Festivalis, fiksuojantis laiką

2015 07 10 Kultūros barai, 2015 Nr.6
Kunstenfestivaldesarts vadovas Christophe'as Slagmuylderis. Bea Borgers nuotrauka
Kunstenfestivaldesarts vadovas Christophe'as Slagmuylderis. Bea Borgers nuotrauka

aA

Su Briuselio festivalio Kunstenfestivaldesarts vadovu Christophe´u Slagmuylderiu kalbasi Vaidas Jauniškis

Gegužę vykstantis Briuselio festivalis Kunstenfestivaldesarts šiemet švenčia 20-metį. Vien pats pavadinimas „Menų festivalis" flamų ir prancūzų kalbomis („Kunsten Festival des Arts") išduoda vieną jo krypčių - orientavimąsi į bendruomenes. Šio, vieno svarbiausių Europos festivalių negalima griežtai apibūdinti kaip teatro šventės, - kuo toliau, tuo labiau jis atsiveria įvairiems menams, o ir meno pasaulyje vyksta kardinali integracija, įvairios sritys drąsiai naikina savo ribas, tad terminas „atlikimo menai" (performing arts) būtų bene tiksliausias. Bet šis festivalis rengia dar ir parodas, ir daugeliui tokių renginių jau tapusias privalomas diskusijas, forumus, simpoziumus... Tokia buvo pirmoji festivalio diena, paženklinta knygos „Laikas, kuriuo dalijamės" (The Time We Share) pristatymu ir aptarimu. Į ją sudėti tekstai apie dabartį ir meną, parašyti garsiausių Europos ir pasaulio scenos meno kūrėjų, tarp jų Jérôme´as Belas, Romeo Castellucci´s, Borisas Charmatzas, Timas Etchellsas, Williamas Forsythe´as, Rodrigo García, Heineris Goebbelsas, Williamas Kentridge´as ir kiti, įvairių teoretikų, filosofų, kuratorių. Tokios buvo diskusijos apie žiūrovus kaip stebėtojus ir liudytojus, apie šiandieninę dalyvavimo visuomenę (participating society) ir dvejopą jos prasmę:  puiku dalyvauti ir dalytis, bet Valstybė atsisako čia dalyvauti ir duoti.

Festivalį 1994 m. įsteigė Frie Leysen, anksčiau dirbusi Antverpene ir įkūrusi svarbų menų centrą de Singel, kuravusi keletą Vokietijos Theater der Welt festivalio programų. 2006 m. ją pakeitė Christophe´as Slagmuylderis, anksčiau dirbęs su įvairiais belgų choreografais, dėstęs vienoje svarbiausių Europos šiuolaikinio šokio mokyklų P.A.R.T.S., kurią įkūrė garsi choreografė Anne Teresa de Keersmaeker. Apie tuos 20 festivalio metų, apie besikeičiantį meną mieste ir apie visuomenės nuotaikas kalbamės su festivalio vadovu Christophe´u Slagmuylderiu.

Vaidas Jauniškis. Kokią prisimenate šio festivalio pradžią ir jo ketinimus?

Christophe Slagmuylder. Festivalis buvo įkurtas 1994 m., kai Briuselis tapo Europos sostine - šiam miestui labai trūko tarptautinių renginių. Tai buvo svarbūs metai ir Belgijos politikai, turiu omeny flamų ir prancūzų bendruomenes, jų sugyvenimą, skirtingas kalbas. Valdžios  pasidalijimas buvo gana sudėtingas: kur kas daugiau galios turėjo Flandrijos ir Valonijos regionai ir jų centrai negu pats Briuselis kaip šalies sostinė. Kalbiniu-bendruomeniniu pagrindu skaidėsi ir politinė galia, tai paveikė ir kultūrą, kuria rūpinasi dvi ministerijos. Briuselis yra vienintelis oficialiai dvikalbis šalies miestas. Mokyklų tinklą kuria ir remia abi kultūros ministerijos, miesto įstaigų tinklai „dubliuojasi" pagal kalbas ir bendruomenes. Taigi buvo juntama savotiška schizofrenija, pavyzdžiui, teatro žmonės nežinojo vieni apie kitus, nes tarpusavyje nebendravo, priklausė skirtingoms bendruomenėms. Tad festivalio idėja buvo aiški - turi būti tarptautinis festivalis visam miestui, ne flamų flamams ar valonų valonams, ir viskas turi būti verčiama į abi kalbas.

