„4.48 Psichozė“ Maskvos Mejerholdo centre

2006 06 15

aA

Iš kairės: Valius Tertelis, Piotras Fomenko, Ina Pukelytė ir spektaklio kūrybinė grupė. Nuotrauka iš teatro archyvo
Gegužės 30 ir 31 dienomis Makvoje parodytas Kauno valstybinio dramos teatro spektaklis „4.48 Psichozė“ tapo svarbiausiu Mejerholdo centro jubiliejaus įvykiu. Tai vienintelis spektaklis, kurį  15 metų jubiliejaus rengėjai nusprendė parodyti kaip centro veiklą reprezentuojantį įvykį. Tam buvo keletas priežasčių.

Visų pirma, spektaklį „4.48 Psichozė“ Kaune prieš dvejus metus pastatė Mejerholdo centro režisūros magistrantūros absolventas Valius Tertelis. Iš Lietuvos kilusio Tertelio darbas – tai ir šio centro režisūros mokyklos, joje pasiektų rezultatų pristatymas Maskvos teatrinei visuomenei. Valius Tertelis Maskvoje laikomas vienu stipriausių jaunosios kartos režisierių. Jo kūrybą atidžiai seka ne tik bendraamžiai, bet ir rusų teatro didieji režisieriai – Piotras Fomenko ir Valerijus Fokinas, dabartinis Mejerholdo centro meno vadovas.  Abu jie dėkojo Terteliui ir Kauno dramos teatro aktoriams už nepaprastai jautriai interpretuotą Saros Kane pjesę. Kaip pažymėjo režisūros meistras Fomenko, spektaklis ir aktorių vaidyba įstabūs tuo, kad ne siekia užkariauti žiūrovą, o tarytum jį į nevalingai įtraukia. Tai šiuolaikiniame teatre, pasak metro, labai reta ir vertinga.

Kita priežastis, kuri paskatino rengėjus pasikviesti ne rusų teatro trupę, o lietuvius, yra Mejerholdo centro siekis kurti tarptautines programas – festivalius, laboratorijas, kurios atspindėtų naujausius šiuolaikinio Europos teatro ieškojimus. Kauno dramos teatras jau dalyvavo Mejerholdo centro rengiamame Naujosios dramos festivalyje. Jo metu 2003 ir 2005 metais buvo pristatyti Gintaro Varno spektakliai „Tolima šalis“ ir „Švyturys“.

Centras, pavadintas garsaus rusų režisieriaus Vsevolodo Mejerholdo vardu, kaip pastebėjo jo vadovas Valerijus Fokinas, yra pirmasis investicinis kultūros projektas Rusijoje, kuris finansavimą gauna ne iš valstybės biudžeto, o iš privačių rėmėjų. Jo gyvavimo pradžioje dalį išlaidų padengė Maskvos miesto valdžia, o šiuo metu centras išsilaiko tik iš užsidirbtų pinigų. Didžiausią dėmesį Mejerholdo centro vadovybė šiuo metu skiria naujos režisierių kartos ruošimui, nes, pasak Fokino, teatrą palieka didieji meistrai, o naujosios kartos darbai, palyginti su ankstensiąja, nuvilia.

Artimiausiuose centro planuose – renginiai, skirti lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio kūrybai, kuris, kaip ir Oskaras Koršunovas, yra vadinamosios „tranzito“ kartos atstovas, populiarumą įgijęs ir didžiuosiuose Europos teatro festivaliuose.

Ina Pukelytė,
Kauno valstybinis dramos teatras

Užsienyje