Linkėjimai iš pasaulio pakraščio

Aušra Kaminskaitė 2014 09 16 Menų faktūra
„Sirano de Beržerakas“ su fejerverkais. SCOT archyvas
„Sirano de Beržerakas“ su fejerverkais. SCOT archyvas

aA

Taip vadinosi kadaise sukurta japonų režisieriaus Tadashi Suzuki trilogija. Taip galima pavadinti ir Togą - Japonijos kaimelį Tojamos prefektūroje, kur režisierius kuria jau beveik 40 metų. Lietuviams, pripratusiems prie teatrų centrinėse miestų gatvėse, Toga greičiausiai pasirodytų tarsi teatro pasaulio pakraštys. Nuo Tokijo iki Tojamos prefektūros kelionė autobusu trunka apie septynias valandas, o į kalnus užvežantis autobusiukas kursuoja viso labo porąkart per dieną. Vis dėlto į kasmet Togoje rengiamą „SCOT Summer Season" festivalį žmonės plaukia didžiausiais būriais. Ir visai nesvarbu, ar lauke pliaupia lietus, o spektaklis rodomas po atviru dangumi, - žmonės kantriai laukia eilėje, o įleisti į parterį, nuo lietaus apsisaugoję vietoje dalinamais apsiaustais, sėdi susiglaudę ir stebi veiksmą.

Šimtmečių istorijos

Festivalis Togoje vargiai primena europinius festivalius. Pradėti reikėtų nuo to, kad visi spektakliai čia rodomi nemokamai - žmonėms palikta laisvė patiems nuspręsti, kiek jie nori paaukoti SCOT kompanijai ir ar apskritai nori. Spektakliai vyksta skirtingose erdvėse - buvusioje gimnazijoje, buvusioje daržinėje, prie vandens specialiai Suzukiui pastatytame amfiteatre... Prieš spektaklius žiūrovams lauke išdalinami numeriukai, pagal kuriuos jie sustatomi į eiles, o tuomet leidžiami į vidų. O ten jau visuomet pamatysi ir patį režisierių, kuris nepasididžiuoja pats padėti savo aktoriams susodinti žiūrovus. Prieš žengdami į uždarą teatro erdvę žiūrovai nusiauna batus, o parteryje sėda ant medinių pakylų, neturėdami nei kur atsiremti, nei kur ištiesti kojų. Kukliai japoniškai. Kalbant apie kuklumą, - žiūrovams, neturintiems galimybių važinėti į Togą kiekvieną dieną, siūloma išsinuomoti palapinę. Į kainą įskaičiuoti ir pusryčiai.

Nepaisant to, kad per pirmąjį festivalio dešimtmetį (1982-1991) Togoje savo spektaklius pristatė tokios teatro garsenybės kaip Tadeuszas Kantoras, Robertas Wilsonas, Meredith Monk (čia „Tris seseris" statė ir ne toks garsus, bet mums puikiai pažįstamas Jonas Jurašas), šįmet festivalis apsiribojo Azijos, konkrečiau - Tolimųjų Rytų valstybių spektakliais. Programą sudarė du Shakespeare´o pastatymai - kinų „Makbetas" bei korėjiečių „Vasarvidžio nakties sapnas", ištrauka iš kinų Liyuan operos, pavadinta „Daimonas", ISCOT - International SCOT -  grupės¹ spektaklis bei keletas paties Tadashi Suzuki spektaklių. Ties jais ir norėčiau apsistoti, nes į Togą atvykti pavyko tik paskutinėmis festivalio dienomis, tad pamatyti teko tik operą „Daimonas" bei tris Suzukio spektaklius. Beje, visi spektakliai, kokia kalba bebūtų vaidinami, rodomi be subtitrų. Ir tai nestebina prisiminus, kad pats Tadashi Suzuki dažnai kartoja, jog aktorius turi kalbėti visu kūnu, ne tik tekstu. Tuomet jį supras bet kas.

