„Solidarumas“ teatre po ketvirčio amžiaus

Ko gero, labiausiai pastaruoju metu mėgstu vieną piešinuką: Garfildas sėdi piktas, liūdnas ir labai nelaimingas. „Kas atsitiko, Garfildai?“ – klausia Džonas. „Esu alkanas“,- atsako Garfildas. „Alkanas? Kaip gi taip? Taigi ką tik tave pamaitinau“,– nustemba Džonas. O Garfildas, nusivylęs, kad net geriausias draugas jo nesupranta, atsidūsėjęs taria: „Ach, Džonai, na nustok gi pagaliau visą laiką gyvenęs praeitimi“.

Istorikas Pierre’as Nora kadaise pastebėjo, kad tai yra istorinis mūsų laikų fenomenas. Ir geriausia šio fenomeno iliustracija Lenkijoje šią vasarą buvo dar vis besitęsiantis 1980-ųjų metų rugpjūčio mėnesį prasidėjusių streikų ir „Solidarumo“ judėjimo gimimo 25-ųjų metinių minėjimas, kai kiekvienas, didesnis ar mažesnis išbujojusios formos ar riboto turinio renginys, skirtas paminėti šioms (o kaip gi kitaip?) simbolinėms metinėms, išaugdavo iki naujo (o kaip gi kitaip?) simbolio aukštumų. Taigi, šį kartą bus tik apie simbolius. Simbolius, išaugusius ir augančius ant prisiminimų apie praeitį mielių.

Norint suprasti, ką tiek Lenkijoje, tiek ir gausiai visame pasaulyje gyvenantiems lenkams reiškia „Solidarumas“, negalima pamiršti viso istorinio konteksto, kuriame tokių pačių simbolių vietą užima, kas be ko, itin teatrališki Walęsos ūsai, tamsūs Jaruzelskio akiniai  ir populiarus „Solidarumo“, o vėliau ir karo padėties laikų šlageris „Įžengs ar neįžengs“, išreiškęs 10 milijonų „Solidarumo“ narių baimę. Juolab kad visi tuomet puikiai prisiminė 1968-ųjų įvykius Čekoslovakijoje, kai prie Lenkijos sienų stovėjo intervencijai pasiruošęs ir tik ženklo laukiantis, neva į karinius manevrus atvykęs, cituojant Josefą Škvorecky, „tankų batalionas“. Į lenkų visuomenei suprantamų praeities ženklų lygmenį per pastaruosius 25 metus pakilo daugybė prisiminimų apie Gdansko Lenino vardo laivų statyklą, dvidešimt vieną streikuojančiųjų postulatą, Katovicų akmens anglies kasyklas, tuščias parduotuves, cenzūrą, visuotinį džiaugsmą po Apvalaus stalo derybų su komunistine valdžia, vėliau karo padėtį, emigraciją, pogrindinę leidybą, saugumo nužudytą kunigą Popieluszką, na ir Popiežių Joną Paulių II.

O kokiais gi prisiminimais per pastaruosius mėnesius gyveno lenkų teatras ir kokios buvo šių prisiminimų teatrinės formos?

Lechas Walęsa Wybrzeze teatre su Maciejum Nowaku.

