Teatras klausia: gal tik meluodami žmonės gali gyventi drauge?

Rūta Oginskaitė 2014 03 26 lrytas.lt, 2014 03 26
Toks įvairus ir išcentruotas „Izabelės kambarys“. „Needcompany“ archyvas
Toks įvairus ir išcentruotas „Izabelės kambarys“. „Needcompany“ archyvas

aA

Rygoje prieš kelias dienas parodytas „Izabelės kambarys" - flamandų režisieriaus Jano Lauwerso trupės „Needcompany" spektaklis, jau tapęs legenda. Po 2004-ųjų premjeros Prancūzijoje vykstančiame Avinjono festivalyje šis kūrinys keliauja per žemynus.

„Izabelės kambarys" - projekto „Ryga - 2014-ųjų Europos kultūros sostinė" teatro programos „Forte forte" dalis, rašo dienraštis „Lietuvos rytas".

Kypsalos parodų centre, kur „Needcompany" vaidino, tarp žiūrovų buvo girdima ne tik latvių kalba. Žmonės bendravo angliškai, prancūziškai ir, be abejo, lietuviškai. Nieko nuostabaus: kai taip netoli vaidinamas spektaklis, apie kurį iki šiol galėjai tik skaityti, verta nuvykti jo pamatyti.

Nutrūktgalviai ir atamanė

J.Lauwersas ir jo „Needcompany" - tai teatras, vadinamas laisvu, drąsiu, nutrūktgalvišku. Tokie apibūdinimai buvo surašyti, kai trisdešimtmetis režisierius dar kūrė savo teatro kalbą.

Dabar J.Lauwersui 57 metai. Jis jau klasikas, laikomas viena įtakingiausių Europos teatro asmenybių. Jo kūryba tyrinėjama, patirtis skleidžiama. O kelio pradžioje pelnyti apibūdinimai tebegalioja.

Režisierius nesirūpina, kad žiūrovai būtinai patikėtų, jog scenoje viskas tikra, ir labai išgyventų dėl herojų likimų. Mintis svarbiau.

„Needcompany" turi primadoną Vivianne De Muynck - be jokio išorinio žvaigždės bruožo. Ji kresna, garbaus amžiaus ironiška dama, o jos patrauklumas ir aktorystė veikia kaip kerai. Ne vienas J.Lauwerso spektaklis ir filmas paremtas jos talentu. Matėme ją Vilniuje 2007-aisiais vaidinančią J.Lauwerso spektaklyje „Viskas tuštybė" pagal poetės Claire Goll memuarus. V.De Muynck vaidina ir Izabelę.

„Izabelės kambario" scena balta, joje ant kelių stalų pridėliota šimtai afrikietiško meno figūrėlių. Į tą baltą erdvę įeina devyni aktoriai, tarp jų - kaip atamanė - V.De Muynck.

Ji praneša: mes vaidinsime, ką parašė mūsų režisierius, po savo tėvo mirties paveldėjęs šią antropologinę ir etnologinę kolekciją, kuri ėmė jį slėgti.

Izabelė - J.Lauwerso sumanyta kone šimtametė akla moteris, ji čia papasakoja savo gyvenimą tarp tos begalybės afrikietiškų totemų, įrankių, kaukių, papuošalų.

„Aš vaidinsiu, kad nematau, - tokia Vivianne Izabelės frazė nuskambėjo kaip sąmokslo dalis. Ir spektaklis nuo pat aktorių įėjimo į sceną tapo nesuvaidintu sąmokslu su žiūrovais.

Be kontakto „Izabelės kambarys" kažin ar suteiktų svaigaus džiazavimo pojūtį ištisas dvi valandas.

Melas padeda būti kartu

„Izabelės kambaryje" - žmonijos istorijos šimtmetis, papasakotas per vienos moters biografiją. Čia nėra nė vieno laimingo likimo, žmonės tolydžio netenka vieni kitų.

Pabrėžiamas melas: tėvas melavo motinai, norėdamas gyventi su ja, mylima, bet nemylinčia, anksti mirusi motina turėjo paslapčių, kurias nusinešė į kapą, Izabelei tėvai pasakojo, kad jos tėvas - dingęs dykumų princas, ir ji tikėjo.

Tačiau gal tik meluodami žmonės sugeba gyventi drauge? Juk melas - Izabelės tėvų gyvenimo kartu kaina. Pati Izabelė - nemeluojanti, laisva nuo priklausymo vyrams, erotiška moteris, mokslininkė antropologė.

Meilužius ji skaičiuoja dešimtimis, net šimtais, bet neteikia tam jokios reikšmės. Būdama 69 metų įsimylėjo savo paauglį anūką ir buvo jo pamilta. O kas pražudė tą gražų vaiką? Netikėjimas, kad ji jam kalba tiesą.

