Momentai su Haroldu Pinteriu

Rūta Oginskaitė, Turinas 2006 03 15

aA

Haroldas Pinteris. Nuotrauka iš BBC.
Sekmadienio vakare prie Turino „Carignano“ teatro stovėjo ilgiausia eilė norėjusiųjų patekti vidun ir pamatyti „Premio Europa per il Teatro“ apdovanojimus. Gal ne tiek pačią ceremoniją, kiek apdovanojamuosius: dramaturgą Haroldą Pinterį, choreografą Josefą Nadjį ir režisierių Oskarą Koršunovą.

Pati „Premio Europa per il Teatro“ savaitė skiriama pažinčiai su laureatais. Todėl šių garbingų premijų skyrimo komitetas griežtai laikosi principo įteikti apdovanojimą pačiam jo herojui, o ne patikėtiniams, kurie parvežtų laureatui sidabru tviskančią juodą lentelę su premijos pavadinimu. „Premio Europa per il Teatro“ suteikia progą amžininkams pamatyti iškiliausius teatro kūrėjus. Kaip jie patys pasakoja apie savo kūrybą? Kokie jų meniniai ir politiniai įsitikinimai? Kokia jų laikysena? Ir kokie jų spektakliai, be abejo.

Tų penkių dienų turinys Turine buvo keistokas. Repertuare – trys ankstesniojo Europos teatro premijos laureato italų klasiko Luca Ronconi spektakliai, bet visi tokiu laiku, kad realiai gali pamatyti tik vieną. Nes visi pakankamai ilgi (Shakespeare’o „Troilas ir Kresidė“ trunka penkias valandas) ir vaidinami vienas nuo kito labai nutolusiuose teatruose.  Vyko susitikimai su Luca Ronconi, taip pat su ankstesniu laureatu Levu Dodinu. Šiemetinio Naujųjų teatro realybių laureato Oskaro Koršunovo parodyti du spektakliai, o kito tokios pačios premijos laureato Josefo Nadjo – nuostabaus choreografo, Avinjono festivalių numylėtinio – nė vieno. Nadjo kūryba buvo pristatyta tik filmu.

Haroldo Pinterio kūryba buvo analizuojama trijų dienų simpoziume. Po kurio laiko visi pranešimai bus sudėti į knygą, o ši bus įspūdingai stora. Šiemet visiems, kas dalyvavo „Premio Europa per il Teatro“ įvykiuose, buvo įteiktos trys knygos –ankstesniųjų simpoziumų rezultatai. Apie Peterį Brooką, apie Levą Dodiną ir apie Piną Bausch.

Per šeštadienio ryto valandą sunkiai sergantis, smarkiai užkimęs Haroldas Pinteris savo amžininkams pasirodė kaip padorus klasikas, kurį jaudina pasaulio įvykiai. O sekmadienio vakaro apdovanojimų ceremonijoje jis tapo neatpažįstamas: tikras velnių priėdęs menininkas – ir šokiruojantis savo tiesomis, ir klystantis, bet aistringai, ir trokštantis dalintis tuo, ką sumąsto vienumoje.

Jis pats nebepaeina net su lazdele, todėl sceną pasiekti jam padėjo žmona. Pinteris padėkojo už jam teikiamą Europos teatro prizą ir tėškė tokį pasiūlymą: esą, Europa turinti nustoti keliaklupsčiauti Amerikai, Europa teima pavyzdį iš Pietų Amerikos. Štai kur tikra rezistencija – ir politinė, ir ekonominė, ir kultūrinė. Susivienykime, girdi, pagaliau prieš tai, ką bruka Amerika.

Išsipuošusi publika auksu tviskančiame „Carignano“ teatre net aiktelėjo ir ilgai kurtinančiai plojo.

Galima, žinoma, ginčytis su klasiku, kad labai nerimtos, net chuliganiškos jo mintys. Bet tai, ką Pinteris ten sakė, buvo gyva ir gražu. Ir daug įdomiau, nei šeštadienio rytą, kai jis tvarkingai kalbėjo tai, po kuo pasirašytų daugelis politiškai korektiškų kultūros piliečių. Tarkime, kad jo sukurti personažai tampa visiškai savarankiški ir veikia nebepriklausomai nuo jo, tačiau jis, autorius, turi prisiimti atsakomybę už tų nepriklausomų personažų elgesį. Mestelėjo jis ir tąkart Amerikai –  kad šitos šalies karo veiksmai rodo visišką jos valdžios vyrų neatsakomybę. Užsiminė ir apie gyvenimo pabaigą – nes žinia apie mirties artėjimą įkvepia jį kuo turiningiau praleisti likusį laiką. Haroldo Pinterio dabarties laikas skiriamas poezijai.

Po apdovanojimų ceremonijos keturi britų artistai – Penelope Wilton, Charlesas Dance, Michaelis Gambonas ir Jeremy Ironsas – skaitė ištraukas iš Pinterio pjesių, poezijos ir prozos. Tai buvo režisieriaus Alano Stanfordo iš Dublino Gate teatro darbas. Fotografų blykstės švysčiojo tais momentais, kai prie piupitro su tekstais stodavo Jeremy Ironsas. Bet kiekvienas iš keturių aktorių buvo aukščiausio lygio. Visų kuriami tipažai skirtingi, tačiau visi keturi turi tai, ką lietuvių teatras sparčiai praranda, o britų teatras saugo – raiškią tartį, scenai paruoštus balsus.

Vienas iš Jeremy Ironso skaitytų Haroldo Pinterio eilėraščių buvo skirtas žmonai. Nepretenduoju į tikslų poezijos citavimą ir vertimą iš atminties. Bet tai buvo eilėraštis apie moterį, kurios dėmesys prilygsta gyvybei.

Nepaisant to, kad savo garbingąjį prizą atsiėmė ir Josefas Nadjis, o prieš tai „Premio Europa per il Teatro“ susitikimų bei prizų svarbą aiškino tuzinas veikėjų iš labai reikšmingų tarptautinių teatro organizacijų, – tai iš tiesų buvo Pinterio vakaras.

Užsienyje