„Norime supažindinti žiūrovus su menininkais, kurie turi įtakos šiandieniniam Europos teatrui”, – taip formuluoja programos „Forte forte” tikslą Gundega Laivinia, Latvijos naujojo teatro direktorė. Ji yra ir organizacijos „Ryga – Europos kultūros sostinė 2014″ meno tarybos narė, atsakinga už dvi dešimtis projektų.
Žodžių derinys „Forte forte” pažįstamas ir Lietuvos teatro žmonėms. „Forte forte” reiškia, kad Rygoje rodomi spektakliai, kuriuos verta pamatyti. O ką atvežti į Europos kultūros sostinę, numatė G.Laivinia.
Jos pastangomis sausio pabaigoje Rygoje viešėjo žymiausio Latvijos režisieriaus Alvio Hermanio spektakliai, sukurti Vokietijoje ir Austrijoje – „Vėlyvi kaimynai” iš Miuncheno kamerinio teatro ir „Tėvai” iš Vienos „Burgtheater”. Kovo pabaigoje parodytas flamandų režisieriaus Jano Lauwerso ir jo trupės „Needcompany” spektaklis „Izabelės kambarys”.
Į „Forte forte” programą įtraukti ir du po pasaulį keliaujantys vokiečių trupės „Rimini Protokoll” projektai, kaskart iš naujo sukuriami kiekviename kitame mieste. O lapkritį Rygoje bus rodomas spektaklis „Tauberbach” – naujausias flamandų choreografo Alaino Platelio ir jo trupės „Les Ballets C de la B” darbas.
Kai prieš du dešimtmečius festivalis LIFE atrado ir atvežė į Vilnių pirmuosius A.Platelio darbus, čia susikūrė neformalus jo gerbėjų klubas. Nuo to laiko A.Platelis tapo viena svarbiausių Europos scenos figūrų, o jo trupės spektakliai – tarptautinių festivalių puošmena. Lietuvoje išlikusiems gerbėjams taps neramu, kai „Les Ballets C de la B” šoks Rygoje lapkritį?
Po „Izabelės kambario” buvo proga pakalbėti su G.Laivinia apie šiuolaikinį Europos teatrą ir Latvijos žiūrovų poreikį teatro naujumui.
– Gundega, ar tai, ką jūs darote Europos kultūros sostinėje, skirta labiau Latvijos žiūrovams, ar savo repertuaru norite privilioti į Rygą publiką iš kitų šalių?
– Mes orientuojamės į Latvijos žmones. Jeigu, tarkime, Londonas taptų Europos kultūros sostine, jie galėtų elgtis kitaip – ten kasdien vyksta daug ir įvairaus meno. O Latvijoje žmonės alksta gero šiuolaikinio teatro, šokio, vizualiųjų menų. Todėl mes ir pakvietėme į Rygą garsius menininkus, nuo kurių priklauso Europos teatro vaizdas.
– Jūs su Latvijos naujojo teatro institutu daug metų rengiate ir tarptautinį festivalį „Homo Novus”. Kuo šių metų „Forte forte” skiriasi nuo to, ką dirbate kasmet? Juk ir į „Homo Novus” jūs atvežate garsių režisierių darbus.
– Festivalis paprastai vyksta savaitę, ir į jį kviečiame spektaklius, kurių dramaturgija „kalbėtųsi” tarpusavyje. Bent jau stengiamės, kad taip būtų.
Ir „Rimini Protokoll”, ir J.Lauwerso spektakliai yra buvę Rygoje, bet kai kvieti juos į festivalį, neturi galimybės išsamiai pristatyti tuos išskirtinius menininkus. Nes festivalio savaitėje visko turi tilpti daug.
Šiemet mes galime susikoncentruoti į kiekvieno pakviesto menininko kūrybą, parodyti režisierių stambiu planu. Todėl sausį atvežėme ne tik A.Hermanio spektaklius, bet ir surengėme tarptautinę konferenciją, kurioje dvi dienas buvo nagrinėjama režisieriaus kūryba, vyko pokalbiai su juo pačiu, rodėme filmą apie jo darbo metodą.
Kartu su „Izabelės kambariu” atvežėme ir filmą apie J.Lauwerso darbą, ir jo paties vaidybinį filmą „Auksinės žuvelės žaidimas”, buvo susitikimas su pagrindine „Needcompany” aktore Vivianne De Muynck.
– Ruošėte žiūrovus susitikimui su „Izabelės kambariu”?
