Kai dramos herojė prilygsta Dapkūnaitės mastui

2014 04 16 lrytas.lt, 2014 04 16
Scena iš spektaklio „Žana“. Nuotr. iš Nacijų teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Žana“. Nuotr. iš Nacijų teatro archyvo

aA

Maskvoje, Nacijų teatre, su didžiuliu pasisekimu rodomi premjeriniai spektakliai „Žana". Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė Ingeborga Dapkūnaitė. Tai šios aktorės debiutas Rusijos scenoje - iki šiol ji vaidino tik lietuvių ir britų spektakliuose. Rusijos teatro kritikai vieningi - 51 metų I.Dapkūnaitė sukūrė puikų vaidmenį.

„Verslininkės Žanos Kirovos istorija ne mažiau tragiška negu antikos mito herojės Medėjos. Melodrama virsta tragedija vieno žmogaus - pagrindinio vaidmens atlikėjos I.Dapkūnaitės - pastangomis," - tvirtina laikraščio „Izvestija" apžvalgininkas Olegas Karmuninas.

„Žana" - ir jos sceninis tour de force, ir priekaištingas priminimas visatai, kad kinematografas nuo Aleksejaus Balabanovo „Morfijaus" laikų nepasiūlo aktorei jos vertų vaidmenų", - teigia laikraščio „Komsomolskaja pravda" teatro apžvalgininkas Stasas Tyrkinas.

Aktorę gyrė

Jaunos 26 metų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesę „Po to bus kita diena", pagal kurią pastatytas spektaklis, tinkamiausia apibūdinti kaip melodramą su farso elementais. Ji pasakoja apie ryžtingą, bet vienišą verslininkę Žaną, nuo nulio sukūrusią savo gyvenimą, daug pasiekusią, bet taip ir neradusią laimės.

(Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje alkoholiko tėvo iš namų išvyta mergina suadytomis pėdkelnėmis praturtėjo per vieną dieną sugalvojusi verslo idėja: bankrutuojančio Nižneuriupinsko fabriko makaronus fasuoti į pakelius su ryškiu užrašu „Made in USA". Dabar reikalai klostosi puikiai, Žana turi parduotuvių tinklą „Gardumėlis", dviejų aukštų butą ir jauną gerbėją.)

Penkerius metus Žana susitikinėja su beveik dvigubai už ją jaunesniu infantiliu Andrejumi, uoliai globoja jį kaip rūpestinga žydė motina. Tad nėra ko stebėtis, kad kompleksuotas jaunuolis vieną kartą vis dėlto nutaria gyventi savarankiškai ir pabėga nuo jos pas juokingą studentę Katią, kad pagaliau pasijustų vyras. Lygiai taip pat nėra ko stebėtis, kad nieko gero iš to neišeina, jis su jauna sužadėtine atsiduria gatvėje, o Žana taip ir nesuranda jokio pakaitalo.

Kaip rašo rusų teatro kritikas Nikolajus Bermanas, „didžiausias šio spektaklio turtas ir priežastis, dėl kurios jį verta žiūrėti, - I.Dapkūnaitė: nė vieno nereikalingo gesto, nė vienos atsitiktinės intonacijos, nė vienos neapgalvotos detalės. Ji kažkaip dokumentiškai tiksliai keičia būsenas: štai ji myluoja Andrejų, švelniai susiaučia į antklodę, žaismingai suvelia plaukus, o išgirdusi, kad jis rengiasi ją palikti, iškart sukelia isteriją ir meilė akimirksniu virsta neapykanta.

Štai jau likusi viena ji sutelkia valią ir keršija - palieka buvusį meilužį be darbo. Ir visa tai abejingu veidu.

I.Dapkūnaitė sumaniai ir sąmojingai perteikia visus moters psichologijos bruožus. Kai ji koketiškai flirtuoja su naujuoju pretendentu į ranką ir širdį, pagyvenusiu verslininku Vitalijumi Arkadjevičiumi, nesinori praleisti nė vieno jos judesio.

