Susipažinkite: naujasis Lenkijos teatras

Kristina Steiblytė 2015 10 28 Menų faktūra
Scena iš spektaklio „Afrika“. Magdos Hueckel nuotrauka iš teatrpolski.pl
Scena iš spektaklio „Afrika“. Magdos Hueckel nuotrauka iš teatrpolski.pl

aA

Šiais metais lenkai švenčia 250 metų viešojo teatro Lenkijoje jubiliejų ir lenkų teatro pasaulyje metus. Šventinių renginių sąraše buvo ir rugsėjo 25-27 dienomis Bydgoščiuje vykęs tarptautinis susitikimas „ Lenkijos naujasis teatras“, skirtas lenkų teatru besidomintiems teoretikams, kritikams, prodiuseriams, kuratoriams iš beveik viso pasaulio.

Susitikime buvo ne tik rodomi spektakliai, bet ir skaitomos paskaitos, kad susirinkę užsieniečiai geriau suprastų tų spektaklių atsiradimo kontekstą. Pirmiausia teatrologas Dariuszas Kosińskis pasakojo apie šiuolaikinio lenkų teatro krypčių kilmę, kurią mato Adomo Mickevičiaus „Vėlinėse“. Čia, pasak Kosińskio, esančios ir Jerzy Grotovskio skurdžiojo, ir Tadeuszo Kantoro mirties, ir šiuolaikinio postdraminio bei politinio lenkų teatro ištakos. Kalbėdamas apie šiuolaikinį lenkų teatrą ir stengdamasis bent iš dalies likti pagrindinių organizatorių numatytoje politiškai angažuoto, intelektualaus šiuolaikinio lenkų teatro kryptyje, Kosińskis susitelkė ties istorijos reinterpretacijomis. Pasakojimą jis iliustravo Jano Klatos režisūra, nepriklausomo teatro Komuna//Warszawa projektu „re//mix“, įvairiais bandymais permąstyti Kantoro ir Grotowskio kūrybą. Ir čia pat kaip pavyzdį parodė teatro kompanijos Chorea spektaklio „Grotowskis. Mėginimas atsitraukti“ vaizdo įrašą. Spektaklyje neprofesionalūs aktoriai skaitė išsirinktas Grotowskio tekstų citatas ir atliko kažką panašaus į šokį beveik tuščioje scenoje. Nors kūrinys parodytas kaip vienas sėkmingesnių mėginimų aktualizuoti Grotowskio teatrą, akivaizdu, kad aktualizacija čia vyko tik asmeniniu lygiu: daugiau nei tūkstančio puslapių Grotowskio raštus perskaitę atlikėjai, padedami Tomaszo Rodowicziaus, besidalinančio autentiškais prisiminimais, kūrėją priartino prie savęs, o tiksliau - savo problemų. Tačiau tai nereiškia, kad kam nors iš publikos (ypač žiūrėjusios įrašą) Grotowskis pasidarė artimesnis.

Panašiai apie lenkų teatrą pasakota ir paskutinę susitikimo dieną. Agata Adamiecka-Sitek supažindino su lenkų feministinio teatro apraiškomis, kurias taip pat iliustravo spektaklio vaizdo įrašo peržiūra. Pasakojimas apie moteris teatre buvo pradėtas platesniu kontekstu - lektorė kalbėjo apie moterų vis dar patiriamus iššūkius išskirtinai religingoje visuomenėje. Vienas iš jų - sunkiai pajudinama teatrinė hierarchija. Žodis mizoginija tvyrojo ore. Dabar, lenkams išsirinkus naują parlamentą, su visokius draudimus moterims žadančia dauguma, jei ne visuomenė, tai bent jau politika, prie to dar labiau priartėjo.

Pats feministinio teatro judėjimas Lenkijoje, kiek teko išgirsti, vis dar labai jaunas ir moterys teatre matomos kur kas mažiau ir kur kas labiau supaprastintai nei, pavyzdžiui, kai kurios marginalizuotos vyrų grupės. Tą patį, mano galva, galima sakyti ir apie Lietuvą: moterys scenoje dažnai tėra priedas stipriems, veiksmą į priekį stumiantiems vyrams (išimčių, žinoma yra!), o feministiniai blyksniai dažniau atsiranda už dramos teatrų ribų. Kalbėdama apie moteris teatre, Adamiecka-Sitek supažindino klausytojus ne tik su keliais šokio, fizinio teatro pavyzdžiais, bet ir kalbėjo apie Lietuvoje rodytą „Danuta W.“ - spektaklį pagal Lecho Walensos žmonos prisiminimų knygą, kurioje pasakojama jos patirtis būnant Solidarumo lyderio, Lenkijos prezidento žmona bei aštuonių vaikų motina.

