Arthuras Milleris: „Mano palikimas? Keli neblogi vaidmenys aktoriams“

2015 10 30 Menų faktūra
Arthuras Milleris. Nuotrauka iš mediateka.gogolcenter.com
Arthuras Milleris. Nuotrauka iš mediateka.gogolcenter.com

aA

Šių metų spalio 17 d. sukako 100 metų, kai gimė JAV dramaturgas Arthuras Milleris (1915 - 2005), viena didžiausių 20 amžiaus teatro asmenybių. Tarp žymiųjų, nuolat statomų šio produktyvaus autoriaus pjesių - „Visi mano sūnūs“ (All My Sons, 1947 m.), „Komivojažieriaus mirtis“ (Death of a Salesman. 1949 m., Pulicerio premija 1949 m.), „Kaina“ (The Price, 1968), „Lemtingas išbandymas“ (The Crucible, 1953 m.),  Žvilgsnis nuo tilto" (A View from the Bridge, 1955). Dramaturgo sukakties proga „The Guardian“ publikavo ištrauką iš Mel Gussowo knygos „Pašnekesiai su Milleriu“ (Conversations with Miller, leidykla Nick Hern Books), kuri šiemet išleista iš naujo. Sakoma, kad šią knygą labai pamėgę ir dramaturgiją studijuojantieji, ir tie, kurie mėgsta landžioti po dramaturgų asmeninį gyvenimą.

Mel Gussow (tikroji pavardė Melvyn Hayes, 1933 - 2005) - JAV teatro ir kino kritikas, knygų autorius, per 35 metus laikraščiui The New York Times parašęs apie 4000 straipsnių. Iš jo aštuonių knygų keturios yra pašnekesiai su žymiaisiais dramaturgais - Arthuru Milleriu, Samueliu Beckettu, Haroldu Pinteriu ir Tomu Stoppardu. Mel Gussowo pokalbiai su Milleriu truko keturis dešimtmečius. 

Minėtoje knygos ištraukoje aprašomas pokalbis, vykęs 1986 m. gruodžio 12 dieną. 71 metų Arthuras Milleris su žmona Inge Morath gyvena Roksberyje, Konektikuto valstijoje - kaimo vietovėje, kurioje įsikūrę nemažai meno žmonių. Lankiausi svečiuose pas režisierę ir choreografę Martha Clarke, gyvenančią netoliese esančiame Šermano miestelyje", rašo Mel Gusowas ir paaiškina: Ji yra ir mano, ir Millerių bičiulė. Gaivų žiemos rytą susitikau su Milleriais šokių studijoje, kur Martha repetavo naują spektaklį. Po to nuvykau pas juos į namus - didžiulį pastatą, išsidriekusį ant kalvos viršūnės. Prieš keletą metų jis degė, ir kai kurias namo dalis teko atstatyti. Namus puošia Aleksandro Calderio skulptūros (ir Calderio sukurtas Millerio portretas) bei Saulo Steinbergo piešiniai -jie abu yra Millerių bičiuliai, - Morath fotografijos ir įvairiausi Millerio suręsti stalai bei spintelės - jis labai didžiuojasi savo dailidės įgūdžiais. Žnaibė šaltukas, ir Milleris užkūrė židinį". Toliau - jų pokalbio fragmentai.

Mel Gussow: Ar kada esate pagalvojęs, ką paliksite ateičiai?

Arthur Miller: Keletą neblogų vaidmenų aktoriams.

MG: Keletą neblogų vaidmenų aktoriams?

AM: Ne šiaip sau tai sakau. Kai pagalvoju, kokias pjeses esu parašęs - turiu omeny tas, kurios ir toliau gyvena savo gyvenimą, - atidžiai pažiūrėjus matosi, kad jose yra visai neblogų vaidmenų aktoriams. Yra ir išimčių. Bet aktoriai ir režisieriai turi nuspręsti statyti šias pjeses. O jie to nenusprendžia todėl, kad pjesė turi didžiulę „moralinę svarbą“. Ar netgi literatūrinę svarbą. Jie nusprendžia tai daryti, nes turi velniškai gerą idėją, kaip sukurti vieną ar kitą vaidmenį. Pažiūrėkit, pavyzdžiui, į pjesę, kuri iki šiol tebestatoma. Apie tą vaikiną su ilga nosimi. Apie ką ji? Argi kas nors dar tebetiki ta meilės istorija? Tačiau ten yra fantastiškas vaidmuo romantinio tipo aktoriui. Kada jis gauna progą tai suvaidinti? Vienas po kito tokie aktoriai subręsta ir taria sau: „Suvaidinsiu tą vaidmenį“. Tas pats ir su Shakespeare´u - būtų įdomu sužinoti, kurios iš jo pjesių dažniausiai statomos. Nežinau, bet būčiau linkęs manyti, kad tos, kuriose yra įdomūs stambūs pagrindiniai vaidmenys.