Ji prigula ant lovos, prisivilioja jį ir kai šis staiga užmiega per jos įkvėptą monologą, iškart išnyra iš glėbio, pasibjaurėdama atstumia nuo liemens kokčią tapusią vyro ranką.

I.Dapkūnaitės herojė - švelni ir plėšri, griežta ir atvira pasauliui, pažeidžiama ir geležinio tvirtumo. Ji žavi, gracinga, gudri ir apsukri; ji sujungia aktorinį meistriškumą ir moterišką koketiškumą herojės esmei atskleisti.

Prieš mus ne personažas ir ne aktorė, o gyvas žmogus iš kūno ir kraujo, kuriuo tiki nuo pirmo iki paskutinio žodžio."

Spektaklis - kaip geras serialas

Iljos Rotenbergo režisuotame spektaklyje viskas idealiai apgalvota, eina kaip laikrodis. Paprasta ir konceptuali dailininkės Polinos Grišinos erdvė, pasaulis, padalytas į juodą ir baltą, turtus ir skurdą, - be pustonių.

Pirmajame plane - prabangus Žanos butas su marmurinėmis grindimis, didžiule lova ir sūkurine vonia. Antrajame - nuomojamas Andrejaus ir Katios kambarėlis su IKEA baldais ant seno kilimo ir vienišu unitazu.

I.Rotenbergas veiksmą plėtoja pagal klipų montavimo principą, kadrai greitai keičia vienas kitą, siužetas nė sekundę neįstringa, kiekvienas epizodas natūraliai išplaukia iš prieš tai buvusio.

„Žaną" žiūri kaip gerą serialą, kurio daugelis siužeto posūkių iš anksto žinomi, bet tai nė kiek nemažina įtampos, o vaidybos meistriškumas ir šmaikštumas tampa pagrindine vertybe", - teigia N.Bermanas.

Kritikas išduoda spektaklio siužeto vingius: J.Pulinovič pjesės pabaigoje Andrejus su žmona ir naujagimiu - likę be darbo, pinigų ir gyvenamojo ploto - ateina pas Žaną. Herojės širdis sąla pamačius mažylį ir ji leidžia jiems pernakvoti savo namuose žadėdama, kad toliau bus kita diena.

Moralinis pasirinkimas - amoralus

Tačiau I.Rotenbergo spektakliui dramaturgė perrašė finalą ir iš esmės pakeitė jo prasmę.

I.Dapkūnaitės Žana skambina savo pažįstamam įtakingam deputatui ir klausia, ar galima pagal įstatymą skubiai atimti tėvystės teises. Ir išgirsta atsakymą, kad nėra jokių problemų.

Ji nutaria pavogti svetimą vaiką ir šis žingsnis tampa tarsi visų jos ambicijų viršūne, paskutiniu neįgyvendintu troškimu.

„Patyrusi moteriškos meilės žlugimą ji stengiasi atsirevanšuoti motiniška meile ir pasiryžusi veikti be kompromisų kaip antikos herojė. Čia ir liūdesys dėl nepagimdyto savo kūdikio, ir rūstus kerštas, ir nuoširdus noras išgelbėti berniuko, kurio ateitis labai miglota, gyvenimą.

Naujasis pjesės finalas pakelia J.Pulinovič pjesę į kitą, globalesnį lygį, dramos herojė prilygsta aktorės mastui", - konstatuoja N.Bermanas.

„Įpratusi į niekšingo likimo iššūkius atsakyti tokiu pat niekšingumu, jai iškilusią vadinamojo moralinio pasirinkimo problemą Žaną išspręs žiauriai amoraliai. Tačiau iki to laiko I.Dapkūnaitė taip rūpestingai išdėlios po morgo lentynėles savo herojės išskrostą ir išmėsinėtą sielą, kad dings bet koks noras ją už tai kaltinti", - savo recenziją baigia „Komsomolskaja pravda" autorius S.Tyrkinas.

Parengė Milda Augulytė

LRYTAS.LT

 

Užsienyje