Bene įspūdingiausias moterų judėjimo teatre pavyzdys pasirodė Martos Górnickos suburtas moterų choras, su kuriuo ši režisierė-chorvedė pastatė jau ne vieną darbą. Jos kūriniai smerkia veidmainišką ir konservatyvią visuomenę. Tačiau, kaip pastebėjo ir Adamiecka-Sitek, režisierė vis dėlto ne tik nekritikuoja hierarchinės teatro sistemos, bet ir joje dalyvauja, tad bent iš dalies pati palaiko kai kurias konservatyvias vertybes, kurioms priešinasi savo spektakliais. Kad geriau suprastume, kaip šis moterų choras veikia, mums buvo parodytas spektaklio „Magnificat“ įrašas. Neprofesionalios skirtingų kartų ir įvairiausios išvaizdos aktorės be teatrinių kostiumų ar grimo, be scenografijos, muzikos - tiesiog savo balsais ir kūnų padėtimi erdvėje jos kuria pasakojimą apie šiuolaikinės lenkės padėtį. „Magnificat“ buvo pasakojama visų pirma apie Mergelės Marijos kultą Lenkijoje ir milžinišką atotrūkį tarp to, kaip garbinama Marija, ir kokia realių moterų padėtis. Ir nors daug ką kritikuodama režisierė pažiūri pro pirštus į taip pat kritikuotiną režisierės, diriguojančios savo aktorėms scenoje, vaidmenį, spektaklis vis dėlto labai paveikus. „Magnificat“ stiprybė - kūrėjų komandos suinteresuotumas tema, galimybė viešai išsakyti savo poziciją bei įdomus, netikėtų asociacijų pilnas tekstas. Ko verta vien Mergelės Marijos, gavusios dangiškus aprėdus su daugybe deimantų, vardu pasakoma frazė: „geriau aprenk mane mėsa!“

Kitos paskaitos buvo koncentruotos į politiškai angažuotą, intelektualų, lenkų savivokos ir tradicijos mitus permąstantį teatrą. Pasakota apie šokį, dramaturgiją, teatro projektus su bendruomenėmis (balansuojančius tarp profesionalumo, socialinio projekto ir išnaudojimo ribos), menines akcijas daugiau ar mažiau susijusias su teatru (pavyzdžiui, 2014 m. atšaukus Rodrigo García spektaklį „Golgota picnic“ vykę spektaklio tekstų skaitymai bei įrašų peržiūros ir katalikiškos visuomenės protestai). Tikrai ne visi šie pasakojimai buvo vertingi, mat ne visus ėmėsi rengti vienodai profesionalūs žmonės. Tad kai kurie kovoje dėl dėmesio pralaimėjo rugsėjo 26 dieną Bydgoščiuje vykusiam nemenkam protestui prieš imigrantus: susitikimo svečiai, kurių nemaža dalis buvo iš Pietų Amerikos, arba ėjo pasižiūrėti, arba mažiausiai galvodami apie paskaitas, stebėjosi tuo, kas vyksta ir bandė sugalvoti saugiausius maršrutus nepažįstamame mieste.

Bet dar prieš protestą teko išklausyti bene keisčiausią pranešimą šiame susitikime. Apie naująją lenkų dramaturgiją turėję papasakoti režisieriai Weronika Szczawińska ir Bartekas Frąckowiakas, beveik visą jiems skirtą laiką išnaudojo savo kartu ar atskirai statytų spektaklių reklamai ir itin mažai dėmesio skyrė kitiems kūrėjams. Nors tai, ką Szczawińska ir Frąckowiakas mąsto ir nori teatre pasakyti, pasirodė įdomu, tačiau patiems menininkas savo darbus įrašyti į platesnį teatro praktikos ir teorijos kontekstą sekėsi sunkiai. Be to, susitikimo metu rodyti jų spektakliai, turėję, kaip suprantu, sudominti visų pirma prodiuserius ir tapti nauja lenkų teatro eksporto banga, nepasirodė itin sėkmingi.

