Spalio 15 d. Atėnų teatre „Ilisia – Volanakis” įvyko spektaklio „Jobas“ premjera pagal Senojo Testamento „Jobo knygą”. Tai Cezario Graužinio režisuotas monospektaklis su jaunu ir populiariu Graikijos komiku Thanasis Tsaltampasis. Tą dieną, prieš pirmąjį viešą „Jobo“ vaidinimą Cezaris feisbuke parašė: „Retai taip atsitinka režisieriui prieš premjerą: ir nebaisu, ir neabejoju – skaidriai ramu. Ir tiesiog smalsu, kaip šis ypatingas aktorius augs ir vis nustebins vaidindamas kiekvieną spektaklį. O spektaklių numatoma daug“. Oficiali „Jobo“ premjera suvaidinta lapkričio 2 d., pirmadienį, spektaklį numatoma vaidinti penkiskart per savaitę iki 2016 metų gegužės.
Kodėl buvo ramu ir smalsu? Kodėl premjera pirmadienį? Ir dar šimtas „kodėl“, į kuriuos „Menų faktūros” prašymu atsakė režisierius, šiuo metu Vilniuje repetuojantis naują spektaklį su „cezario grupe“.
Viskas prasidėjo praeitą žiemą, kai jaunas graikų aktorius Thansasis Tsaltampasis paprašė manęs sugalvoti temą monospektakliui. Pažinojome vienas kitą, buvome jau kartą dirbę drauge. Thanasis yra trisdešimtmetis publikos labai mėgiamas komikas, intensyviai vaidinantis ir teatre, ir televizijoje, ir kine… – Gerai, sakau, – sugalvosiu ką nors labai linksma. – Ne, sako Thanasis. – Noriu rimto monospektaklio. – Rimto? – Labai rimto. Noriu pakeisti, išplėsti savo „profilį“. Noriu įrodyti sau ir žiūrovams, kad galiu daugiau, nei atrodo.
Pagalvojau porą dienų. Nuėjau į religinių prekių parduotuvę, nupirkau Bibliją, įteikiau Thanasiui. – Norėjai kažko labai rimto. Štai, perskaityk „Jobo knygą” Ar pakeltum tokią istoriją?
Perskaitė. Dar kartą susitikom. Sako: – Taip, tiktai tai, ir nieko kito.
Nebuvau, tiesą pasakius, tikras, kad priims tokį iššūkį. Priėmė. Tad ir man teko jį priimti.
Pradėjom diskutuoti, apie ką bus tas spektaklis. Daug galvos sukti neteko. Buvo akivaizdu, kad susidūrimas su „Jobo kantrybe“ bus labai reikalinga patirtis ekonominio ir moralinio teroro nusiaubtos Graikijos žmonėms. Turint omeny ir žmones Lietuvoje, ir Europoje. Ir, beje, ir man, ir Thanasiui asmeniškai kantrybės, dvasinės tvirtybės paieškos tema buvo svarbiausia.
(Nors, tiesą pasakius, repeticijų eigoje toji „Jobo kantrybė“ gal įgavo ir šiokių tokių įniršio, egzistencinio įtūžio, maišto prasmių. Bet apie tai jau nebe man su Thanasiu spręsti…)
O vėliau ilgai skaitėme tekstą ir ieškojome spektaklio formos; gundomi daugybės fantazijų skverbėmės nuoširdumo link, į minimalizmą. Galų gale pasidirbome nedidelės dėžes formos juodą sceną, ant kurios ir parodoma visa Jobo drama, kelių prožektorių apšviesta. Na, dar balti akmenys, dulkės, šiek tiek primityvokos ir tyčia sentimentalios muzikos, charizmatiško aktoriaus įtaiga ir prakaitas – štai ir visas magiškas spektaklio formos receptas.
