Jaunų aktorių pasakojami vaikystės ir paauglystės nutikimai grąžina į laiką, kvepiantį Naujųjų metų mandarinais ir žybsintį mokyklinės diskotekos gaublio veidrodėliais. Spektakliui įsibėgėjus, užvaldo iliuzija, kad scenoje – tavo buvę klasiokai.

Žymiausias iš gyvųjų lietuvių lėlininkas Vitalijus Mazūras yra ir nepakartojamas scenografijos, plastinio teatro meistras. Trečią kartą per savo kūrybinį gyvenimą jis sukūrė spektaklį pagal kertinį lietuvių tautos mitą apie mergelės ir žalčio meilę. Spektaklis skirtas žiūrovams, teatre godojantiems išvysti įspūdingų, spalvingų ir prasmingų vaizdų reginį.

Garsiausio Lietuvos režisieriaus naujausias spektaklis, dar labiau paaštrinęs sumaištį teatro vertintojų galvose, kilusią po 2003-ais Nekrošiaus režisuotų lietuvių klasiko Kristijono Donelaičio „Metų“. Nes, regis, čia nebetinka legendinių Jaunimo teatro ir „klasiškosios“ šekspyriškosios trilogijos spektaklių suformuoti teatro žiūrėjimo įgūdžiai. Bet – ar įsivaizduojate karaliaus Saliamono „Giesmių giesmę“ įpakuotą į tradicinio spektaklio formą?

Garsiausia Shakespeare´o pjesė „Hamletas" - savotiškas europinio teatro everestas, kurį įkandin Nekrošiaus įveikė ir Koršunovas. Jo spektaklis - tai likimo pelėkautų išplėstinė metafora, kurią veidrodžių karalystėje realizuoja klajojančių aktorių trupė. Ypač rekomenduojame aktorystės šedevrų išsiilgusiai publikai.

Madingas šiuolaikinis lenkų dramaturgas, nusikalęs sau „skandinaviškai literatūrišką“ slapyvardį sukūrė pjesę apie prievartą, manipuliaciją ir panašų blogį. Siautėjantį su miniomis miesto gatvėse ir įsibraunantį į namus, į tarpusavio santykius. Režisierius Jonas Vaitkus šiame spektaklyje dirba su talentingais savo mokiniais – Arūnu Sakalausku ir Jolanta Dapkūnaite.

Pažįstama visų šaltųjų atspalvių Vaitkaus ironija sėkmingai plaka „sociumą“, kurį įkūnija jau seniai šiame amplua gerai užsirekomendavusių jaunimiečių komanda. Tačiau yra ir siurprizų – puiki debiutantės Karalienė ir, be abejo, buvusios jaunimiečių literatūrinės dalies vedėjos Ivona.

Tai tiesiog kitoks spektaklis. Žiūrovai sėdi scenoje, kurią pasiekia per „oro uosto“ rankovę, artistai įsimaišę tarp žiūrovų, o vaidinančių aktorių jausmai – į personažų likimus. Tai spektaklis – prisipažinimas meilėje. Teatrui (Valstybiniam jaunimo ir apskritai), kinui ir gyvenimui. Nostalgiškas žvilgsnis į tai, kas nepaliaujamai traukiasi nuo mūsų – į mūsų gyvenimo laiką.

Regis, visa teatrinė Lietuva sutelkė savo pajėgas, kad įkoptų į amerikietiškojo miuziklo everestą. Pradedant charizmatiškuoju pianistu Petru Geniušu, klaipėdiečių grynuoliu Darium Meškausku, Kauno dramos legenda Gražina Balandyte ir baigiant jungtinėmis Kauno muzikinio teatro pajėgomis, sutelktomis „keistuolio“ Aido Giniočio. Tiesa, Lietuvos pajėgų neužteko, Sali vaidmeniui Viktoriją Streičą teko pasiskolinti iš kaimynų latvių – ir už tai lietuviai jai atsidėkojo Auksiniu scenos kryžiumi.

Dramaturgas Marius Ivaškevičius nukelia nuo pjedestalo ryškiausias tarpukario Lietuvos asmenybes ne todėl, kad abejotų jų užtarnautais laurų vainikais. Kas sakė, kad mylėti galima tik su patetiška išraiška veide? Puikiai tinka ir šypsena, ir net juokas visa burna.

Reta galimybė pamatyti latvišką pjesę lietuviškoje scenoje. Nors ir galima pasiginčyti dėl Goethe‘s „Fausto“ Margaritos likimo lyginimo su mažos tautos likimu, kaip ir dėl latviškai etnografinio scenovaizdžio, vaizduojančio Margaritos celę,– bet visas abejones išsklaido puikus Astos Preidytės vaidmuo, apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

Kaip šį daugelio dievinamą Bulgakovo romaną mato vienas įdomiausių šiandienos Europos režisierių? Kokią Maskvą randa atklydęs paslaptingasis konsultantas Volandas ir kas liko iš tragiškos Meistro ir Margaritos meilės? Rinktinė Volando palyda, fantasmagoriškos kritikų-literatų „traukinio“ metamorfozės, teatrališkos, bet dėl to nemažiau klaikios pragaro vizijos ir Ješua pokalbis su Pilotu.

Jeigu galvojate, kad Donelaitis nuobodus ir tinka tik privalomai mokyklinei programai, ateikite į Nekrošiaus spektaklį. Jeigu manote, kad Donelaičio „Metai“ – kvapą gniaužiantis tekstas, kurio neįmanoma perkelti į sceną – taip pat pasistenkite patekti į šį retai Lietuvoje vaidinamą spektaklį. Ir apskritai, jei įtariate, kad jau persisotinote teatru, kaip priešnuodį rekomenduojame šitą Meistro mėginimą grįžti į pradžią.

Spektaklis lyg senovinė šeimyninė fotografija: nutviekstas šilta nostalgiška šviesa, visi „negražumai“ švelniai retušuoti. Iki nuobodumo pažįstama situacija, kai tėvai tarpusavyje nesusikalba, o su vaikais kalbėtis išvis neturi nei laiko, nei noro, čia neturi jokio aktualijų prieskonio. Matyt, iš praeities atkeliavę daiktai daikteliai, iš kurių dailininkė Julija Skuratova sudėliojo spektaklio personažus, atsinešė tą išmintingą distancijos jausmą.

Šįkart jautriausias lietuvių režisierius Gintaras Varnas įkalina jausmus ir tampa beveik neatpažįstamas. Scenoje eksponuojamas šiandienos visuomenės lėtas, bet neabejotinas artėjimas link mirties. Ir tai liktų tik dar vienu „eurospektakliu“, jei ne Varno pamėgtų aktorių įskeliamos tikro teatrinio „čia ir dabar“ kibirkštys.

Karalius Artūras ir karalienė Gineverė, Apvaliojo stalo riteriai, velnio sūnus Merlinas ir Persifalis – Gintaras Varnas nukelia į legendinius laikus, grožėdamasis jų idealais ir matydamas jų silpnybes. Ir dar kartą meistriškai sužaidžia įvariomis teatro formomis, patvirtindamas savo režisieriaus-erudito reputaciją. Jeigu teatre jus žavi plačiaformačiai spektakliai ir jeigu vertinate nuolatinių Gintaro Varno aktorių išskirtinumą ir meistrystę, „Nusiaubta šalis“ jums taps vienu įsimintiniausių spektaklių.