„Who the F**k is Alice“ kviečia įšokti į Baltojo triušio urvą

2020 01 29 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Who the F**k is Alice“, režisierė Monika Klimaitė. Kemel photography nuotrauka
Scena iš spektaklio „Who the F**k is Alice“, režisierė Monika Klimaitė. Kemel photography nuotrauka

aA

Vakarėlis prasideda - tereikia atsipalaiduoti, paleisti save, atsikratyti emocinio balasto - šauks maniakiškai energingas švarku iš veidrodžio šukių pasipuošęs triušis. Aplink jį raitysis blizgančiais rūbais apsirengę šokėjai. Raudonai mėlynoje dūmų pilnoje patalpoje kartu su šokėjais drąsiau ir kukliau mindžikuos į naują Šeiko šokio teatro spektaklį „Who the F**k is Alice“ susirinkę žiūrovai.  Prieš sekdami kiškiu jie nusiaus batus. Žinos, kad eina į kitokį spektaklį. Bet kas iš tiesų gali nuspėti, kiek giliai teks kristi stebuklingame triušio urve?

Lewis´o Carroll´o klasikos „Alisa stebuklų šalyje“ įkvėptas spektaklis dalijasi pavadinimu su 80-aisiais populiaria „Smokie“ daina. Neįprasta kaimynystė. Toks ir pats spektaklis - šiuolaikinis šokis ir teatras, šiandienio pasaulio realijos ir siurrealistinė arbatėlė pas kandųjį Skrybėlių.

Pasakiška kelionė suaugusiems

Klaipėdos dramos teatre rodomas spektaklis yra stebuklinga kelionė suaugusiems. Stebuklinga, nes jos metu sutinkami kalbantys gyvūnai ir kiti keisti personažai. Kelionė, nes iš tiesų reikia keliauti - eiti, lipti, gulti, sėstis. Tos kelionės metu žemė dumba po kojomis ir vėl pakyla, šviesą keičia tamsa, paslaptingai šypsosi juodas jausmingas Češyro katinas ir tvarkingai po vešlią pievelę striksi vienodi triušiai. Stebuklinį veiksmą kartais vis pertraukia ir įžemina tarpusavyje besiginčijantys bei niekam pagarbos nejaučiantys scenos darbininkai.

Spektaklio premjeroje į publiką skriejo Vikšro klausimas, „Kas tu esi?“. Kelis kartus pakartotas jis sulaukė atsakymo, „Dalia“. L. Carroll´o Alisa į tą patį klausimą negalėjo taip konkrečiai atsakyti, „Aš... aš, gerbiamasis, nė nežinau tikrai, kas dabar esu... žinau tik, kas aš buvau, kai šiandien rytą atsikėliau, bet, man rodos, po to esu daug kartų pasikeitusi“. 

Provokuojantis spektaklio pavadinimas taip pat skamba kaip klausimas. Gali pasirodyti, kad atsakymas į jį pateikiamas nuo pat pirmųjų veiksmo minučių, kai susirinkusieji žengia paskui kiškį. Tai yra, Alisa yra kolektyvinis herojus, kurio vaidmenį atlieka publika. Bet jei remsimės L. Carroll´u, atsakymas negali būti toks paprastas kaip „Dalia“. Tokiu atveju, net jei publika supranta jai patikėtą vaidmenį - pasaka tik prasideda.

Klausimas apie identitetą

Spektaklio režisierė Monika Klimaitė pasakojo, kad „Who the F**k is Alice“ yra klausimas apie identitetą, „kartu su dramaturge Gabriele Labanauskaite gvildenome, kad spektaklis yra apie identiteto, savęs paiešką. Mums svarbu, kaip suvokiama, kas aš esu šiandienos taisyklių kontekste. Kas aš esu, kai manęs prašo būti kažkuo kitu. Identiteto klausimą kėlėme ne per egzistencinę prizmę. Mums rūpėjo klausti, kas aš esu šiandien, kai aplink daug įvairiausių įtakų ir taisyklių, ribojančių bei formuojančių asmenybę - socialiniai tinklai, medijos. Spektaklis yra kaip savęs pažinimo kelionė.“

Spektaklį mačiusi ar, gal teisingiau sakyti, jame dalyvavusi Klaipėdos koncertų salės direktorė Danutė Žičkuvienė pasakojo, kad jai didelį įspūdį paliko puikiai išnaudotos dramos teatro erdvių techninės galimybės, sukurta atmosfera, bet kartu įstrigo ir idėjinė „Who the F**k is Alice“ žinutė, „Manau, kad spektaklis atskleidė daug reiškinių, kurie vyksta aplink mus - turime mąstyti, kas ir kokioje aplinkoje esame. Aišku, čia apie tai kalbėta per tam tikrus kodus, teatralizuotai.“

„Įdomios lokacijos yra mano arkliukas“, - sakė ne pirmą kartą netradicinėse erdvėse publiką keliauti kartu pakviečiančius spektaklius kurianti choreografė Agnija Šeiko, - „dramos teatro erdvės buvo patogios ieškant išraiškų įvairiems įvaizdžiams, kuriant naujas paraleles, leido išlaisvinti fantaziją“. Transformuojamos, modernios dramos teatro erdvės leido spektaklio kūrėjams sukurti išskirtinį spektaklio maršrutą.