Vyresniosios kartos teatro Wybrzeze aktoriai prisiminė, kaip streiko Gdansko laivų statykloje metu atėjo pas streikuojančius darbininkus, paskelbusius 21 postulatą, su 21 eilėraščio ir dainos programa. Režisierius Andrzejus Wajda pasakojo apie legenda tapusį 1981 metais sukurtą „Žmogų iš geležies“ (filmą, kuriame Walęsa pirmą kartą pasirodė kaip aktorius), buvo prisiminta ir po karo padėties 1981 gruodžio 13 d. įvedimo prasidėjusi konspiracinė vadinamojo namų teatro veikla, beje gerai žinoma nuo antrojo pasaulinio karo laikų. Taip pat neliko neprisiminti spektakliai bažnyčiose, teatro žmonių karas su cenzūra, aktorių politinis angažavimasis, daugelio jų internavimas ar net įkalinimas. Buvo prisiminti ir tokie ne kartą dramaturgų darbuose naudoti ir teatrinės scenos verti simboliai kaip kiekvieną karo padėties naktį sudėliojamas kryžius iš gėlių Varšuvos aikštėje, kurioje 1979 m. Popiežius Jonas Paulius II laikė mišias. Kryžius – kovos su komunistine milicija, kiekvieną rytą išardančios kryžių, simbolis. Teatro žmonės prisiminė ir kabaretus, anekdotus, groteskiškas ar net absurdiška situacijas, dėl kurių Lenkija buvo vadinama linksmiausiu soclagerio baraku, ir per pastarąjį mėnesį ne tik teatrų scenose vėl pasirodžiusį simbolinį V (Victory) ženklą, apie kurį generolas Jaruzelskis sakė, kad tokios raidės nėra komunistinės Lenkijos abėcėlėje. Ir Solidarica pavadintą raidžių rašymo būdą, žinomą iš grafinio „Solidarumo“ ženklo, ir vieno tėvo pergale pasibaigusias kovas su komunistinės Lenkijos civilinės metrikacijos skyriumi, o vėliau teismus dėl vaikui suteikto vardo Solidariuszas. Teatras su pasimėgavimu prisiminė ir milžinišką beveik pusės metro ilgio nežmoniškai kičinį rašiklį, kuriuo Lechas Walęsa pasirašė legendinį susitarimą su valdžia dėl „Solidarumo“ legalizavimo. Na, ir pagaliau paminėjo neatsitiktinį, iki ne tik teatrinio simbolio išaugusį Joannos Szczepkowskos pasirodymą Lenkijos televizijoje 1989 m. birželio 4 d. rinkimų vakarą, kai pakviesta į dar komunistinės televizijos tiesioginę vakaro žinių laidą aktorė rėžė į eterį taip pat simboliniais tapusius žodžius: „Ponai, 1989 metų birželio 4 dieną Lenkijoje baigėsi komunizmas“.

Taip buvo prieš 25 ir 15 metų, o kaip buvo ką tik, dabar, kai, pasak garsios lenkų literatūros istorikės Marios Janion, „romantizmo epocha Lenkijoje pasibaigė“?

„1983 metai, teismas. Lechas Walęsa apklausiamas asmenų, padėjusių gėles prie paminklo Žuvusiems Laivų statyklos darbininkams, byloje.

Walęsa: Prieš pradėdamas atsakinėti į klausimus, prašau supratimo ir pagalbos. Kadangi galiu būti netikslus. Todėl, kad pergyvenau sunkias dienas, šeštadienį ir sekmadienį. Turėjau susitikti su Bujaku, turėjau bėgti nuo šešiais automobiliais mane besivejančių saugumiečių.
Teisėjas:  Liudininką čia pakvietėme dėl konkrečių aplinkybių – konkrečiai mus domina pinigų rinkliava vainikui ir to vainiko padėjimas rugpjūčio 15 dieną.
Walęsa: Tai aš pasiūliau rugpjūčio 14 ir 31 dienas.
Teisėjas: „Aš pasiūliau tas datas“ – kaip ką?
Walęsa: Kaip tą, kad visada jas prisiminsime”.

„Tai autentiška. Būtent taip tai atrodė“,– susijaudinęs sakė „Solidarumo“ lyderis, dalyvavęs jauno dramaturgo, Wybrzeze teatro literatūrinės dalies vedėjo Pawelo Demirskio naujos pjesės, kurią režisierius Michalas Zadara  pradės repetuoti rugsėjo 12 dieną garsiame Gdansko teatre, skaitymuose.

Spektaklyje vaidins 12 aktorių. Kas vaidins legendinį „Solidarumo“ lyderį? Kaip sako teatro direktoriaus pareigų jau nebeeinantis, bet teatrui vis dar vadovaujantis (paradoksali, bet ne vienintelė tokia situacija Lenkijoje), vis nenurimstantis Maciejus Nowakas, Lechą Walęsą vaidins keturi aktoriai. Keturi, nes tokio personažo kaip Walęsa užtektų keturiems spektakliams. Pjesės, kuri prasideda 1980 m. rugpjūtį Gdanske ir baigiasi Apvaliojo stalo įvykiais, premjera numatoma šių metų lapkričio 11-ąją, t. y. Lenkijos Nepriklausomybės dieną. Spektaklis, pasak jo kūrėjų, bus skirtas visų pirma žmonėms, kurių dėka Lenkija atgavo 1918 m. įgytą nepriklausomybę.