***
Oficiali spektaklio premjera įvyko pirmadienį, nes didžioji dauguma oficialių teatro premjerų Atėnuose vyksta pirmadieniais. Tai todėl, kad galėtų į premjerą ateiti kolegos – aktoriai, režisieriai, kitų teatrų darbuotojai, kuriems pirmadienis yra laisva diena, ir dažniausiai vienintelė galimybė pamatyti, ką veikia jų bendražygiai. Absoliuti Atėnų aktorių dauguma vaidina kas vakarą nuo trečiadienio iki sekmadienio.
***
Kritikai neina žiūrėti pirmųjų spektaklių. Ir publika Graikijoje nesiveržia į pirmuosius spektaklius. Yra tokia nuomonė, kad premjeros būna nervingos, nesubalansuotos – todėl stengiamasi palikti šansą aktoriams „įsivažiuoti“. Yra laikoma (ir, manau, ne be pagrindo), kad prašmatniau pažiūrėti kiek apsišlifavusį spektaklį: tobulesnės aktorių vaidybos kokybės galima tikėtis, tik tada, kai spektaklis vaidinamas ne mažiau, nei dešmtąjį kartą.
Toks požiūris labai skiriasi nuo Lietuvos teatralų nuomonės, kad per premjerą būna įdomiausia, gyviausia, nes neva netikrumas ir panika „atveria“ aktorius, o rutina, pasitikėjimas, atseit, juos vėliau „uždaro”, nebelieka smagumo …
Man asmeniškai graikiškas požiūris atrodo kiek kilnesnis ir, ko gero, rodo kiek gilesnį profesijos supratimą.
Be to, Atėnuose teatro kritikui norint apsilankyti kiekvieno teatro kiekvienoje premjeroje, tektų vaikščioti į teatrus KASDIEN viso sezono metu.
***
Šis projektas buvo beprotybė, gryna beprotybė. Thanasis Tsaltampasis drauge su savo bičiuliu prodiuseriu už nemažus pinigus išsinuomojo 120 vietų teatrą, kad galėtų jame sukurti savo repertuarą. Be jokios valstybinės paramos. Ir pradžiai pasirinko mano pasiūlytą „Jobo knygos“ idėją. Bepročiai, kamikadzės. Komercinėmis aplinkybėmis. Nes jei spektaklis neatsipirktų, eitų jie abu šunims šėko pjauti. Kad geriau suprastumėt, pateiksiu įsivaizduotiną lietuvišką analogiją: pavyzdžiui, koks trenktas režisierius pasiūlytų pastatyti „Jobo knygą“ Vilniaus „Domino“ teatrui… Arba Mažajam? Arba net Nacionaliniam? Ir taip, kad būtų vaidinamas kasdien, išskyrus pirmadienius – antradienius, ir kad kasdien susirinktų publika, kad nebūtų nuostolinga, nes kasdien sumokama po 275 eurų už teatro nuomą.
***
Smalsiai stebiu, kad pasižiūrėti spektaklio ateina graikų bažnyčios tarnai, šventikai. Dar niekad iki šiol neteko jausti tokio bažnyčios žmonių dėmesio mano spektakliams. Jiems sunkiau ateiti į teatrą – juk aktoriai, matyt, yra „jurodivi”, šėtono įkvėpti persikūnyja, maivosi… Bet po spektaklio susitinkame, susipažįstame, pasišnekame. Įdomiai pasišnekame. Eina gandai, kad spektaklį žiūrės ir visos Graikijos Arkivyskupas (dabar siunčia „žvalgus”, kad būtų tikras, jog nepatirs šiuo metu madingos provokacijos religiniu pagrindu). Aš jo laukiu. Būtų įdomu išgirsti Jo Ekscelencijos įspūdžius. Drauge su Thanasiu kartais pakalbam apie tai, kad didžiuojamės sukūrę beatodairiškai ir provokatyviai (sic!) krikščionišką spektaklį.
***
Feisbuke savo draugams prieš pirmąjį spektaklio vaidinimą rašiau, kad neabejoju, nebijau, esu ramus. Turėjau motyvų. Kaip niekad pasitikėjau savim, savo pasirinkta tema ir ją įkūnijusiu aktoriumi. Premjera įvyko. Nesuklydau. Teatre, ir niekur kitur, bet tik teatre… vis dar atsitinka – pasakai „bus gerai“, ir, velniai griebtų, būna.