Manau, kad Vilis Lomanas dar ilgai nenueis nuo scenos, nes tai yra iššūkis.Galima šį vaidmenį suvaidinti įvairiausiais būdais. Ir tam reikia stipraus aktoriaus. Jei aktoriaus gabumai menkesni, jam nepasiseks. Pavyzdžiui, spektaklis „Žvilgsnis nuo tilto“ su Michaelu Gambonu (premjera įvyko 1987 m. vasarį Nacionaliniame teatre). Kodėl jis tai daro? Manau, viskas buvo taip: jis perskaitė pjesę ir tarė sau: „Aš galiu sukurti tą vaidmenį taip, kaip dar niekas nėra sukūręs“. Jei žmonės ir toliau periodiškai tai daro, vadinasi, pjesės gyvuos dar ilgai.

MG: Ar norite, kad jūsų epitafija būtų „Jis suteikė aktoriams gerų vaidmenų“?

AM: Kodėl gi ne! Yra ir menkesnių dalykų, kuriuos gyvenime nuveikiame. Tikėčiausi, kad mano pjesėse galima rasti visko ir daugiau, kad jos atspindi tam tikrą žmogaus būklę. Bet manau, kad geri vaidmenys yra neatsiejama jų dalis. Tikriausiai visai nemažai gerų vaidmenų yra labai prasto lygio kūriniuose, kurių niekas nestato. Manau, kad minėtas teiginys galbūt yra teisingas tik iš dalies, bet to tikrai reikia norint, kad pjesė gyvuotų. Kodėl ne? Galų gale, tai yra menas, kuriame aktorius save išreiškia lygiai taip pat, kaip ir dramaturgas ar režisierius.

MG: Šis teiginys neatskleidžia, kuo jūs skiriatės nuo kitų dramaturgų. Tennessee [Williamsas] irgi galėjo pasakyti tą patį, ir tai yra tikra tiesa. Akivaizdu, kad aktorės visada norės suvaidinti Blanšą.

AM: Žinoma, yra ir kitas elementas. Kuklumas neleidžia man pasakyti, kas tai yra. Mano pjesės nagrinėja esmines dilemas, ką reiškia būti žmogumi. Ar bent jau aš taip tikiuosi.

MG: Viskas vyksta ciklais. Be abejonės, dabar jūs išgyvenate atgimimą. Kur bepasisuktumėt, visur matote save. Tam turi būti pagrindas, o ne vien geri vaidmenys aktoriams.

AM: Galvojau apie tai kažkurią dieną ir svarsčiau, ar jau atėjo tas momentas, kai mano pjesės atsiskyrė nuo savo laiko. Dabar josvažiuoja savo eiga.

MG: Tai jos dabar kažkur kosmose?

AM: Taip, jos dabar kažkur kosmose. Jos yra tai, ką vadiname (juokiasi) meno kūriniais. Nepamiršiu, kaip kadaise, septintame dešimtmetyje, sėdėjau teatre, žiūrėjau Olivier režisuotą „Lemtingą išbandymą“. Žiūrėjome spektaklį su Inge. Nuostabus pastatymas. Kiek pamenu, „Old Vic“ teatre. Priešais mus sėdinti moteris per pertrauką pasisuko į savo palydovą ir paklausė: „Ar tai neturi nieko bendra su tuo, kaip jo pavardė, senatoriumi?“. Tada pamaniau: tai tas pat, kaip gimti antrą kartą. Visas įdomumas prasidės tada, kai niekas nebeprisimins McCarthy vardo. Tai tas pats, lyg stebėtum Esekso grafą ir Elžbietą spektaklyje ir klaustum: „Palauk, kas tai buvo per istorija?“ Reikia prisiminti, kas buvo Esekso grafas ir Elžbieta savo laiku. Tai visus sukrėtė! Tai buvo pats svarbiausias pareiškimas Anglijoje, bet kas, po velnių, jį dabar prisimena?

