Requiem teatro kritikei

Konstantynas Borkowskis 2010 02 08 Menų faktūra

aA

Tikrai žinau: itin nemažai mūsų teatro svarių vardų opiai aiktelėjo, sužinoję, kad daugiau nebėra Marinos Zajonc (Marina Zayontz, Марина Зайонц), garsios teatro kritikės iš Maskvos, kuri taip puikiai pažinojo ir mylėjo lietuvių teatrą, ir tiek daug nuveikė vardan jo.

... Viskas vyko kaip kraupiame filme. Autoatsakiklis žvaliu pažįstamu balsu vis dar skelbė: „Sveiki! Manęs dabar nėra, bet palikite savo numerį, aš jums būtinai paskambinsiu...". Ir buvo laukta, kol paskambins, nes nežinota, kad žodis „nebėra" jau senokai reiškia visai kitką. Po to, sunerimus, vardo „guglinimas" tarsi kuokos smūgiu į kaktą parbloškė kraupia žina: per Kalėdas Paryžiuje, per legendinio arklių teatro „Zingaro" spektaklį Mariną Zajonc ištiko alerginė koma, po savaitės jau Maskvoje, Botkino ligonėje jos širdis negrįžtamai sustojo. Garsiosiose žydų kapinėse Malachovkoje prie Maskvos ją sielvartingai laidojo Rusijos teatro bomondas ...

Praradimas išties labai skaudus - ypač lietuvių teatrui, ir ne tik moraline žmogiškąja, bet net ir praktine prasme. Marinos indėlis į mūsų elitinio (vadinkime reiškinius jų tikraisiais vardais) teatro suvokimą - tiek anapus sienos, tiek ir čia - buvo itin svarus ir daugeliu atveju dominuojantis ir daug ką lemiantis.

Pradėkime kad ir nuo Rusijos teatro apdovanojimo „Auksinė kaukė" - solidžios ir prestižinės institucijos, kurios veiklai Marina paaukojo itin daug jėgų ir laiko. Nedrįsčiau teigti, kad tai, jog lietuvių teatro šulai šiuo apdovanojimu buvo itin dosniai pamaloninti (Nekrošius už „Hamletą", „Makbetą", „Metus" ir maskvietišką „Vyšnių sodą"; Tuminas už „Maskaradą") - vien Marinos nuopelnas. Anaiptol. Maskvoje, kuri vis dar tebėra viena svarbiausių pasaulinio teatro sostinių, tarp elitinių teatro kritikų ir šiaip esti galingas lietuvių teatro „lobizmas". Bet drįsčiau teigti, kad tokios opinijos susiformavimui ir ypatingo tenykščio lietuvių teatro suvokimui Marinos patirtis ir įtaka buvo itin svarbi. Suvokimui, kuriame susilydė jos ypač gilus ir subtilus lietuviškos teatrinės kalbos pažinojimas ir aukštojo rusiškojo teatro meno pasaulėjauta. Marina itin daug nuveikė, kad Nekrošiaus „teatrinė kalba" Rusijos teatrinės publikos būtų puikiai suvokiama „be vertimo". Ir, manyčiau, tas visavertis suvokimas turėjo ir nemenkos vaisingos įtakos tos jo „kalbos" tolimesniam tobulėjimui.

Čia būtų gera dingstis išplėtoti temą, kam apskritai egzistuoja aukštoji teatro kritika, ir prieiti išvados, kad bet kurie ryškūs teatro meno faktai turi šansų tapti visaverčiais kultūros ir meno reiškiniais tik derinyje su elitine teatro kritika. Kaip teatro misija - būti žmonijos veidrodžiu, taip kritikos misija - savo ruožtu tarnauti teatro veidrodžiu. Ir toji begalinė kūrybinė sceninių įvaizdžių ir jų įkvėptų tekstinių atspindžių terpė ir yra tikrasis teatrinis pasaulis, kuris žadina publikos mintis ir tikėjimą, taurina sielas ir suteikia visuomenei gyvybingus emocinius postūmius link jos tobulėjimo ir palaimingų vertybių kaitos potyrių.