***
Pirmasis atsiliepimas spalio29 d. – vieno autoritetingiausių Graikijos teatro kritikų Yorgos Sarigianio tinklaraštyje „Ketvirtasis skambutis”
Jobo įniršis, arba teatralai – beždžionės
(Apie straipsnio pavadinimą: Yorgos Sarigianis pirmoje savo straipsnio dalyje rašo apie „Jobo” premjerą, vėliau, kontrasto principu, lieja savo įniršį ant Graikijos teatralų, kurie „chaltūrina” , vagia ir t.t.)
Nudžiugau. Pastaruoju metu lakstydamas iš teatro į teatrą, nuvargęs, vis nusivildamas tuo, ką man ten siūlo, vis žiūrėdamas spektaklius, kurie man nepatinka, pagaliau pamačiau tai, kas man padėjo atsigauti. Taigi… ir vėl esu įkvėptas rašyti.
Jis – teatre nuo vaikystės. Ir tapo profesionaliu aktoriumi 2006 metais – teatre, televizijoje, kine – Thanasis Tsaltampasis. Komikas. Įkvėptas, išradingas, talentingas. Nepaprastai talentingas. Tikrąja to žodžio prasme. Ir, tuo pat metu, dar toks žavingai jaunas. Lig šiolei jis vaidino lengvus dalykus – o tai kiekvieno Graikijos komedianto lemtis, vaidinti dundukus, kvailelius, išsigimėlius. Bet Thanasis Tsaltampasis neišsigimė. Ir, negana to, išsaugojo troškimą vaidinti kažką „prasmingesnio“, pasikeisti.
Tokie talentingi aktoriai paprastai patenka į komercinio teatro erdvę, kur jų galimybės negailestingai išnaudojamos greitai ir užtikrintai sėkmei pasiekti, ir sutinka režisierius, kurie, norėdami greitą ir užtikrintą sėkmę pasiekti, pasislepia po jų žavesiu. Kitais atvejais jie sutinka įgalius režsierius, kuriais jie nepasitiki…
(…)
Thanasis Tsaltampasis pasisiūlė bendradarbiauti su Cezariu Graužiniu. Visiškai kitaip, nei iki šiol, sulaukęs savo 34-erių, kitaip, nei buvo pratęs. Ir, dar daugiau, jis surizikavo dvigubai – priėmė Graužinio pasiūlymą – „Jobo knygą“ iš Senojo Testamento! O tai sunkus tekstas. Ir pabandykit jį paversti teatru! Pabandykit jį parodyti kaip monologą! Graužinis, matyt, gerai užuodė, ką savyje slepia aktorius Tsaltampasis. Neužgožė jo režisūra ir postmodernios dramos triukais. Jis išvalė tekstą nuo pernelyg įkyrių teologizmų ir suvaldė jį taip, kad puikiai tarnautų aktoriui – Jobui, siekiančiam išreikšti visą jo filosofinį, ir, sakyčiau, politinį užtaisą taip, kad priblokštų mus netikėta patirtimi: Jobo kantrybė virsta įniršiu.
Ir tada švelniai lyg tikras graikas, o tikriau, neseniai tapęs vienu iš mūsų, kraujo ryšiais su mumis susietas, tasai lietuviškai kalbantis režisierius atidavė tekstą į rankas, ar, geriau tariant, įdėjo į burną mūsų aktoriui. Ir Thanasis Tsaltampasis puikiai jausdamas gimtąją kalbą….
(toliau kritikas rašo, kokia gera Thanasio sceninė kalba… Graikams tai labai svarbu, lietuviams – deja, ne…Sarigiannio straipsnis apie graikišką „Jobo“ premjerą baigiasi žodžiais:)
Jokiais būdais nepraleiskit spektaklio! Užtvindykite teatrą! Taip, dėl „Jobo knygos“!
