Venecija, Hamletas, pripažinimo skonis

Rūta Oginskaitė 2015 08 05 lrytas.lt, 2015 08 04
"Hamleto" repeticija Carlo Goldonio teatre. Aurimo Minsevičiaus nuotrauka
"Hamleto" repeticija Carlo Goldonio teatre. Aurimo Minsevičiaus nuotrauka

aA

Sekmadienį Venecijos Carlo Goldonio teatre Oskaro Koršunovo aktoriai suvaidino „Hamletą“. Išvakarėse būta nerimo: teatre, kuris veikia nuo 1622 metų ir yra laikomas istoriniu paveldu, scenos pakyla nuožulni, o šito „Hamleto“ dekoracija - balti grimo kambario staliukai ant ratukų. Ar jie nečiuoš kaip rogės - tiesiai į garbiąją Venecijos bienalės teatro festivalio publiką?

Nečiuožė. Didelėmis aktorių pastangomis. Tik vienas kitas stalčius staiga išslysdavo, ir tokie staliukai tuoj gaudavo personažų antausius per savo atsikišusius žandikaulius. Su tais riedančiais staliukais būta tiek darbo ir rizikos, kad, ironizavo Hamletą vaidinęs Darius Meškauskas, „net keista, kad turėjome dar ir vaidinti“. Bet jie ironizuoja viską. Šitai trupei negresia sužvaigždėjimas ar susireikšminimas. Visada greta bus bičiulis ir kolega, kuris iš to pasijuoktų.

Žiūrint iš salės, imtynių su staliukais nė negalėjai įtarti. Aštrus, chuliganiškas, nevilties ir juodo humoro sklidinas spektaklis-smūgis, kurį aktoriai vaidino įkvėptai. Ir patyrė tikrą triumfą. Taip, tas tiesa, ir jau seniai įprasta, o vis dėlto labai išdidu būti tokio priėmimo liudininke - kai viename žymiausių Europos teatrų, aukščiausio lygio festivalyje tarptautinė publika kelia ovacijas, šaukia „bravi“, nenutyli džiaugsmo emocijų, nenori atsisveikinti su ką tik vaidinusiais lietuvių aktoriais, ir tai trunka ilgai. Daugiau nei dvidešimt metų.

Alexas Rigola, Venecijos bienalės teatro festivalio direktorius pasveikino OKT/Vilniaus miesto teatro trupę su „tikrai didele sėkme“. Sakytum, tai irgi įprastas mandagumas, bet galime, pavyzdžiui, palyginti, kaip buvo sutinkami kitų režisierių spektakliai. Gal Venecijoje susirinkusi įvairių kraštų teatrinė publika visiems čia vaidinantiems karštai ploja ir šūkauja iš džiaugsmo, kad veiksmas vyksta Venecijoje ir kad jie patys yra pakviesti ar gali sau leisti čia būti? Ir pagaliau, festivalio programoje - vien meistrai, Europos teatro viršūnės, garsiausių festivalių puošmenos - šveicaras Christophas Marthaleris, vokietis Thomas Ostermeieris, ispanas Lluisas Pasqualis.

OKT spektaklis šio žvaigždyno apsupty buvo sutiktas karščiausiai - jeigu kam reikia barometro ir balų. „Tai buvo ne pagarbi, o greičiau laukinė reakcija“, apibūdino Oskaras Koršunovas, Venecijoje žiūrėjęs spektaklius kasdien. Pritariu. Pasakyta tiksliai. Pirmadienį režisierius savo feisbuke pasidalino lrytas.lt informacija apie gastroles ir užrašė: „Vakar Venecijoje pasaulio elitas prarėkė balsus, šaukdami bravo!“ Patikslinčiau, kad tai buvo teatro elitas.

O kas po to, po sunkaus vaidinimo ir triumfo? Tradicinis pakvietimas į prabangų restoraną, kur festivalis vaišina savo svečią - tikrą sėkmę patyrusį teatrą. Plojimai aktoriams, nes jų čia jau laukė kolegos, festivalio metu dalyvavę Oskaro Koršunovo kūrybinėje laboratorijoje. Puotos meniu: vanduo, vynas, makaronai. Rūgštu, bet tai juk irgi proga aktorių ironijai. Tada - naktinės klajonės toli esančio viešbučio link. Dar - „tuštuma ir liūdesys“. Todėl nesinori išsiskirstyti, nes vis dėlto spektaklis suvaidintas, tegu su nuotykiais dėl tų staliukų ar neįprasto garso neįprastame teatre, bet sėkmingai. Jie gurkšnoja vyną, tamsoje susėdę ant pakrantės molo ar viešbučio kambary. „Toliau - tyla“, kaip sakoma „Hamleto“ finale. Skrydis namo. Ir naujos gastrolių perpektyva. Tbilisis ir Jerevanas, Timišoara Rumunijoje, Madridas ir Chirona Ispanijoje, Drezdenas Vokietijoje, Kanas Šiaurės Prancūzijoje.  Vilniaus ir Lietuvos garsinimas, kaip sakoma.

Užsienyje