„Stalo teatras“ Kanadoje

2013 04 01 Menų faktūra
Po spektaklio publika fotografuojasi su „Gandro dovanos“ atlikėjais. Stalo teatro nuotrauka
Po spektaklio publika fotografuojasi su „Gandro dovanos“ atlikėjais. Stalo teatro nuotrauka

aA

Keletą kovo dienų Kanadoje, Kvebeko provincijos mieste Monrealyje, vyko VIII tarptautinis lėlių teatro festivalis „Trys Kasteljerų dienos" (Les Trois Jours De Casteliers). Festivalyje pirmą kartą vaidino ir trupė iš Lietuvos - „Stalo teatras". Vilniečiai festivalyje šešios kartus atliko muzikinį etnologinį veiksmą „Gandro dovana" (rež. Algirdas Mikutis ir Saulė Segutytė). Viešnagės įspūdžiais dalinosi režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė.

„Festivalio spektakliai buvo vaidinami teatre - suaugusiems ir mokykloje - jaunai auditorijai. Didelė mokyklos erdvė buvo atskirta užuolaidomis, amfiteatro principu įrengtos kelios scenos. Mes vaidinome mokyklos renginių salėje, kur telpa apie 150 žiūrovų. Kovo 8-osios vakarą pas mus salė buvo pilnutėlė. Publika juokėsi, suaugusieji aktyviai reagavo į šeiminius spektaklio veikėjų santykius ir jų sprendimo būdus... Vaidinome ir kitoje gimnazijoje  - tokią kokybiškai įrengtą sceną ne kiekvienas mūsų teatras turi; įvairių rasių vaikai labai susikaupę žiūrėjo vaidinimą, juos užburti padėjo ir Snieguolės Dikčiūtės muzika, kurią įvairiais instrumentais atliko Valdas Narkevičius. Kanadoje vaidinau kartu su Sauliumi Čėpla - jam buvo iššūkis, nes Lietuvoje jis tik vieną kartą vaidino šiame spektaklyje.

Festivalio rengėjai mūsų spektaklį priskyrė žiūrovams nuo 10 metų, nors jis tinkamas žiūrėti ir mažesniems. Po spektaklių aktoriai nebėga į užkulisius, kaip pas mus įprasta, o išeina bendrauti su publika. Mūsų spektaklis turbūt vienintelis festivalyje rėmėsi autentiškais daiktais. Darbastaliui, kurį naudojame, daugiau kaip 100 metų. Ant varstoto kojų užrašyta data - 1884 metai. Už bagažą oro uostuose teko mokėti papildomai 1000 litų.

Ne visus festivalio spektaklius patys spėjome pamatyti. Kai kurie vaidinimai kėlė rimtas nedarbo išskirtų šeimų, karo ar vaiko netekusios jaunos mamos temas; būta bandymų jungti lėlių teatrą ir cirko akrobatiką, lėlių teatrą ir performansą viešoje erdvėje.

Įsiminė Shona Reppe (Jungtinė Karalystė) monospektaklis „Bulvei reikia vonios". Aktorė atvyko į festivalį su visa šeima: dviem dukrelėmis (jas prižiūrėjo artistės mama), seserim (administratorė), ir vyru (tvarko šviesas ir garsą). Komiškas spektaklis pasakojo apie moterį ir jos namuose gyvenančias daržoves. Visi ruošėsi puotai, tik viena susiraukusi bulvė aikštijosi ir nenorėjo praustis... Spektaklyje naudoti miniatiūriniai daržovių muliažai, sukurtas kiekvienos daržovės „charakteris".

Dailininkė Emilie Racine (Kanada) parodė vizualiai išraiškingą mistišką monospektaklį „(De)cousu(es)", kuriame, pasitelkus kaukę ir šešėlius, Moteris-Varnas sklandė baimingų sapnų pasaulyje.