– Taip, daug rašėme, kalbėjome, aiškinome. Dėjome pastangas. Tai natūralu. Bet manau, kad yra du būdai eiti į teatrą: arba tu sukaupi didelį bagažą žinių apie režisierių ir spektaklį, o tai šiandien nėra sunku, arba ateini kaip tuščias baltas lapas ir tada spėlioji, ką matai.
Pastebiu, kad žiūrovai iki šiol bijo šiuolaikinio teatro. Iš inercijos. Lietuvoje situacija turbūt panaši, nes ir pas jus vyrauja tradicinis, konvencijų paisantis teatras ir jį pripažįstanti publika. Bet juk neegzistuoja šiuolaikinis teatras apskritai. Yra konkretus J.Lauwerso, A.Hermanio, A.Platelio, „Rimini Protokoll” teatras. Apie tuos menininkus konkrečiai ir kalbėkime. Laukime, tikėkimės, o ne bijokime. Pagaliau, visas šiandien kuriamas teatras yra šiuolaikinis, o jis būna įdomus ir neįdomus.
– Ačiū, kad atvežėte „Izabelės kambarį”, tapusį legenda. Kodėl pasirinkote būtent jį, J.Lauwerso sukurtą prieš dešimtmetį?
– Jūs turbūt pastebėjote, kad „Ryga – Europos kultūros sostinė” neturi programų pagal meno sritis. Yra teminės linijos. „Izabelės kambarys” – ne tik nuostabus kūrinys, kuriame daug prasminių lygių.
Tai spektaklis apie XX amžių. Šitas turinio motyvas buvo svarbus, nes „Forte forte” programa yra dalis „Laisvės gatvės” teminės linijos.
„Laisvės gatvės” renginiuose mes atskleidžiame istorijos ir valdžios santykius, žmonių gyvenimus. Pavyzdžiui, A.Hermanio „Tėvai”, rodyti sausį, pasakoja trijų karo dalyvių likimus, kuriuos formavo latvių, vokiečių, rusų valdžios.
Be to, ir „Izabelės kambarys”, ir A.Hermanio „Tėvai” ar „Vėlyvi kaimynai” – tiesiog puikūs spektakliai. Jais pristatome ypatingus režisierius, kurie yra sukūrę savo kalbą ir daro įtaką Europos teatrui. Pasakyčiau netgi taip: jie keičia Europos teatro peizažą, o patys lieka ištikimi sau, nekeičia savo kelio.
Netrukus Rygoje pradės darbą trupė „Rimini Protokoll”, kad rudenį galėtų parodyti rezultatą – „Ryga 100 %”. Jie ištyrinės mūsų gyvenimus ir pamatysime scenoje statistiką, bet per žmonių veidus: kas gyvena Rygoje, kaip gyvena, kokia aplinka, įpročiai.
– Kaip manote, ar jūsų atvežami spektakliai turi įtakos Latvijos teatro menininkams?
– Kas daro įtaką menininkams? Jie turi galimybes keliauti, matyti, rečiau – dirbti su kitų šalių menininkais. Todėl stengiamės kviestis užsienio menininkus, kad jie dirbtų drauge su mūsiškiais. Mokytų, repetuotų, kurtų spektaklius. Sakyčiau, net ne rezultatas, ne spektaklio kokybė svarbu, o pats procesas – kurio publika, deja, nemato. Šiemet Rygoje bus sukurta keletas spektaklių su mūsų pakviestais choreografais.
– Ar per daugelį metų jaučiate, kokį poveikį jūsų vežami spektakliai daro Latvijos žiūrovams?
– Jūs matėte „Izabelės kambario” publiką. Žinote, juk mes buvome atvežę kitą J.Lauwerso spektaklį prieš dešimtį metų. Tąkart dauguma žiūrovų nesusigaudė, ką jie žiūri. Nesakau, kad tai buvo visiška mūsų – organizatorių – nesėkmė, bet spektaklis nesusikalbėjo su publika.
O dabar per „Izabelės kambarį” kontaktas tarp spektaklio ir auditorijos užsimezgė iš karto, vos tik aktoriai įėjo į sceną. Ir juk J.Lauwersas per tą dešimtį metų nepasidarė stipriai kitoks, paprastesnis, aiškesnis. Tai publika bręsta, vis daugiau sužino ir supranta, ir malonu būti šito proceso liudininkais. Vadinasi, mūsų instituto ir festivalio „Homo novus” dešimties metų triūsas turi prasmę.