Tuo tarpu iš Gdynės atėjo žinia, kad vietinis Muzikinis teatras netrukus publikai parodys garsaus Lenkijos Liaudies Respublikos laikais muzikinio spektaklio „Kalėdų naktis“, kuris davė „Solidarumui“ vieną iš keleto neformalių jo himnų – „Stovinčiųjų eilėje dainą“, tęsinį „Kalėdų naktis II“.

O garsaus lenkiškojo miuziklo „Metro“, kuris 1992 m. buvo nominuotas amerikiečių Tony apdovanojimui, autorė Maryna Miklaszewska paskutiniame žurnalo „Dialog“ numeryje spausdina naujausio savo kūrinio „Streikas“ libretą. Jau ruošiamasi šio miuziklo repeticijoms, juolab, kad, pasak autorės, pats streiko vaizdas – su minia, jos lyderiais-solistais, įtampa, idėjomis ir simboliais – kaip dramaturginė situacija, turi viską, ko miuziklui reikia.

Liepos 17 dieną iš Liublino pajudėjo „Istorijos traukinys“, kuris simboliškai turėjo priminti pirmuosius 1980 metais Liubline prasidėjusius masinius protestus. Tada geležinkeliečiai privirino prie bėgių traukinį, kuris turėjo išvežti maisto produktus iš tik acto buteliais užpildytos Lenkijos į Sovietų Sąjungą. Simboliniu traukiniu važiavę aktoriai ir studentai priminė „Solidarumo“ gimimą,  žinomus jo lyderius ir visuomenės jau pamirštus eilinius streikų dalyvius. Šią sentimentalią kelionę, pasibaigusią rugpjūčio 13 d. Gdansko laivų statykloje, suorganizavo Liubline veikiantis ir visuomenės istorinio švietimo projektais garsėjantis Teatr NN. Kiekvieno traukinio sustojimo „Solidarumui“ svarbiame mieste metu vyko hepeningai, buvo dalijamasi prisiminimais su keleiviais, nešusiais į traukinį „Solidarumą“ primenančius daiktus ir dokumentinę tų laikų medžiagą.

Teatro KTO muzikinė-vizualinė kompozicija „Kronika” Novoje Hutoje. e-teatr.pl nuotraukos

1980 metų įvykiai atgijo ir rugpjūčio mėnesį Lenkijos visuomeninės televizijos teatre parodytame Michalo Grabowskio režisuotame spektaklyje „Kas įleido žurnalistus?“, ir Krokuvos teatro KTO publikai Gdansko laivų statykloje dviejose scenose tuo pačiu metu rodytame gatvės teatro spektaklyje „Užrašas“. Negalima neprisiminti ir proginių renginių, reportažų, filmų ar tokių masinių reginių kaip Jean’o Michelle’io Jarre’o koncertas, į kurį susirinko per 100 tūkstančių žiūrovų, ar U2 koncertas, kurio metu pasigirdus pirmiesiems 1983 m. parašytos dainos New Year’s Day akordams stadiono tribūnose sėdintys žiūrovai iškėlė baltas vėliavas, palaidines ar marškinius, o ant stadiono žolės stovintys mojavo raudonos spalvos medžiaga, taip parodydami Bono Lenkijos vėliavą ir dėkodami už grupės U2 paramą „Solidarumui“ karinės padėties metu (tai  U2 lyderis po kelių dienų prisiminė savo interneto puslapyje).

Paminėjau tik kelis teatrinius ir teatralizuotus įvykius, vienaip ar kitaip susijusius su „Solidarumo“ metinėmis, kurių metu prisiminimai grąžino į praeitį visus, pradedant politikais, istorikais, filosofais, režisieriais, aktoriais, dramaturgais ir baigiant paprastais mirtingaisiais. Galima tik atsidūsėti ir priminti klasika jau tapusius Lecho (taip jį čia visi vadina) žodžius: „Yra pliusai teigiami ir neigiami“. Arba dar vieną, man artimesnį,  „Solidarumo“ legendos teiginį: „Esu už, o netgi prieš“.