Rankų teatro principu pastoviai kuriantis Felixas Boisvert´as (Kanada) parodė poetišką užburiantį muzikinį reginį „Žemės koncertas". Aktoriaus rankos padengtos fluorescenciniais dažais, stale įrengti jutikliai, kuriuos paspaudus keičiasi stalo paviršiaus vaizdas. Naudojamos ir projekcijos. Žiūri spektaklį ir suki galvą, kaip čia viskas padaryta...

Po Lietuvos lėlininkams pažįstamo Dudos Paivos (Olandija) spektaklio „Išpera!" kalbėjau su artistu, išbandžiau jo nuostabias minkštas ir plastiškas lėles. Gudriai sumanyta: artistui tereikia vežtis tik lėles, o „šiukšlynas", kuriame vyksta spektaklio veiksmas, sukuriamas nuvažiavus į vietą. Lėlių animavimas, personažo šokis su lėle - meistriški. Festivalio programoje turbūt vienas stipriausių matytų spektaklių, tik dramaturgijos požiūriu gal nerastas finalas.

Festivalio šeimininkai renginiuose bendravo prancūziškai, vienas kitas, kalbėjęs angliškai, jautėsi ne visai jaukiai. Mums buvo naujiena vadinamoji „trumpa forma": prieš kiekvieną spektaklį gretimoje erdvėje vykdavo 15-20 min. trukmės kitų trupių artistų pasirodymai - būsimo spektaklio idėjos pristatymas, jaunų artistų paraiškos. Renginius stebėjo nemažai festivalių rengėjų, vadybininkų iš Prancūzijos, Vokietijos, Danijos, Norvegijos, Čekijos, Suomijos, Lenkijos, Kinijos, Argentinos, JAV, todėl buvo pasiūlyta tokia „žvalgybinė" komunikacijos forma. Paskaitą lėlininkams skaitė ir Lietuvoje ne kartą viešėjęs teatrologas Marekas Waszkelis iš Lenkijos. Festivalio dėka užmezgėme ryšius su Šarlevilyje (Charleville-Mezieres) veikiančiu Tarptautiniu lėlių teatro institutu - spektaklio „Gandro dovana" vaizdinę medžiagą analizuos studentai.

Kai prieš išskrendant iš Toronto į Lenkiją viena žurnalistė paklausė, kas labiausia įsiminė kelionėje, atsakiau: žmonės, su kuriais susitikome viešnagės metu. Toronte, į kurį pirmiausia atskridome, patekome į pranciškonų Prisikėlimo parapijos brolių glėbį. T. Jonas Šileika OFM;  Jonas ir T. Kazimieras Aurelijus Kasparavičius OFM visur mus vežiojo, padėjo transportuoti rekvizitą. Toronte mus globojo senoji lietuvių išeivių karta. Jie puikiai kalba lietuviškai (mūsų, vilniečių, kalba užteršta svetimybėmis). Senieji atvykėliai nerimauja dėl naujų atvykėlių požiūrio į lietuvių kalbą, nes šie su vaikais bendrauja angliškai...

Monrealyje taip pat susitikome su lietuviais. Aušros vartų parapijoje išvakarėse iškilmingai minėta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Festivalio rengėjai prašė nevaidinti papildomo spektaklio Monrealyje, todėl parodėme tik spektaklio finalą - gandrų šokį, surengėme kūrybines dirbtuves, mokėme pasigaminti gandriuko lėlę iš vilnos, kūrėme kartu su žiūrovais ir įrašėme garsų improvizaciją „Gyvybės medis". Gandriukus gaminosi visi: vaikai, mamos, močiutės. Monrealyje mus globojo Lietuvos garbės konsulas Kanadoje Arūnas Staškevičius su žmona Silvija. S. Staškevičienė žiūrėjo visus mūsų spektaklius festivalyje, talkino kaip vertėja iš prancūzų kalbos."

Užrašė Ridas Viskauskas

Užsienyje