Anuomet labiau rūpėjo tiesti tiltus tarp kultūrų ir galimų partnerių. Šiandien jau matyti, kaip pasikeitė ir miesto institucijų darbas, ir menininkų pristatymai. Žiūrovai irgi tapo atviresni, sakykime, net ne festivalio pristatomą Guy Cassierso ar kito flamų kūrėjo spektaklį aplanko ir prancūzakalbiai  žiūrovai - Briuselyje jis verčiamas ir į prancūzų kalbą. Glaudesnis pasidarė ir menininkų, institucijų bendradarbiavimas. Anksčiau to visai nebūta, visi kūrė kas sau, nebuvo platformų, kur jie galėtų susitikti. Nenoriu pasakyti, kad tie pokyčiai yra Kunstenfestivaldesarts nuopelnas, bet mes tikrai dėjome daug pastangų, kad tokie dalykai atsirastų ir plistų.

Ar galima kaip nors pamatuoti publikos kaitą, jei kalbėtume ne apie kalbinius ar politinius dalykus, bet apie meno suvokimą?

Taip, publika labai pasikeitė. Festivalio programa stipriai orientuota į ribinius šiuolaikinio meno reiškinius, daugelis rodomų spektaklių yra sukurti šiandien ir nemažai jų - paties Kunstenfestivaldesarts užsakymu. Kūriniai kalbasi su visuomene, ieškome naujų raiškos būdų ir formatų. Turiu pasakyti, kad belgai puikiai suvokia tokį meną, nes jau ano amžiaus 9-ajame dešimtmetyje kūrė tokie svarbūs menininkai kaip Janas Fabre, Anne Teresa de Keersmaeker, Wimas Vandekeybusas ir Needcompany, šiandien plačiai garsinantys Belgijos teatrą, šokį. Tokią kultūrą žmonės čia suvokia kur kas geriau nei kokiame nors kitame mieste, jie nori susipažinti su naujais kūriniais, čia yra nemenkas tokios publikos potencialas. Pirmaisiais metais festivalyje, kai, sakykime, pirmąsyk atvyko Christophas Marthaleris su savo spektakliais, tiek žiūrovų tikrai nebuvo - išugdyti auditorijai reikia daug laiko. O dabar galiu konstatuoti, kad pastarieji penkeri metai stulbina tuo, kaip godžiai žmonės lanko spektaklius. Man ne tiek rūpi parduodamų bilietų skaičius (nors ir tai svarbu, be abejo), kiek galimybė rengti aštraus, ribinio pobūdžio festivalį, rinktis įdomius, nevienareikšmius menininkus, ir sulaukti sėkmės, pelnyti publikos dėmesį, nes pats esi jai dėmesingas.

Festivalio žiūrovai iš tikrųjų stebina savo išprusimu, o kartais net ir tuo, kaip greitai jie įstengia pajusti naftalinu trenkiančią senovinę teatro kalbą. Joks Čechovas čia negelbsti,- jie greitai paskelbdavo verdiktą, išeidami iš salės. Koks Jūsų receptas ugdyti publiką?

Projektą reikia išauginti, reikia laiko tam namui pastatyti. Politikai dažnai nesupranta, kad per metus nelabai ką pakeisi. Pavyzdžiui, mes prodiusuojame daug įdomių spektaklių. Matau ir vertinu žiūrovus, kurie pritaria festivalio  filosofijai, svarstydami: „Mums gal parodė ir ne patį geriausią šio kūrėjo darbą, suprantame, kad tai rizikinga, bet menininkui suteikiama galimybė kurti toliau." Ir jie ateina į festivalį, kad pasidalytų šia rizika, patys prisiima ją, žinodami, kad gali ištikti ir visiška nesėkmė arba išeis visai ne tai, ko tikėtasi. Pats nuostabiausias komplimentas, kai žiūrovas sako: suprantu, kodėl šis darbas buvo įtrauktas į programą, ir tikrai norėčiau pamatyti dar vieną šio menininko kūrinį.

Man labai svarbu, kad publika nebūtų tik vartotoja, kuriai reikia patiekti geriausią prekę. Nuostabu, kai ji supranta, kad meno kūrinys gali būti nebaigtas, kad tai gali būti ir procesas, kad autoriai bando naujus dalykus ir jiems gali nepasisekti. Svarbu yra ne auditorijos kiekis, bet kūrinio kokybė ir kaip publika jį supranta, priima, dalijasi tuo ir netgi to laukia.