Iš penkių susitikime gyvai vaidintų spektaklių, keturi priklauso Lenkų teatro Bydgoščiuje (Teatr Polski Bydgoszcz) repertuarui. Pirmą pamatėme Szczawińskos režisuotos Agnieszkos Jakimiak pjesės „Karai, kurių nepergyvenau“ premjerą. Dramoje - Nepergyventų karų ministerija ir jos padaliniai, besirūpinantys, kad karai, su kuriais teko susidurti tik filmuose, žiniose, visą pasaulį apskriejančiuose video įrašuose, nuotraukose, būtų išfantazuoti, apverkti, kad dėl jų būtų paliūdėta ir galų gale - nieko nepadaryta. Spektaklio metu šeši aktoriai po vieną pasakoja apie savo padalinius ministerijoje, o kiti tuo metu veikia kaip statistai arba pasyviai laukia savo eilės. Kai pasakojamos su filmais apie karą susijusios seksualinės fantazijos ar atliekamas bolivudiškas numeris apie kalifatą, spektaklis, regis, kritikuoja norą karų istorijomis paveikti visuomenės nuotaikas ir sprendimus. Spektaklio pradžioje scenografijos ir garso technikos žadėtas groteskas pliūpteli tik keliose scenose, o didžioji vaidinimo dalis taip ir lieka nykoku vargu dėl nieko.

Panašiai manipuliavimą visuomenės nuomone kritikuoja Frąckowiakas spektaklyje „Afrika“. Nors čia beveik niekas nesidažo veidų juodai ir beveik nėra pusnuogių „necivilizuotų“ juodaodžių, nesunku suprasti, kad būtent apie tokį Afrikos suvokimą (ir reprezentavimą) kalbama, smerkiant kolonistines vakariečių ambicijas ir visą XX a., regis, nesibaigusį mąstymą apie žemyną kaip apie pagalbos ir civilizavimo reikalaujančią vietą. Tačiau ir šiai Jakimiak pjesei ne iki galo pasisekė scenoje. O ir turinys pasirodė ne toks aktualus: dramaturgė kalba apie XX a., tačiau beveik apeina dabar apie Afriką kuriamus mitus ir viešumoje dažniausiai nutylimas bėdas, neretai sukeltas pačių tą žemyną „civilizuojančių“ vakariečių.

Po abiejų spektaklių atrodė, kad Jakimiak tekstai atitinka organizatorių pardavinėjamą lenkų teatro kryptį, ją kokybiškai papildo scenografija („Karams, kurių nepergyvenau“ ją kūrė Daniel Malone, „Afrikai“ - Anna Maria Karczmarska), tačiau režisūra ir ypač vaidyba dar atsilieka, nesugebėdamos pasiūlyti naujų būdų bendrauti su žiūrovais ir veikti scenoje. Tai ką matėme buvo eiliniai (at)pažįstami draminiai spektakliai.

Beveik tas pats ištiko ir Wiktoro Rubino režisuotą Jolantos Janiczak pjesę „Detroitas. Rankos istorija“, kurioje kalbama apie neseniai bankrutavusį miestą: nuo Fordo gamyklos įkūrimo ir didžiulio entuziazmo gaminant automobilius iki miesto žlugimo. Čia veikia ne tik Henris Fordas, prezidentas Trumanas, Diego Rivera ir Frida Kahlo (įspūdingai apatiškai pusę spektaklio praleidžianti ant pasviros metalinės Henrio Fordo ligoninės lovos rūkydama ir stebėdama aplinką), bet ir darbininkai, pastorius Coughlinas, Eminemas, reklamuojantis „General Motors“, bei ideali penktojo dešimtmečio amerikiečių pora, įgyvendinanti American dream. Negana to, visos istorijos, temos, nuo naivaus idealistiško pasitikėjimo komunizmu iki antisemitizmo, daugiausiai provokuojamos Fordo ir Riveros personažų, pjesėje randa savo vietą ir pasakoja įtikinamą idėjų bei realybės susidūrimo istoriją.

