijos šalyse vis tiek turime vienas geriausių pozicijų. Visų pirma, turime ilgiausiai Baltijos šalyse vykstantį šiuolaikinio cirko festivalį. Šiuolaikinis cirkas vis plačiau pristatomas Klaipėdoje vykstančiame festivalyje „Plartforma“ ir Kultūros nakties metu. Menų spaustuvėje veikia tarptautinė rezidencijos programa, šalia teatro, šokio kviečiami ir cirko atstovai iš viso pasaulio. Taip pat cirko produkcijos užuominų atsiranda ir tos pačios Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė“ dėka.

Latvijoje šiuolaikinis cirkas kol kas pristatomas kiek chaotiškai, jiems trūksta nuoseklumo. Estai šįmet surengė pirmąjį tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalį. Tiesa, estai turi cirko mokyklą bei Folie grupę. Mokykla veikia apie dešimt metų, po jos kai kurie artistai stoja į aukštąsias cirko mokyklas, tad estai turi daugiausia šiuolaikinio cirko profesionalų iš visų Baltijos šalių.

Lietuva galėtų tapti puikia erdve šiuolaikiniam cirkui vystytis - mes mylime ir turime stiprų teatrą, turime neblogai išvystytą šiuolaikinio šokio lauką.  Jau nekalbu apie tai, kad galėtume steigti mokyklą - tai yra būtinybė. Greta galima kurti rezidencijų centrą - mūsų geografinė padėtis tam labai patogi, galėtume tapti vieta tarp Šiaurės ir Vakarų Europos, kur keliaujantys artistai sustotų dirbti. Tai skatintų ne tik šiuolaikinio cirko atsiradimą, bet ir teatro bei šokio įvairovę. Norėtųsi, kad atsirastų erdvė, kurioje lietuviai galėtų mokytis šalia turėdami užsienio profesionalų pavyzdžius. Kai matai, ką gali pasiekti, atsiranda noras ir poreikis. Iš kur vaikai užsinorės mokytis šiuolaikinio cirko, jei niekada jo nematė? Juk ir Monika Neverauskaitė, ir tie „du su puse” savamokslių Lietuvos cirko artistų susidomėjo šia sritimi tik atėję į „Naujojo cirko savaitgalį“. Džiaugiuosi, kad mūsų veikla jau duoda apčiuopiamų rezultatų.

Kokie didžiausi iššūkiai laukia vystant šiuolaikinį cirką?

Visų pirma - publikos edukacija ir cirko stereotipų griovimas. Tai egzistuoja ne tik Lietuvoje - kur benuvažiuočiau visi kalba apie tą patį. Daugumai žmonių cirko sąvoka ir samprata yra tarsi su motinos pienu įaugusi: cirkas - tai palapinė, įkyrus klounas, pudelis ir liūtas. Pakeisti šį įvaizdį yra labai sunku, nes apie tai kalbėti neužtenka - reikia, kad žmonės patys ateitų pasižiūrėti, o tada jau patys ir nuspręs, ar jiems įdomu. Rudenį Naujojo cirko savaitgalį atvedžiau daug savo draugų, šokėjų ir jie buvo apstulbę - iš kur toks menas atsirado? Tai išties įdomu, visų pirma dėl menų sintezės. Cirke yra visko - tradicinio cirko disciplinos maišomos su teatru, muzika, video medžiaga, šokiu. Egzistuoja cirko roko koncertai, cirko operos. Patys artistai, nors ne visi, dažnai būna įvairiapusiški menininkai - puikūs atlikėjai, šokėjai, groja keliais instrumentais, o prireikus dar ir padainuoja. Tai praplečia žmogaus galimybių suvokimo ribas.

Taip pat su daug iššūkių teks susidurti sprendžiant cirko edukacijos, repeticijų bei kūrybos erdvių, finansavimo stygių.

Planų ir svajonių atsiranda vis daugiau, tačiau kad pradėtų vykti dideli pokyčiai reikalingas palaikymas instituciniuose lygmenyse ir, žinoma, lėšos. Deja, mūsų Kultūros ministerijos pozicija vis dar užstrigusi ties tradicinio cirko samprata.

Po paskutinio festivalio Lietuvą užplūdo tam tikra cirko banga, sutinku daug žmonių, kurie siūlo idėjas, ir išreiškia poreikį. Regis, galėtų atsirasti daugybė projektų, tačiau iškyla problema - finansavimas. Labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje įvyks lūžis, po kurio bus aišku, kad šiuolaikinis cirkas yra profesionalus, daugialypis menas, galintis lygiavertiškai konkuruoti scenos meno lauke. Tikiu žmonių smalsumu ir laukiu nesulaukiu, kada tarp žiūrovų išvysime ir žmones, atsakingus už kultūros projektų finansavimą bei kultūros politiką.

Užsienyje