Karalius Artūras ir karalienė Gineverė, Apvaliojo stalo riteriai, velnio sūnus Merlinas ir Persifalis – Gintaras Varnas nukelia į legendinius laikus, grožėdamasis jų idealais ir matydamas jų silpnybes. Ir dar kartą meistriškai sužaidžia įvariomis teatro formomis, patvirtindamas savo režisieriaus-erudito reputaciją. Jeigu teatre jus žavi plačiaformačiai spektakliai ir jeigu vertinate nuolatinių Gintaro Varno aktorių išskirtinumą ir meistrystę, „Nusiaubta šalis“ jums taps vienu įsimintiniausių spektaklių.
SPAUDA_____________________
„Nusiaubta šalis“ pasakoja apie tai, jog gražios, taurios ir išradingos teorijos, svaigiai įkvepiančios realybę, bet nemokančios atlaikyti jos svorio, neišvengiamai tampa nusiaubtos šalies priežastim. (...) Ekspresyviai, temperamentingai, elegantiškai bei nepaprastai jautriai D.Kazlausko vaidinamas Merlinas režisuoja Artūro karalystės istoriją ir kartu nuolatos abejoja savo kūryba, bando ją koreguoti. (...) Galiausiai jis pavargsta ir pasitraukia, palikdamas nusiaubtą šalį – talentingos kūrybos, tačiau pralaimėtos realybės liudijimą.
Šarūnė Trinkūnaitė „Idealizmas visada būna gražus, tačiau jis nusiaubia šalis“. Lietuvos rytas/Mūzų malūnas, 2004-06-15
Legendinis Merlinas, velnio ir žmogaus sūnus, pastūmėja herojus įgyvendinti savo likimus tampant pačiais savimi. Šitaip jis ne tik leidžia vykti istorijai, kai vienų veikėjų pagimdytos ir skleidžiamos gražiausios idėjos paskui kitų rankomis sunaikinamos, bet ir užima menininko, stebinčio savo įkvėptų personažų likimus, poziciją. (...) Mariaus Jampolskio Mordredas ir Gyčio Ivanausko Persifalis, Merlino pastūmėti kiekvienas į savo likimą, atsiduria priešinguose gėrio ir blogio poliuose. Pavainikis karaliaus Artūro sūnus Mordredas nuo pat kūdikystės šaukėsi angelo, bet šis niekada nepasirodė; tapti savimi jam reiškė būti žmogžudžiu ir karaliaus Artūro karalystės griovėju. Persifaliui angelas pasirodė pats, nešaukiamas, ir Dievo ieškoti jis išėjo tik dėl išdidumo, norėdamas tarnauti pačiam galingiausiajam, tačiau per gailestingumą buvo atvestas į meilę.
Alma Braškytė, “Menininkai ir utopijos”, 7 meno dienos, 2004-06-11
Pasirinkęs žaidybinį, kone vaikišką teatrališkumą, spektaklis prakalbo apie meilę, draugystę, išdavystę; vyrus, moteris, tėvus, sūnus, neištikimuosius; netiesmukai ir netikslingai, nieko primygtinai neakcentuodamas ir neneigdamas; palikdamas erdvės bet kokiems apibendrinimams. Žinoma, visur čia esama ironijos, kartais kandokos; esama dekoratyvaus flirto su istorinėmis teatro formomis, su postmodernistinio kičo elementų plastmasiniais, blizgančiais rinkinėliais.
Vlada Kalpokaitė, “Būtina sąlyga: nusiaubti šalį”, Teatras, 2004 vasara-ruduo
naujienų prenumerata 
Remia Spaudos, radijo ir
televizijos rėmimo fondas