Tačiau įtikinama istorija tik dramoje, o scenoje tai neįvyksta, nors sąlygos, regis suteiktos visos. Be įspūdingos Michało Korchowieco scenografijos, kurioje yra ne tik Riveros Detroite kurtos sienų tapybos fragmentų, bet ir pora tikrų automobilių, o žiūrovai itin nepatogiai įkurdinti scenos aikštelės viduryje ant padangų, be Hannos Maciąg video, veikiančių kaip kritiškas komentaras, spektaklis man apskritai atrodytų nevertas dėmesio. Mat tiek psichologinė vaidyba, kai jos nereikia žaidžiant, kad esi Frida Kahlo, tiek daugybė banalių, tiesmukų režisūrinių sprendimų (pavyzdžiui, norint pavaizduoti gamybos liniją, darbininkus vaidinantys aktoriai išrikiuojami eile ir vieni kitiems perduoda padangas) pjesę ir scenografiją bandė iliustruoti, o ne kokybiškai papildyti. Žinoma, buvo galima mėgautis tekstu ir vaizdais, tačiau labiausiai teatre norisi mėgautis visų elementų derme, net jei ji pagrįsta opozicija.

Dar vienas Lenkų teatro Bydgoščiuje repertuaro spektaklis buvo „Delfinas, kuris mane mylėjo“. Magdos Szpecht režisuotas spektaklis priminė studentiškus darbus bet kur Rytų Europoje. Išsiskyrė iš kitų tik tema (pasakojo apie moters ir delfino meilę) ir aktorių drąsa, gal net įžūlumu ir įtikinamiausia vaidyba. Kiti trys spektakliai vis nustebindavo tų pačių jaunų aktorių (greičiausiai veikiančių ne be režisierių nurodymų) neadekvatumu sakomiems tekstams ir dominuojančiai estetikai.

Vienintelis ryškų įspūdį padaręs darbas buvo iš Varšuvos teatro Komuna//Warszawa. Nors oficialiai dar vadinamas eskizu režisieriaus Grzegorza Laszuko „Kopa 1961“ pakerėjo video ir judesio derme bei atlikimo švara. Tai, kas vyko scenoje, vargu ar tradicine prasme yra teatras: čia būta šokio, performanso, instaliacijos lydinio. „Kopa 1961“ pasakoja fiktyvų rašytojo, žurnalisto Frenko Herberto apsilankymą Jezdo mieste Irane. Spektaklis, vaizdo ir garso instaliacija kuriami su Irano menininkais, o baigto kūrinio premjera numatyta šių metų gruodį Teherane, kur vyks baigiamasis šventinių lenkų teatro metų renginys.

Nors visi vaidinimo fragmentai - garso ir judesio instaliacija, mokslinę fantastiką primenantis su video derinamas šokis, tamsoje, šviečiant tik „iPad“ ekranams trijų aktorių skaitomas tekstas, skambantis kaip savotiška giesmė arba skanduotė, ar manipuliuojant video kuriamas žurnalisto pasakojimas, vis atsikartojant toms pačioms frazėms - veikia atskirai, tačiau kartu sudaro įspūdingą mistišką, meditatyvią visumą. Sunku pasakyti, ar baigtas spektaklis turės ką nors bendro su „Lenkijos naujojo teatro“ norėta pristatyti politiškai angažuoto teatro kryptimi. Tačiau vargu ar žiūrint baigtą kūrinį tai bus svarbu.

Mąstant apie tai, kas girdėta ir matyta Bydgoščiuje, peršasi išvada, kad mums parodyta teorija ir praktika nesipyksta. Bet teoriją šiuo metu geriausiai įgyvendinti sekasi dramaturgams ir scenografams. Žiūrint iš lietuviškos perspektyvos tai kartu ir keista, ir kelia pavydą. Keista, nes mes tiek savo šalį, tiek ir Lenkiją vis dar esame linkę laikyti stiprių režisierių teatrinėmis kultūromis. Tad matant, kad jauni režisieriai ir aktoriai nėra tokie įdomūs, kaip norėtųsi, tenka nusivilti. Tačiau ir pavydėti tikrai yra ko: mes dar ilgai lauksime, kol atsiras tokia stipri dramaturgijos ir vizualiųjų menų tradicija Lietuvoje. Nors ir čia galime pasidžiaugti kartais teatrinį snūdą išblaškančiais reiškiniais, jie, deja, yra labiau išimtis nei taisyklė.

Užsienyje