Sceną užpildžiusi afrikietiško meno kolekcija irgi yra svarstymo apie melavimą objektas. Aštuoniasdešimtmetė Izabelė supranta, kad „visa tai tik pakaitalai ir iliuzijos". Bet kaip sunku būtų be jų.

Lygiai taip pat neįsivaizduojamas gyvenimas be tėvų, seniai palaidotų, bet visada esančių Izabelės kambaryje ir bendraujančių su ja iš savo išgyventų dramų perspektyvos.

Štai tokia yra Izabelė, ilgo gyvenimo pabaigoje tapusi akla ir beturtė, bet nesugniuždyta ir nesugniuždoma, niekada negedėjusi nė vieno prarasto artimojo.

Juk jie visi čia pat, su ja, kaip ir scenoje drauge esanti „Needcompany" (išvertus iš anglų k. - „reikalinga kompanija").

Tiesiog eiti vis tolyn

J.Lauwersas vengia vaidybos „pakaitalų ir iliuzijų", kuria juos ir čia pat ardo. Dar „Izabelės kambario" pradžioje V.De Muynck pristatė, kas ką vaidins. Tarkime, dvi šokančios aktorės - Izabelės kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai, o vienas aktorius - „mano erogeninės zonos" (o, kaip jis virpa, kai ji įsimyli ir bučiuoja).

Tėvai, mylimieji, juos vaidinantys aktoriai, šokėjai ir muzikantai visą spektaklio laiką yra drauge scenoje. Jie visi yra žmonės, „kurie niekada nesustoja", jie tiesiog „eina ir eina tolyn ir tolyn, ir tolyn" („We are the people / The people who never stop /We just go on and on and on".) Tai spektaklio pradžios ir pabaigos daina, graži ir svarbi, uždeganti ir įsiskverbianti.

Ją dainuoja Izabelė, dainuoja abu jos smegenų pusrutuliai ir erogeninės zonos, nusižudę tėvai, išprotėjęs mylimasis Aleksandras, žuvęs mylimas anūkas Frankas, jos šokantis mylimasis, įkūnijęs visus mylimuosius. Dainuoja artistai ir personažai. Už visą publiką neatsakysiu, bet geras dalykas paprastai persmelkia, ką čia slėpti.

Svarbiausia, kaip dainuojamas tas kone „Izabelės kambario" himnas. Tikrai ne spindinčiomis akimis, ne stovint ir ne susiėmus už rankų. „Needcompany" artistai dainuoja sėdėdami, tyliai ir nereikšmingai. Ir nutraukia, kai dar norėtųsi eiti su jais tolyn ir tolyn, ir tolyn.

Ir nieko J.Lauwersas nesureikšmina. Galbūt todėl per „Izabelės kambarį" žiūrovai nuklysta į savo „kambarius" ir vėl grįžta pas Izabelę, kad atpažintų ir pripažintų slaptus, niekad neformuluotus sau dalykus, kurie „Needcompany" spektaklyje vaidinami, šokami, dainuojami. Nesureikšmintai ir vis dėlto šviesiai, viltingai.

Publika mokosi suprasti naujas formas

J.Lauwerso „Izabelės kambarys" buvo antrasis „Rygos - Europos kultūros sostinės" teatro programos „Forte forte" punktas. Pirmasis buvo skirtas žymiausiam Latvijos režisieriui A.Hermaniui - sausio pabaigoje į Rygą buvo atvežti jo spektakliai, režisuoti užsienyje. Rudeniop „Forte forte" numato dar dvi vaidinimų savaites, kurios supažindins su žymiausiais šiuolaikinio teatro kūrėjais - trupe „Rimini Protokoll" ir choreografu A.Plateliu.

„Forte forte" apsiribojimą keliomis teatro asmenybėmis nulėmė ne tik lėšų, bet ir tinkamų scenos aikštelių trūkumas. Lietuvių teatralai galėtų tą patį papasakoti apie scenos aikšteles Lietuvoje - pirštais jas suskaičiuotume ir aukštas nuomos kainas primintume.

Balandžio pradžioje Latvijos žiūrovų laukia tai, kas Lietuvoje dar nepatirta. Tai - „Juodasis turgus naudingoms žinioms ir nežinioms Nr.16". Šiame berlynietės dramaturgės ir kultūros vadybininkės H.Hurtzig sumanytame turguje galima pirkti žinias ir fantazijas, bendravimą su žinančiaisiais ir pasivaikščiojimą bei pasiklausymą, kaip dalinamasi tuo, kas išmokta arba sugalvota. Turgaus idėja sumanyta ir išbandyta prieš porą dešimtmečių, jis buvo atidarytas septyniose šalyse. Rygoje bus jo 16-oji sesija.

LRYTAS.LT

Užsienyje