Sunku pasakyti, ar atsitiktinai, ar sąmoningai, bet šįmet festivalyje buvo pristatyti visų trijų žanrų Tadashi Suzuki darbai - tragedija, komedija ir drama. Pirmajam atstovavo Euripido „Trojietės" - spektaklis, atnešęs režisieriui tarptautinį pripažinimą 1974-aisiais. Komedija, Edmond´o Rostand´o „Sirano de Beržerakas", - taip pat vienas žinomiausių režisieriaus spektaklių, kuris bus rodomas ir lapkritį Pekine vyksiančioje trečiojoje BeSeTo teatro olimpiadoje (dar vienas iš daugelio Suzuki inicijuotų renginių, su kuriuo bendradarbiauja Robertas Wilsonas ir Jurijus Liubimovas ir į kurį vyks OKT/Vilniaus miesto teatras). Galiausiai drama - vienas naujausių Suzuki spektaklių „Dainos Karatachi Nikki kilmė": čia nagrinėjama japonų popdainos „Karatachi Nikki" atsiradimo istorija, susijusi su XX a. pradžioje Japoniją sukrėtusiu skandalu, kai kilmingos politikų šeimos dukra, apgavusi vyrą, užmezgė romaną su savo vairuotoju ir galiausiai kartu su juo bandė žudytis, tačiau pati stebuklingai išgyveno. Visiškai skirtingos istorijos, atskirtos šimtmečiais. Spektaklių sukūrimo datas skiria dešimtmečiai - „Trojietės" pirmą kartą pastatytos lygiai prieš 40 metų, „Sirano de Beržerakas" - prieš 15, o „Karatachi Nikki" premjera įvyko tik šįmet. Tad festivalis greičiau tapo proga iš esmės susipažinti su Suzuki teatro filosofija bei spektaklių estetika.

Vienas iš spektaklius vienijančių aspektų - tai erdvės transformavimas į fantaziją, prisiminimus. „Trojietėse" pagrindine veikėja tapo senė, kuri po karo klaidžioja tarp sudaužytų automobilių ir savo fantazijose išgyvena Trojos moterų istoriją, jų likimą. „Sirano de Beržerake" pagrindinis veikėjas atvyksta į barą ir pasakoja samurajams išgalvotas istorijas - juk vis dėlto jis yra kūrėjas, rašytojas. „Dainos Karatachi Nikki kilmėje" protine liga serganti moteris mena senus laikus ir pasakoja savo istoriją, pati įkūnydama didžiąją dalį jos personažų. Vaizduotės pasaulis visur pasirodo galingesnis ir įdomesnis už kasdienybę. Anot režisieriaus, taip ir turėtų būti - žmonės ateina į teatrą pavargę nuo kasdienos realybės, ieško kažko stipresnio, su kuo dar nėra susidūrę. Tačiau drauge jie nori matyti paprastus žmones, kuriuos galėtų suprasti ir kurie, tikisi, suprastų juos.

Aktorių jėga

Tris paskutines spektaklių dienas neabejotinai galima vadinti aktorinio teatro dienomis. Viena pagrindinių Tadashi Suzuki idėjų - visą spektaklio energiją kurti ir valdyti turi aktorius, gyvas žmogus (tuo, beje, pasižymėjo ir festivalio programoje atsidūrusi opera „Daimonas"). Suzuki aktoriai kone visuomet veikia veidu į publiką. Bet jų kūnai reaguoja į tai, ko akys nemato - į partnerį, į už jų nugaros apšviestus kalnus, į scenoje pasirodžiusį žmogų. Tarsi visos juslės būtų pajungtos vien scenos veiksmui ir transformavus pojūčius į energiją, ši būtų siunčiama tiesiai publikai, kuri nėra tiesioginė spektaklio veikėja. O tokie dalykai kaip šlapia scena, aplink skraidanti musė ar veidu lipantis didžiulis tarakonas iš vėžių išmuša tik publiką - aktoriai niekuomet negriauna iliuzijos ir nekreipia dėmesio į nemalonius tikrovės sukeltus pojūčius. Kitas energijos valdymo pavyzdys - statiškas veiksmas. Šia prasme labiausiai nustebino naujausias iš matytų Tadashi Suzuki darbų „Karatachi Nikki". Trys aktoriai (Hiragaki Takato, Chieko Naito, Michitomo Shiohoro) visą spektaklį tiesiog sėdi prieš publiką, kartais visiškai sustingę, kartais labai lėtai atlikdami paprastus veiksmus - versdami puslapius, keldami prie lūpų puodelį ir pan.. Ką bedarytų, o juo labiau - nieko neveikiant, aktorių kūnai visuomet atrodo pasiruošę reaguoti, tarsi visas spektaklis vyktų be jokių pauzių, tarsi veiksmas, energijos tėkmė niekad nesustotų. Ne kartą teko girdėti teatrologus kalbant apie tai, kad nederėtų kalbėti apie spektaklio energetiką, kadangi tai yra neapčiuopiama ir kiekvieno suvokiama skirtingai. Vis dėlto būtent čia energija ir yra tai, kas kuria spektaklio poveikį. Tadashi Suzuki iš aktorių pirmiausia reikalauja energijos koncentracijos ir jos sprogimo. Perfrazuojant jo paties žodžius, žmogaus kūnas pats savaime yra tarsi mumija - jis negyvas, tuščias, todėl reikia jį pripildyti energijos, kurios pagalba žmogus galėtų perduoti savo žinutę pasauliui. Tokia tad užduotis aktoriams.