O visa prasidėjo dar nuo ano šimtmečio septyniasdešimt kažkelintųjų metų, nuo legendinio Tagankos teatro Maskvoje ir Tamulevičiūtės „dešimtuko" Vilniuje. Marina tuomet dirbo Tagankos teatro vado ir režisieriaus Jurijaus Liubimovo asistente ir aistringai tarnavo tam teatrui ir teatro menui apskritai. Taip pat su režisiere Dalia Tamulevičiūte ir jos „dešimtuku", tuomet dar jaunais auklėtiniais aktoriais, ją siejo ir kūrybinės simpatijos, ir žmogiška draugystė. Nuo čia prasidėjo ir jos pažintis su Eimunto Nekrošiaus kūryba ir susižavėjimas ja.

Apskritai Marina turėjo retą talentą žavėtis teatru, nepasinerdama į teatro meną lydintį grubų, nesterilų ir klampų pasaulį. Ji nebuvo teatro bohemos žmogus. Su teatru ir jo žmonėmis ji buvo artima, bet ne familiari. Už tai ją gerbė ir mylėjo. Ji mokėjo pasinerti į paslaptingą repeticijų tylos pasaulį, o sceninį gyvenimą jautė ir suvokė visose jo apraiškose - tiek iliuzijų, įvaizdžių ir metaforų, tiek profesinių paslapčių, „know how", suvokimo ir gėrėjimosi tuo prasme.

Ji buvo labai dosnios sielos žmogus. Visas tas sielos vertybes, kuri ji taip džiaugsmingai atrasdavo ir giliai jausdavo teatro mene, ji azartingai stengėsi perteikti kuo platesniam ratui žmonių. Ji lyg dosni šeimininkė kaskart svetingai atverdavo duris į tą savojo numylėtojo teatro kosmosą, tarsi šventai tikėdama, kad žmonės, tą pasaulį pažinę, taps geresni, ir nuo to galbūt prašviesės ir visas mūsų gyvenimas. Turėkime galvoje, kad tai buvo itin niūrūs „brežnevinės stagnacijos" laikai. Ir dera pripažinti, kad kai kam gyvenimas iš tiesų dėl to ženkliai prašviesėdavo. O kai kam ir pasikeisdavo iš esmės, įkvėpdavo paaukoti gyvenimą teatrui.

Lygiai taip pat ji elgėsi, kai pradėjo rašyti straipsnius spaudai apie teatrą. Čia žymų postūmį jos, kaip teatro kritiko, kūrybai suteikė Natalijos Krymovos įtaka. Pastaroji buvo vyresnės kartos Maskvos teatro kritikos lyderė, ir šios personos vaidmuo, garsinant pasaulyje lietuvių teatrą (būtent - Panevėžio dramos teatrą ir Juozo Miltinio kūrybą) yra jau pripažintas teatro istorijos faktas. Marina Zajonc baigė Leningrado teatro institutą LGITMIK, o Maskvoje lankė Natalijos Krymovos kritikų seminarą, čia įsisavino ir tobulino ten dėstytą kūrybinės analizės ir vertinimų formulavimo metodą.

Palaipsniui Marina pažino ir įsigilino į Eimunto Nekrošiaus kūrybą. Kas pažįsta maskvietišką teatrinį pasaulį, tas žino, kaip dosniai ten kartais dalijami aukščiausi epitetai. Bet su nepakartojama maskvietiška tarme Marinos lūpomis ištartas žodis „ге-ни-Аль-но!" su ypatingu dainingu trečio skiemens kirčiu ir adresuotas Nekrošiaus kūrybos atžvilgiu reiškė visai ką kita. Tai reiškė žinovo ir ypatingai gerai pakaustyto vertintojo perteikiamą patirtą ypatingai tobulo, minties gilumu bei kūrybišlumo maštabais pasižyminčio meninio reiškinio įspūdį ir vertę.