Publika spektaklio viduje

„Who the F**k is Alice“ yra imersinio teatro atstovas. Tai reiškia, kad publika aktyviai įtraukiama į spektaklio vyksmą. „Moksliškai vienas iš imersinio teatro paaiškinimų yra, kad tai spektaklis, kurį žiūrovas gali matyti iš vidaus, dalyvaudamas, būdamas jo viduje“, - neįprastą spektaklio formą aiškino jo režisierė, - „Vienas iš pagrindinių tokio teatro principų yra tai, kad žiūrovas yra mobilus. Kitas svarbus bruožas - jo dalyvavimas spektaklyje, žiūrovai yra siužeto dalis, kartais turi rolę. To principo ir laikėmės atėjusiems suteikdami pagrindinį vaidmenį“.

Ribą tarp žiūrovo ir scenos ištrinantis spektaklis iš jo kūrėjų reikalauja didelio atidumo. Prie pasyvios stebėtojo rolės įpratusiam žiūrovui imersinis spektaklis gali būti žingsnis už komforto zonos ribų, tą patvirtino ir vienas iš spektaklio žiūrovų Laurynas Kapsutis: „Iš tiesų nežinojau, ko tikėtis, kas ten be tų batų vyks. Iš pradžių viskas keistai atrodė, jau išsigandau, kad bus ne kas. Reikėjo pradžioje šiek tiek perlipti per save, bet greitai įtraukė, buvo įdomu. Dažnai į teatrą nevaikštau, bet po tokių gerų spektaklių norisi eiti daugiau - labai patiko jo atmosfera“.

Kaip pasakojo M. Klimaitė, kuriant spektaklį daug dėmesio buvo skirta subtiliam ir atsargiam publikos įtraukimui, - „mūsų tikslas buvo, kad žmogus galėtų išjausti spektaklį be papildomų trikdžių. Bandėme subtiliai laviruoti, kad jiems nebūtų nejauku, bet taip pat, kad jie dalyvautų“, - vardijo režisierė, - „spektaklyje nėra per daug provokuojančių kvietimų dalyvauti ir, tai reikėtų pabrėžti, neprašome ko nors išstoti ir pasirodyti prieš kitus. Visi yra lygiaverčiai dalyviai, tad tai nesukuria papildomo diskomforto, nejaukumo. Visi yra vienoje plotmėje, viename sujungiančiame veiksme“. Spektaklio choreografė, kaip ir režisierė, minėjo, kad imersinė, įtraukianti, spektaklio forma buvo rimta užduotis, - „tokiame spektaklyje labai svarbus pirmasis susitikimas su žiūrovu, kaip jam bus pateikta informacija. Tas pirmas momentas, kai pakviečiame juos nusiauti batus ir sekti paskui mus, lemia, kiek jie pasitikės mumis. Peržengę pirmąjį slenkstį, jie vėliau pakankamai greitai pagauna taisykles, gerai orientuojasi“. Anot A. Šeiko, „Who F**k is Alice“ pavyko sukurti nevaržančią, neformalią atmosferą, kurioje nebuvo sunku atsipalaiduoti, - „aplinka leido žmonėms patikėti spektakliu ir pradėti jame dalyvauti net sąmoningai apie tai nesusimąstant. Atidžiai rinkomės personažus, kurie diktavo taisykles - žmonės jaučiasi saugiai sekdami triušius, nes žino, kad bus nukreipti tinkama linkme, jiems bus pasakyta, ką daryti. Ir visa tai vyksta be streso“.

Skirtingų pasaulių sintezė

Pasak A. Šeiko, „Who the F**k is Alice“ buvo pirmas kartas, kai Šeiko šokio teatre dirbo dramos teatro režisierė, - „Ir anksčiau esame jungę šokį su teatro elementas, bet šįkart buvo kitaip. Tai formavo kitokią spektaklio struktūrą, kitokią logiką“. Choreografė minėjo, kad šokėjams darbas su dramos teatro režisiere buvo iššūkis, - „jie judesį kuria kitokiais principais ir metodais, nėra daug teorinės analizės, bet į temą gilinamasi per daug įvairių užduočių, pati tema pasiekiama per fizinę išraišką. O šiame spektaklyje reikėjo gilintis į dramaturginę medžiagą. Daug diskutavome su režisiere, kaip prieiti prie šokėjų, kaip rasti geriausią metodą“. Greta šokėjų spektaklio veiksmą kuria ir dramos teatro aktoriai Nijolė Sabulytė ir Jonas Baranauskas. Dėl dramos ir šokio sintezės A. Šeiko naująjį spektaklį linkusi vadinti tarpdisciplininiu: „atėję iš skirtingų sričių sudėjome tai, ką turime geriausio“.

Spektaklis Klaipėdos dramos teatre bus rodomas vasario 8 d., 20.30 val., 9 d., 17 val. ir 11 d. 18 ir 20 val.

Teksto autorė - Kristina Kučinskaitė

Anonsai