Vis dėlto greta aktorių darbo visuose festivalio spektakliuose buvo svarbi muzika. „Daimone" grojo gyvas orkestras, kuris tarsi kūrė dar vieną spektaklį scenos krašte (bent jau kinų instrumentų nepažįstantiems vakariečiams), o Suzukio spektakliuose bene pačiose įspūdingiausiose scenose skambėjo „Traviatos" arijos bei japonų popmuzika. Suzukio spektakliuose muzika paprastai kontrastuoja su veiksmu scenoje pirmiausia dėl šiuolaikinės kultūros ir klasikos jungties (dauguma žymiausių režisieriaus spektaklių pastatyti pagal klasikines pjeses). „Trojiečių" finale, kai Senoji moteris Hekubė (Maki Saito) visiškai nebetenka jėgų, prie jos prieina džinsiniu mini sijonu ir raudona palaidine apsitempusi Mergaitė su gėlėmis (Aki Sato-Johnson), kviečia Hekubę  užsukti pasišildyti, bet galiausiai Senosios moters pavaryta nueina, pakeliui tėkšdama gėles į Dievo, leidusio įvykti tragedijai, statulą (valandą laiko Dievas - Fujimoto Yoichi stovi nejudėdamas, prieš save laikydamas ilgą lazdą). Pasigirsta japoniška popmuzikos dainelė, ir visi personažai grįžta į sceną tais pačiais žingsniais, kuriais į ją įžengė spektaklio pradžioje.

Turbūt didžiausia pramoga žiūrovams (bent jau iki šiol nemačiusiems Suzuki spektaklių) tapo „Sirano de Beržerakas". Spektaklio pradžioje, viduryje (!) bei pabaigoje sproginėjo fejerverkai (beje,., tokios daugybės ir įvairovės Lietuvoje net per Naujuosius metus neteko matyti), o po spektaklio į sceną buvo išneštos dvi didžiulės statinės sakės, ir žiūrovai lipo į ant vandens pastatytą vaidybos erdvę išgerti vieną kitą puodelį. Sakę pilstė ir dalino spektaklio aktoriai - dar kartą teko įsitikinti, kad vaidinti spektaklyje nėra vienintelė Suzuki aktorių pareiga. Jiems priklauso ir organizuoti renginius, ir aptarnauti žiūrovus, ir prižiūrėti aplinką.

„SCOT Summer Season" festivalį kuria visa Tadashi Suzuki suburta ir išauklėta bendruomenė. Bendruomenė, išauklėta dirbti. Bendruomenė, kuri supranta, jog jeigu lipi į sceną teigti žmonėms tam tikrų tiesų, turi dirbti ir pažinti daugiau nei tie, kurie tavęs klauso. Vis dėlto geriausiai festivalį reziumavo paties režisieriaus žodžiai: „Jau esu senas, bet man vis neleidžia numirti - žmonių festivalyje pilna, o kviestiniai svečiai linki sulaukti šimto metų ir ragina nesustoti. Tad teks dar šiek tiek padirbėti."


¹ ISCOT - tai grupė užsieniečių, surinktų iš ankstesniais metų Suzuki metodo mokymų dalyvių, kuriai vadovauja italas Sebastianas Mattia.

Užsienyje