Yra žiūrovų, kurie nevaikšto į teatrą visą sezoną, bet stengiasi pamatyti kiek galima daugiau per festivalį. Manau, stiprus tas festivalis, kuris pristato ne vien išskirtinius kūrinius ar suteikia galimybę susipažinti su įvairiomis meno kalbomis, bet lavina akį, praplečia meno sampratą - vieną vakarą gali pamanyti, kad tai beviltiška, bet kitą vakarą pamatysi nuostabų kūrinį. Geras festivalis ne tik pristato šedevrus publikai, bet ir kuria bendruomenę, suteikia jai vietą susitikti. Stengiamės, kad atvykę menininkai irgi galėtų pamatyti vieni kitų darbus. Tam skirtos rezidencijos, vieta apsikeitimui,  dialogui - manau, tai svarbu ir unikalu.

Jūs pristatote, inicijuojate ar koprodiusuojate daugybę sumanymų, kūriniai atliekami tiek šiame, tiek kituose festivaliuose. Bet yra ir kita projektų pusė - kūrinių trumpalaikiškumas, dauguma iš jų atliekami vos vienąkart.

Taip, tai ekonomikos reikalai. Viena vertus, padėti menininkui pastatyti kūrinį neturime kitos galimybės, kaip tik koprodiusuodami jį drauge su partneriais. Kartu atsiranda galimybė menininkui parodyti savo darbą ne tik Belgijoje, bet ir kitur. 

Kai kurie projektai ypatingi, pavyzdžiui, De Keersmaeker „Darbas" (Work / Travail / Arbeid) buvo kuriamas ir atliekamas kasdien devynias savaites nuo 11 iki 18 val. su 12 šokėjų ir šešiais muzikantais, dabar laukia gastrolės - žadama jį atlikti Tate Modern ir MoMA muziejuose, bet vietoj devynių savaičių bus tik devynios atlikimo valandos. Kompromisas, nes tai prieštarauja koncepcijai, teigiančiai, kad gyvas atlikimas turi būti skirtas trumpam pasižiūrėjimui, juk choreografės darbas taip ir vadinasi - „Darbas". Kartu kalbama ir apie tai, kad menininkui turi būti deramai atlyginama, kaip ir už bet kurį kitą darbą, nes spektaklis kuriamas, neskaičiuojant valandų, remiantis anksčiau įgyta kvalifikacija. [Plačiau apie jo atlikimą Briuselyje žr. čia  - aut. past.]

Šiemet pristatome du Argentinos menininkus - Mariano Pensotti ir Federico Leóną, po premjeros jų spektaklis keliaus į Avinjono festivalį. Svarbu, kad mes kviečiame menininkus ne vienam kartui, Mariano Pensotti čia vieši penktąkart, - suteikiame publikai progą nepamiršti įdomaus autoriaus, sekti jo darbus. Drauge nekeliame sau uždavinio kasmet pristatyti vis naujus vardus.

Ar galėtumėte nusakyti, kuo Jūsų festivalis skiriasi nuo kitų stambių ir garsių Europos festivalių, irgi orientuotų į miesto auditoriją - Wiener Festwochen Vienoje ar Holland Festival Amsterdame?

Šiandien jau pasigirsta priekaištų, kad įvairiuose festivaliuose rodomi tie patys autoriai ir kūriniai. Kartais tai susiję su mano jau minėta ekonomine puse - bendradarbiavimu, norint pastatyti kūrinį. Vis dėlto kiekvienas stengiasi likti savitas, tad pas mus yra ir projektų, sukurtų specialiai Kunsten ir nepristatomų niekur kitur. Dažnai jie būna susiję su vieta ir jos specifika, skirti labiau vietinėms bendruomenėms.