Šį žodį Marina ištardavo nedažnai. Nekrošiaus kūrinų atvejais - kur kas dažniau, nei kitų. Bet ir apie jo spektaklius - ne visuomet. Būta ir tokių, kurių ji nesuprasdavo, ir to neslėpdavo. Bet vėlgi, dėl to niekada nedemonstruodavo jokio smulkmeniško pikdžiugiškumo, kurį dažnai įprasta rodyti, kai didieji klysta. Iš jos rašinių apie Nekrošiaus spektaklius buvo matyti: ji nė kiek neabejoja, kad jo spektakliai pasaulio kultūrai yra tiek pat reikšmingi, kaip ir jų šaltiniai, originalūs pasaulinės klasikos šedevrai - „Trys seserys", „Hamletas", „Makbetas", „Faustas"...

Štai ir paskutinį kartą ji lankėsi Vilniuje aną pavasarį, per spektaklio „Idiotas" eskizo peržiūrą. Kažkuo tas žalias eskizas jos tuomet neįtikino, ir ji dėl to stipriai nusiminė. Vėliau, kai „Idiotas" jau buvo vaidinamas Rusijoje, ji iš pradžių net vengė skubėti eiti jo žiūrėti. Tik vėliau, kai kiti vertintojai, kuriais ji pasitikėjo, pasakė jai, kad tai „yra gerai", ji ryžosi pamatyti spektaklį. Ir pamačiusi, džiaugsmingai ištarė: „ге-ни-Аль-но!".

Bet taip sutapo, kad apie „Idiotą" Marina taip ir nespėjo parašyti visavertės recenzijos. Mat, ji jau keletą metų dirbo populiariame žurnale „Itogi", kuriam kas savaitę rašydavo po trumputę apžvalginę žinutę apie teatro įvykius. Iš to ji nevargingai gyveno: vardas ją jau matino. „Idioto" recenzijos jai niekas kitas neužsakė, nes ir Maskvos teatrinės spaudos rinkoje, įkandin sceniniam gyvenimui, taipogi karaliauja teatrinis žurnalistinis popsas. Ji parašė trumpą rašinį į „Itogi", bet juo buvo nepatenkinta. Tuomet buvo bandyta ją įkalbėti, išprovokuoti, įkvėpti parašyti kritinį straipsnį apie „Idiotą" lietuvių teatrinei spaudai. Būta tokio precedento. Ir tikrai, dar pasistengus, būtų pavykę įkalbėti, bet... Ji paprašė liautis, ir tai silpnadvasiškai buvo padaryta (galbūt dėl įgaliojimų trūkumo). Taip lietuviškoji Marinos Zajonc „Idioto" recenzija niekada jau nebebus parašyta...

Bet liko daugybė jos kitų straipsnių apie teatrą - apie rusų, lietuvių, viso pasaulio teatrus ir spektaklius. Ji matė jų tūkstančius, daugybę tūkstančių. Jos nuolatinė buitinė problema būdavo išsivalyti nuo šūsnių spektaklių programėlių, kurios užkimšdavo jos mažą butelį: visą tą lobį ji periodiškai be gailesčio naikindavo, o jos vėl užkimšdavo visas pakampes. Marina tikrai visuomet turėdavo ką su kuo palyginti, kalbant apie aukščiausius pasaulio teatro pasiekimus, todėl tie aukšti įvertinimai, kurių lietuvių teatro šedevrai sulaukė iš jos lūpų, yra ypač vertingi...

Ir tai, kad jos trapią gyvybę sutrypė teatriniai žirgai, taip pat yra kažkokia fatališka likimo metafora (net perdėm teatrinė, ne Marinos skonio!) - bet dabar jau nieko pakeisti neįmanoma.