MG: Ar jau seniai esate susijęs su teatru?

AM: Iš tikrųjų pradėjau rašyti pjeses1930-aisiais, bet jas pradėjo statyti tik penktame dešimtmetyje. Visą tą laiką esu teatro apsėstas. Tai jau ilgas laikas būti apsėstam to paties dalyko, bet aš galiu suprasti, kodėl. Tenka atsiduoti aktorių malonei.

MG: Ir režisierių.

AM: Ir režisierių. Ir oro.

MG: O tada - kritikų.

AM: Kritikai čia mažiausiai svarbūs. Kritikai manęs niekada nėra nustebinę.

MG: Kas jus skatina judėti į priekį visus šiuos metus?

AM: Tai klausimas be atsakymo. Nežinau. Tu turi tam tikrą formos viziją - tai tarsi pastatas ar kokia struktūra, kaip medis, - ir tada jauti postūmį įkūnyti tą formą, tikrąja to žodžio prasme ją padaryti. Panašiai, kaip šis stalas, valgomojo stalas, kurį aš padariau. Tai nėra nepanašu. Gali įsivaizduoti objektą mintyse. Jei išmanai techniką ar turi talentą, ir jei gali sugalvoti, vadinasi, gali ir padaryti.

MG: Jei kalbėsime apie dailidę, po tam tikro laiko jis ima gaminti vis geresnius stalus. Vis geriau išmano tai, ką daro. Tam tikra prasme jūs pradėjote nuo „Komivojažieriaus mirties“.

AM: Tai buvo, ko gero, mano dešimta pjesė.

MG: Ji buvo trečia, pastatyta Brodvėjuje, ir antra, Brodvėjuje sulaukusi sėkmės. Sėkmė atėjo anksti. Ar dar tebejaučiate jaudulį, kai visa tai jau įvyko, kai jau surentėte puikų stalą taip anksti savo gyvenime?

AM: Atsiranda kiti tikslai.

MG: Kitos medienos rūšys?

AM: Mediena ta pati, o tikslai skirtingi - sukurti kitokią tiesą. Nebegaliu taip pat nagrinėti situacijos, kaip pjesėje „Lemtingas išbandymas“ ar „Kaina“, „Amerikietiškas laikrodis“ ar „Arkivyskupo lubos“, ar taip, kaip ją nagrinėjau „Komivojažieriaus mirty“. Turiu naudoti kitą balso toną vis kitai temai. Ir man nė viena iš jų neatrodo mažiau vertinga.

MG: Argi nuolatos nekonkuruojate pats su savimi?

AM: Ne, mintyseto nedarau. Darau kitokį darbą. Tikslai skirtingi, sumanymas skirtingas, garsas skirtingas. Tai žavus naujas nuotykis. Idėja pakartoti tą patį dalyką būtų tolygi savižudybei, nors yra buvę puikių menininkų, kurie būtent taip ir darė. Jie nesiliovė nuolatos kūrę tą patį.

MG: Ką turite omeny?

AM: Pažiūrėkit į Bachą: esu įsitikinęs, kad tik rimtas specialistas gali atskirti kai kuriuos jo kūrinius vieną nuo kito. Juose yra galinga forma - ir jis visada ją užpildo stipria emocija. Jis išrado labai didelį kiekį tos formos, o kai ji jau išrasta, to ir pakanka.

MG: Ar tą patį galima pasakyti ir apie rašytojus?

AM: Yra ir kitų. Cheeveris, manau, nemažai kartojosi savo kūryboje, bet nuostabiai. Dar yra tokie stiliaus meistrai kaip Hemingway´us su savo nutylėjimo (understatement) technika. Iš puslapių liejasi tos pačios emocijos.

MG: Ar girdite savo balsą visose pjesėse?