Drauge matau, kiek į Kunsten atvyksta prodiuserių, kritikų, direktorių, vadybininkų, žurnalistų iš viso pasaulio. Žinoma, festivalį rengiame ne jiems, tačiau tai didžiulė nauda pačiam Briuseliui, nes užmezgami ryšiai su miestu. Mes kuriame miestiečiams ir stengiamės įtraukti bendruomenes į darbą su menininkais. Antai Jérôme´as Belas kuria „Gala" su 20 šokėjų ir nemokančiais šokti miesto žmonėmis. Castellucci´s paprašė vietinių dalyvauti jo spektaklyje-laboratorijoje „Žmogiškas žmogiškų būtybių naudojimas". Marokietė šokėja ir choreografė Bouchra Ouizguen suburia moteris iš Marakešo ir Maroko migrantes iš Briuselio. Pristatomos ir naujos miesto vietos, sakykime, Castellucci´o spektaklis buvo rodomas buvusioje televizijos stotyje, dabar menininkų skvote su sale riedutininkams. Taigi greta pagrindinių miesto salių atveriamos ir miestiečiams parodomos toli nuo centro esančios, anksčiau su scena nedaug ką bendra turėjusios erdvės.

Vadovauti festivaliui pradėjote 2006 metais. Ar turėjote ambicijų keisti programą? Esate sulaukęs ir priekaištų dėl atsiradusios performatyvumo ir postdraminių kūrinių krypties - gal todėl, kad atėjote iš P.A.R.T.S. mokyklos?

Ne, tos krypties kūrinių tikrai nėra perdaug. Bet per 20 metų labai pasikeitė ir miestas, ir pasaulis. Ano amžiaus 10-ajame dešimtmetyje atrodė labai nauja pristatyti menininkus iš Kinijos, Brazilijos ar Indijos. Šiandien - pasakysiu klišę - globalizacija yra visur. Anokia čia naujovė Briuselyje net ir ne Kunsten festivalyje pamatyti žymų menininką iš tolimos šalies. Todėl dabar turime rinktis įžvalgiau, pagrįsčiau, nes nepakanka to, kad menininkas atvyko iš egzotiško krašto. Anuomet festivalis buvo įdomus ir tolimais svečiais, šiandien irgi atvyksta argentiniečių ar marokiečių, bet kur kas svarbiau ne egzotika, o meninė kalba. Be to, pastaraisiais metais sustiprėjo ryšiai su miestu ir atsirado dar viena laisvė: jei būčiau teatro vadovas, turėčiau ieškoti sumanymų, tinkamų tam tikrai erdvei, o dabar galima pradėti nuo paties projekto, nes erdvę jam tikrai surasime.

Šiandien  festivaliui yra ypač įdomūs tyrimai. Paradoksas - nors statomi teatrai, koncertų salės,  daug menininkų palieka šias erdves ir kuria butuose, traukinių stotyse, kitose neįprastose erdvėse. Jie kalbasi su vietiniais, kuria dokumentaliai, ima faktus iš realybės - tikras tikrų žmonių biografijas ar gyvenimo faktus - pastaraisiais metais ši tendencija vis ryškesnė. Pavyzdžiui, Rimini Protokoll pernai pristatė projektą „100% Briuselio".

Sėdime jūsų biure Quai de Commerce gatvėje, tad pakalbėkime apie komerciją, nuo kurios festivalis niekur nepabėgs. Festivalio kataloge įžangos žodyje rašote, kad meninei kūrybai vis dar taikomi naudingumo kriterijai ir reikalavimai, o kultūros rėmimas apkarpomas. Negi kultūros ekonomizacijos principai vis dar galioja ir čia, kur menai, o ne Briuselio eurokvartalai liudija Belgijos kultūrą?

O taip, tebegalioja. Praeito amžiaus 9 ir 10 dešimtmečiai buvo nuostabūs laikai kultūrai, tada buvo puiku dirbti šioje srityje. Mūsų politikai anuo metu pripažino meną, net jeigu jo nesuprasdavo. Bet jie žinojo, kad avangardas yra avangardas, ir jis turi galimybę būti pripažintas, svarbus. Šiandien dešiniųjų vyriausybės ne vien Belgijoje, bet ir Nyderlanduose ar kitose Europos šalyse kultūros rėmimą stipriai apkarpė. Vis dar girdime klausiant - kodėl menininkai naudoja mūsų pinigus, juk jie turi dirbti kaip visi, nes menas nėra būtinas visuomenei... Žinoma, tokie pareiškimai eina išvien su žodžiu krizė. Matome, kaip vyriausybės kuria priešus, nes tai pagrindžia jų buvimą valdžioje. O priešas gali būti bet koks kitas. Tai pavojinga. Šiemet pirmą kartą mūsų biudžetas buvo sumažintas - ne tik mūsų, bet ir mūsų partnerių. Bijau, kad tai tik pradžia. Pernai spalį buvo pranešta, kad 2015 m. rėmimas sumažės 7,5 proc. visoms kultūros sritims (nors keturmečiai kultūros biudžetai buvo patvirtinti iki 2016 m., vadinasi, pasirašytų sutarčių sąlygos jau pažeistos), kitąmet irgi bus mažinama tiek pat ar net daugiau. Tai labai blogai, nes jau buvome sutarę ir vykdėme koprodukcijas, buvo sutarta dėl salių nuomos gegužę, taigi visus ištiko domino efektas. Pernai buvo pristatyti 34 projektai, šįmet - 31, taigi ir bilietų bus parduota mažiau. Bet žmonės taip noriai lanko spektaklius, kad keletą papildomų spektaklių tikrai parodysime. [Festivaliui pasibaigus buvo išplatintas pranešimas, kad šiais metais parduotas rekordinis bilietų kiekis - daugiau kaip 26 000, - aut.past.]. Aš ne tiek orientuojuosi į bilietų pardavimą, kiek noriu pasakyti politikams, kad mažiau rodydami mažiau ir gausime vadinamosios ekonominės naudos.