Jos rašymo stilius buvo gyvas, žaismingas, paradoksalus, gausus taiklių pastebėjimų ir originalių formuluočių. Bet visai kitaip - taip pat dinamiškai, emocionaliai, turiningai - ji šnekėdavo apie teatrą. Pasinaudosime paskutine proga ir pateiksime trumpą Marinos Zajonc pokalbio ištrauką iš „Svobodos" radijo Marinos Timaševos laidos apie Eimunto Nekrošiaus „Faustą":

„Nekrošius suteikia man polėkio jausmą, jis mane pakylėja. Toks yra pagrindinis šio spektaklio įspūdis. Spektaklis nuolat gundo vėl mąstyti apie jį, nes yra labai didingas. Ir nedera gilintis į jo metaforas, nes jos vėliau atsiskleis tau savaime - ne minčių, o emocijų lygmeny. Antai ten yra keletas visai protu nesuvokiamų momentų - net neįsivaizduoju, kokiame sapne tai būtų įmanoma susapnuoti. Ir tuo pat metu - labai elementarių. Antai, kuo griebia publiką kitoks šiuolaikinis teatras? Jis griebia technologijomis. Jau beveik privaloma, kad spektaklyje būtų videokamera, kuri klaidžiotų paskui personažus, paskui vyksmas būtų rodomas ekrane, skambėtų kažkokie deformuoti balsai iš įrašo... Nūnai spektaklį galima sukurti tiesiog kompiuteryje. Dauguma režisierių taip ir daro. O pas Nekrošių nieko tokio nėra - vien tik rankdarbiai. Tai - rankų darbo, amato sukurtas spektaklis. Ir visi personažai - tarsi iš kaimo gyvenimo. Ir Dievas, ir Mefistofelis yra kaimo personažai, ir Margarita yra kaimo mergaitė. Visi vieno gymio. Štai Dievas, kuris suka rąstą, sunkiai dirba ir braukia prakaitą - tai visų Nekrošiaus spektaklių kūrybos įvaizdis. Toks žemiškas Kūrėjas - „nuo žemės". Tas pats ir spektaklyje. Kokiu tokiu būdu yra sugalvojama scena, kai kipšai visą sceną apipina virvėmis ir tą nelemtą lempą paleidžia suktis apie Faustą - kas tai? Ogi labai parasta: tai žmogus, kuris per savo gyvenimą sugebėjo perskaityti visas pasaulio knygas, visa jau apmąstė ir suprato, ir suvokė, kad nieko neišgyveno, ir nepažįsta paties gyvenimo, nes nepatytė gyvenimo džiaugsmo. Tuomet šis žmogus sukyla prieš Dievą. Jis nori būti lygus Dievui, ir jo ketinimai yra labai rimti. Bet tas „išminties šviesulys" spiginančios lemputės pavidalu jį veda iš proto. Tai padaryta neįtikėtinai paprastomis priemonėmis... O paskui galima sau susigalvoti bet ką - net tardymą, kankinimą, kai akinanti lempos šviesa kreipiama į veidą... Šiame spektaklyje viskas taip padaryta. Arba Fausto ir Gretchen pasimatymas, surengtas Mefistofelio - kipšai suverčia didžiausią krūvą knygų ir šlamina puslapiais, sukeldami vėjo pojūtį. Nepaprasto grožio scena, sukurta iš elementarių dalykų. Ir suvoki, kad žodžiais viso to perteikti neįmanoma. Nuo tokių paprastų dalykų tiesiog apmiršta širdis, ir net gėda pasakyti, nes esi jau subrendęs žmogus, patyręs kritikas, o ašaros visvien smaugia. Neįmanomos įtaigos spektaklis, nors kai kuriais momentais gal ir netobulas. Tobula gali būti tik kažkokia skrynelė, o čia kažkoks gigantiškas įrenginys, suręstas iš netašytų rąstų..."

Ir dar keli Marinos žodžiai apie Nekrošių: „...Pasaulyje esti ne taip jau daug teatro režisierių, kuriuos minint galima būtų organiškai ištarti: „genijus". Vieni žavisi Nekrošiaus spektakliais, kiti juos išdidžiai ir kategoriškai atsisako suprasti, bet suvokti, kaip visa tai padaryta, lig šiol dar neįstengė niekas. ... "

Klausykit, mielieji, klausykit... Tokių žodžių jums jau nebeištars niekas ir niekada...

Ačiū Tau, Marina!

 

 

Užsienyje