AM: Tyliau ar garsiau - tikrai taip. Manau, kad apie jas galima pasakyti vieną dalyką: be jokios abejonės, jos yra mano (juokiasi). Gerai tai ar blogai. Ir aš dėl to esu labai laimingas. Kitaip tariant, nedirbau prisidengęs anonimiškumo apklotu, kuris neleistų pasireikšti mano dvasiai. Tai yra viena priežasčių, kodėl jų tiek nedaug parašiau. Turiu iš tikrųjų jausti poreikį tą daryti. Paprasčiausiai atsisėsti ir prirašyti puslapius - kartais norėčiau taip sugebėti. Esu įsitikinęs, kad šitaip yra sukurta nemažai gerų kūrinių. Manau, kad kai kurie Elžbietos epochos rašytojai yra taip darę, ir ne kartą. Be to, jie vogdavo vienas iš kito.

MG: O jūs dirbate kitaip?

AM: Vadovaujuosi kitokiomis idėjomis. Ar žinote Johną Goldeną, kuris pradėjo prodiusuoti teatro pastatymus amžiaus pradžioje? Susipažinau su juo gal 1945 metais. Buvau parašęs romaną Focus, ir vieną dieną jis man paskambino ir paklausė, ar mane domintų rašymas scenai. Jis turėjo ofisą virš savo Johno Goldeno teatro. Prieškambaryje stovėjo barzdaskučio kėdė, ir kas rytą pas jį ateidavo barzdaskutys jo nuskusti. Prie vienos sienos, maždaug tokio dydžio kaip ši, lentynose buvo sudėta gal 500 pjesių su užrašu „Johno Goldeno pjesės“. Pamatęs tai, pasakiau: „Nežinojau, kad esate dramaturgas“. Jis atsakė: „Tas pjeses aš prodiusavau“. Paėmiau vieną, ir ten buvo parašyta: „Johno Goldeno pjesės: Atsigręžk į dešinę“, kuri buvo viena iš jo didžiųjų hitų. Veltui bandžiau surasti, kas jos autorius. Jis pasakė: „Matote, mes darome taip: nuperkame pjesę iš rašytojo, o tada su ja pakvailiojame. Aš ir pats kai ką prirašau. Tada režisierius padaro pakeitimų, ir aktoriai šen bei ten prideda kai ką nuo savęs. Autoriui duodame 500 dolerių. Jūsų, vaikinai, darbas yra gerokai sunkesnis. Viskas turi būti nauja“. Jis papasakojo, kad anais laikais - kalbame daugiausia apie laikotarpį iki 1920-ųjų- „pavyzdžiui, jei spektaklyje moteris padeda žvakę lange, kad sūnus pražuvėlis ją pamatytų ir surastų kelią į namus, turbūt būdavo parašytos kokios 50 pjesių, kuriose žvakė rodydavo kelią sūnui grįžti į namus“. Paklausiau, ką apie visa tai manė žiūrovai, ir jis atsakė: „Jiems tai patiko! Atrodė pažįstama. Jie jau žinojo, apie ką bus istorija.“

Mel Gusowas rašo, kad baigę pokalbį, per sniegą jie nužingsniavo į Millerio studiją, paprastą tvirtai atrodantį statinį, kurį savo rankomis surentė dramaturgas-dailidė. Viduje nebuvo jokių puošmenų, visą erdvę užpildė aplankai, knygos ir popieriai, stovėjo stalas ir kompiuteris. Akivaizdu, kad tai buvo darbo kambarys, kuriame jis jautėsi patogiai. Ant sienos kabėjo keli jo dukters Rebeccos paveikslai ir Dustino Hoffmano padovanota iškaba su užrašu „Boston. Providence. Route 1“ - nuoroda į komivojažieriaus Vilio Lomano kelionę. Ant stalo gulėjo keturi sąsiuviniai su pastabomis ir scenomis iš tuo metu rašomos pjesės „Kelionė nuo Morgano kalno“. Visos jo pjesės nuo pat „Komivojažieriaus mirties“ buvo parašytos čia.Viską man aprodęs, jis atidarė duris į terasą ir išėjo į lauką. Atrodė, kad atsigrežęs į snieguotą peizažą jis mėgaute mėgaujasi vaizdu ir gaiviu kaimo oru. Giliai įkvėpė. O tada, nuleisdamas viską ant žemės, pasakė: „Čia ateinu nusimyžti“.

Parengė Aušra Simanavičiūtė

Užsienyje