 Koks Jūsų festivalio biudžetas?

Nedidelis, palyginti su, pavyzdžiui, kolegų Nyderlanduose - Holland festival, su Avinjonu, Edinburgu ar Festival d´Automne Paryžiuje. Metams visoms reikmėms turime 2,6 mln. Eur. Esame nusistatę, kad mažiausiai pusė lėšų turi būti skirta meno produkcijai, nuo honorarų iki pristatymo. 85 proc. lėšų ateina iš dviejų kultūros ministerijų, miesto ir regiono, likusieji - iš bilietų pardavimo (6 proc.), rėmimo (4 proc.) ir kitų šaltinių (5 proc.). Šįmet pasiūlėme ir fiziniams asmenims prisidėti prie festivalio, paremiant konkretų projektą. Iniciatyva „Kūrybos fondas" (http://www.kfda.be/en/node/3079) dar tik prasidėjo, bet galbūt ji bus sėkminga, nes patys žmonės galės pasijusti esantys koprodiuseriai. Vis dėlto aš tikiu Vyriausybe, kuri skelbiasi remianti menus. Žinoma, politikai turi savo amerikietišką svajonę ir aiškina, kad JAV kultūra klesti ir be kultūros ministerijų, tačiau nei Bobas Wilsonas, nei Trisha Brown ar kiti kūrėjai nebūtų tuo, kas yra dabar, be Europos pagalbos.

Ko tikėtis iš sekančių metų festivalių?

Bus įdomu stebėti, kaip menininkai reaguos į mažėjantį rėmimą. Aš guodžiuosi dėl festivalio, bet menininkams, ypač jauniesiems, pradedantiems, yra dar sunkiau. Todėl reikia mąstyti apie kitokį būdą prodiusuoti, turi būti ieškoma naujų ne tik meno, bet ir kūrimo formų. Atvirai  kalbant, šiandien gerokai perdaug prodiuserių, jie pristato darbus, kaip jūs ir minėjote, vos kartą kitą, ir griebiasi naujo projekto. Gal reikėtų pasirūpinti darbų tvarumu ir daryti mažiau, bet daugiau galvoti apie pateikimą, apie kūrybos vertę ir jos pristatymą, apie tai, kaip įtraukti kuo daugiau žmonių.

Panašu, kad menininkai ir prodiuseriai įsitraukė į  rinkos žaidimus, o kartu su jais perėmė ir nuolatinį spaudimą kasdien pateikti kažką naujo... 

Mes keikiame neoliberalizmą, bet kultūros laukas pats dažnai tampa neoliberalus. Turime būti atsargūs, kurdami tarptautinę rinką, kad nekartotume privalomo „ekonomikos augimo" klaidų.

 Bet negi menininkui pasakysi šiek tiek sustoti, neskubėti, šiandien dar nekurti?

Nesiūlau nekurti. Mūsų šių metų festivalio šūkis - The Time We Share. Aš tikiu laiku ir jo verte. Žinau, kad reikia laiko įsigilinti, įžvelgti naujus dalykus. Reikia galvoti apie kitokį ritmą.

Šis šūkis labai tinka jūsų nusakytoms bendruomenėms ir jų problemoms: esame tokie  skirtingi, kad dažnai tik laikas mus sieja, bet tai jau yra daug. Ačiū už pasidalytą laiką! 

Užsienyje