Pagrindinė šio sezono Jaunimo teatro premjera – režisierės Yanos Ross pastatymas pagal austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę „Vienos miško pasakos“. Ši, Europos teatruose populiari pjesė (ją statė šiuolaikinio teatro meistrai Christophas Marthaleris, Michaelis Thalheimeris), pagal kurią sukurta opera ir filmas, Lietuvoje beveik nežinoma.
Horváthas pjesę „Vienos miško pasakos“ parašė 1931-aisiais ir joje pavaizdavo fašizmo užuomazgas vokiečių ir austrų sąmonėje. Jos lėmė Hitlerio atėjimą į valdžią 1933-aisiais ir Austrijos pasidavimą fašistinei Vokietijai be jokio pasipriešinimo 1939-aisiais. Horváthas buvo vienas pirmųjų prieškario intelektualų, parodęs, kad fašizmas nėra tik jėga primesta ideologija – jis gimsta vidurinės klasės sąmonėje, valdomoje vertelgiškų tikslų ir primityvaus nacionalizmo. Horváthas labai rizikavo, kandžiai pašiepdamas užgimstančios nacių ideologijos žiedus. „Vienos miško pasakų“ moto: „Niekas taip neperteikia begalybės, kaip kvailybė.“ Pats būdamas mažumos dalis, Horváthas sugebėjo demaskuoti daugumą, jungdamas aštrią satyrą ir liaudiškos dramos žanrą. Jo tekstai liejasi kaip to paties pavadinimo garsusis Strausso valsas, bet tariamas lengvumas atveria tikrąjį siaubą…
Pirmą kartą Jaunimo teatre dirbanti režisierė Yana Ross kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi „Vienos miško pasakas“ perskaitys savaip: „Mes kuriame adaptaciją, bet esminės pjesės temos – nacionalizmas, kultūrinės tradicijos, veidmainystė – išlieka spektaklio ašimi. Spektaklio žanras – tragikomedija. Spektaklis provokuos juoką, tačiau tam tikru metu juokas gali priversti pasijusti labai nepatogiai…“ Mindaugas Nastaravičius taip nusako būsimo spektaklio kryptį: „Mes šiek tiek keičiame siužetą, veikėjus, iš 1931 metų keliamės į 2019-uosius, iš Vienos keliamės į Vilnių, iš austriško nacionalizmo – į lietuvišką nacionalizmą, iš austrų ir vokiečių santykių – į lietuvių ir rusų santykius, bet kūrinio esmė vis tiek išlieka susijusi su tomis problemomis ir temomis, kurias savo dramaturgijoje įvardija Horváthas.“
Horvátho pjesės pagrindinė veikėja – jauna mergina Mariana. Ji įsimyli ir siekia ištekėti, bet patiria nesėkmę po nesėkmės. „Mariana (mūsų spektaklyje ji bus Marytė) yra tas žmogus, kuris provokuoja visuomenės reakciją, tačiau jos, kaip pagrindinės veikėjos, neišskirčiau. Spektaklio kryptį man visada diktuoja pats pjesės pavadinimas, kuris vokiškai skamba taip: Geschichten aus dem Wiener Wald. Vokiečių kalba žodis pasakos turi platesnę reikšmę, tai yra istorijos pagrindu sukurtos netikros istorijos, legendos, mitai ir tos pačios pasakos… Pačiame žodyje randu pliuralizmo užuominą, tad turime suprasti, kad tai nėra vieno žmogaus istorija. Tai – epizodai, paveikslai iš žmonių gyvenimo, todėl ir veikėjai veikia kartu, šis pasakojimas yra apie bendruomenę“, – sako režisierė Yana Ross.
Anot Mindaugo Nastaravičiaus, spektaklio„Vienos miško pasakos“ kūrėjai stengiasi „parodyti, kokie yra tos bendruomenės veikimo modeliai ir kaip per juos atsiskleidžia tam tikros visos visuomenės įtampos. Šis spektaklis yra ir pastanga dar kartą perskaityti tas mūsų pačių vieni kitiems sekamas pasakas tiesiogine ir perkeltine prasme. Pasakas galime suvokti kaip tam tikrą kultūrinį, istorinį palikimą, tai, ką randame knygose, liaudies pasakojimuose… Bet kita pasakų reikšmė galėtų atsiremti į raginimą vienas kitam: „Nesek man pasakų!“ Kitaip tariant – nemeluok! Būk su manimi nuoširdus! Veidmainystė ir negebėjimas, nenorėjimas būti atviram vienas kitam – taip pat yra viena iš spektaklio temų.“
Yana Ross akcentuoja dar vieną Horvátho pjesėje atsiskleidžiančią temą – šeimą kaip visuomenės atspindį. Kiek žmogų formuoja jo šeima, tėvai? Kokią įtaką tai daro žmogui kuriant savo šeimą? „Noriu apčiuopti pamatus, ant kurių stovi lietuviška šeima. Pjesės veikėjas – šeimos žmogus, turintis darbą, teisę balsuoti, žmogus, kuris apie save stengiasi sukurti geresnį vaizdą, negu iš tikrųjų yra. Svarbu dar, kad ir kaimynai galvotų, jog pas tą žmogų viskas yra gerai. Tai vidurinės klasės atstovas, kuris turi nuolat dirbti. Nes nuolat bijo, kad gali savo vietą prarasti. Man atrodo, kad Lietuvoje daugumos žmonių tokia padėtis: jie dirba, nes jeigu nebedirbs, negalės išlaikyti savo šeimos. Pagrindinis vidurinės klasės variklis – turi dirbti tam, kad užsidirbtum, apmokėtum sąskaitas, pamaitintum vaikus ir toliau eitum į darbą. Šis vidurinės klasės pagrindas nuo pat Prancūzijos revoliucijos iki dabartinių laikų yra labai trapus – didžiausia vidurinės klasės baimė yra atsirasti dugne, tai baimė, kad žmogus praras savo padėtį visuomenėje. Ir jei žmogaus turima padėtis yra šiek tiek geresnė nei kito, jis jos laikosi bet kokia kaina.“
Spektaklio „Vienos miško pasakos“ premjera – vasario 15, 17 d. „Menų spaustuvėje“. Vėliau šį sezoną spektaklis bus vaidinamas Rusų dramos teatre ir keliaus po Lietuvą.
