Laiškai iš Helsinkio. II

„Gyvenat Helsinkyje be jokio teatro, be teatro studijų Stadijoje… Tai bent jau suomišką teatrą turit pamatyti! Galiu išrinkti kelis spektaklius, suorganizuoti laisvą įėjimą į kelias peržiūras. Arba „Baltic Circle“ „paremtų“ jūsų studijas nupirkdamas kelis bilietus, jei reikės. O gal norėtumėt susitikti su suomių teatrų prodiuseriais?“

Būna stebuklų. Žmonių – stebuklų. Toks man pasirodė Jukka Hyti – Q Teatteri prodiuseris ir projektų vadovas, kurio laišką čia pacitavau. Tikras Joulupukis – Kalėdų senelis, –  didelis, barzdotas ir geras, su šviesių plaukų uodegėle ir šypsena.

Susitikome su juo pačiame Mėnulio teatre (suomiškai „mėnulis“ – kuu), kuris įsikūręs buvusiame kino teatre Toolo rajone. Jukka su mumis pasisveikino lietuviškai, kalbėdamas vis įterpdavo lietuviškų žodžių („ We have a premiere in the end of vasaris“).

Teatre – jauki betvarkė. Tuo metu čia nebuvo rodomi jokie spektakliai, aktoriai repetavo naują kūrinį. Per sezoną Q teatre pastatomi du spektakliai – rudenį ir pavasarį. Spektakliai rodomi intensyviai, iš viso – apie 40 kartų. Helsinkyje tą patį vakarą vyksta dar apie 30-40 spektaklių, taigi pasirinkimas milžiniškas, bet dvi Q teatro salės spektaklių metu, sakė Jukka, visada pilnos.

Teatro publika – vidutinio amžiaus žiūrovai, ištikimi Q teatrui nuo jo įsikūrimo prieš daugiau nei 15 metų.

Suomijoje aktoriai dirba iškart keliuose teatruose pagal sutartis, todėl gali susiplanuoti savo metus. Q teatro kompanijoje – 45 laisvai samdomi aktoriai, režisieriai, scenografai, dramaturgai, prodiuseriai ir technikai. Čia dažniausiai statomos suomiškos pjesės, kurias rašo patys režisieriai, aktoriai arba pakviesti dramaturgai. Dar čia statoma ir klasika.

Jukka Hyti

2005- aisiais Q teatras buvo paskelbtas Suomijos metų teatru. Didelis Q teatro projektas – tarptautinis teatro festivalis „Baltic Circle“, vykstantis kartą per dvejus metus. Festivalio programoje – estų, latvių, lietuvių, rusų, norvegų, švedų, islandų, suomių spektakliai. Praėjusį rudenį festivalyje lankėsi Rimo Tumino „Madagaskaras“. 

Tai ir dar daugiau sužinojom iš Jukkos, teatro kavinėje gerdami kavas ir arbatas. Ir dar ekskursiją po teatrą gavom – scena, grimo kambarys, dekoracijų dirbtuvė ( kurioje tuo metu kažką meistravo paslaptingas mimas) ir sauna. Žinoma.

O dabar – Jukkos laiškas su kvietimu į spektaklį ir džiuginančia perspektyva pažinti Suomijos teatrą ir teatralus.

Taigi prieš kelias dienas buvome Mika Leskineno spektaklyje „Heidi Hoo ei ole enää täällä töissä“ („Heidi Hoo čia nebedirba“) pagal vokiečių dramaturgą ir režisierių Rene Polleschą. Tai pirmas kartas, kai Polleschas leido kažkam kitam statyti jo pjesę (paprastai stato pats). Vaidino trys Q teatro „veteranės“, kaip sakė Jukka – „pure finnish“, be vertimo. Žiūrėjom ir gaudėm pažįstamus žodžius. Turiu pripažinti, kad atpažinau tik keletą – „taip“, „ne“, „saulė“ ir „šūdas“.

Kitas „gidas“ po Helsinkio teatro pasaulį – Cezaris Graužinis. Nacionaliniame švedų teatre jis dabar stato Shakespeare‘o „Žiemos pasaką“.

Cezaris mus pakvietė susitikti stilingame bare „Tin Tin Tango“, kuriame atseit renkasi menininkai ir norintys jais būti. Vienoje senamadiško, prancūzų komiksų herojaus Tin Tino plakatais iškabinėto baro salytėje stovi dvi skalbimo mašinos, kuriomis gali naudotis, kol geri kavą. Įsiminėm.

Pašnekėję apie teatrą ir studentų gyvenimą Helsinkyje per pusnis nubridom į švedišką Viirus teatrą, kuriame spalio mėnesį įvyko Cezario spektaklio „No return“ pagal Kafką premjera su Vytauto Narbuto kostiumais ir scenografija bei Martyno Bialobžeskio muzika. Pakeliui apžiūrėjome monumentą, skirtą suomių kompozitoriui Janui Sibelijui ir pasigrožėjome daugiabučių langų švieselėmis tamsoje.

„No Return”. Viirus teatro nuotrauka

Viirus teatras – Q teatro bendraamžis ir kaimynas, įsikūręs Rajasaari saloje netoli Helsinkio centro. Raudonų plytų teatro pastatas – buvusi vandens valymo stotis. Ir dirba abu teatrai panašiai – viena ar dvi premjeros per sezoną, tačiau priešingai nei Mėnulio teatro, Viruso spektakliai gastroliuoja. Kovo vidury laukia  Cezario „No return“ gastrolės po Švediją.

Pasižiūrėjom spektaklį „Blue room“. Cezaris nusivedė į užkulisius susipažinti su artistais ir iš teatro mus išleido tik kelis kartus rūpestingai pakartojęs, kaip nueiti iki reikiamos tramvajaus stotelės.

Draugiškas režisierius dar pakvietė į savo spektaklio premjerą Švedų teatre (Svenska teatern), į „No return“ peržiūrą prieš gastroles ir žadėjo nuvesti į brolių Kaurismäkių barą „Maskva“. Jaučiamės globojami, netgi privilegijuoti ir nebesiskundžiam teatro dalykų stoka Stadijoje.

Baigiu, nes mūsų virtuvėje – prancūzų vakaras su baltu vynu, sūrio apkepu tartiflete ir šokoladiniu pyragu. Prabangu, ką?..