Klaipėdos dramos teatras netrukus lankysis Vilniuje. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre klaipėdiečiai rodys du spektaklius – čekų dramaturgo Petro Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos“ (režisierius Darius Rabašauskas) ir Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (režisierius Jonas Vaitkus).
Balandžio 6 d. 18.30 val. žiūrovų lauks Petro Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos“. Petras Zelenka (Petr Zelenka, g. 1967 m.) – garsus čekų dramaturgas, teatro ir kino režisierius. Savo tėvynėje Zelenka labiausiai žinomas kaip kino režisierius, jo filmai neretai gretinami su amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmuscho kūryba. Zelenkos filmai buvo įvertinti tarptautiniuose Roterdamo ir Maskvos kino festivaliuose, o filmas „Karamazovai“ 2008 m. buvo nominuotas Oskaro apdovanojimui geriausių užsienio filmų kategorijoje.
Zelenkos pjesė „Paprastos beprotybės istorijos“ (iš čekų k. vertė Almis Grybauskas) – pirmasis jo kūrinys, susilaukęs įvertinimo. Spektaklio premjera įvyko 2001 m. Prahos teatre „Dejvické divadlo“, tais pačiais metais „Paprastos beprotybės istorijos“ pelnė prestižinę Čekijoje Alfrédo Radoko premiją. Pjesės ėmėsi Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos, Slovakijos ir Slovėnijos teatrai. 2005 m. Zelenka adaptavo pjesę kinui ir pats režisavo filmą (angl. pav. „Wrong Side Up“), kuris pelnė du kino festivalių prizus ir buvo nominuotas dar šešiems.
Be teatro ir kino Zelenka Čekijoje žinomas ir kaip muzikantas – groja gitara ir dainuoja mįslingoje pankroko grupėje „Zbytky charismatu“ („Charizmos likučiai“) – kurioje kartu su juo muzikuoja aktorius, publicistas, išradėjas, dramaturgas ir privatus seklys. Grupė išleido vienintelį albumą – „Nad svý možnosti“ („Virš savo galimybių“).
„Paprastos beprotybės istorijos“ – ypatingo žanro spektaklis. Tai tarsi juodoji komedija, kurioje nerasite absoliučiai nieko „juodo“ – vien geraširdišką, su niekuo pasaulyje nesupainiojamą čekišką humorą, atveriantį kasdienybės siurrealizmą. Spektaklio herojai tokie vieniši, taip išsiilgę kito žmogaus artumo ir meilės, kad nuo savo vienatvės tiesiog kraustosi iš proto. Kraustosi tyliuoju būdu – be teatrališkų aistrų, paprastai ir buitiškai. Ir, kaip tautos išmintis byloja – kiekvienas savaip. Petras Zelenka sugeba šią tylios beprotybės kroniką paversti švelnia poezija, bylojančia apie žmogiškąją egzistenciją, vienatvę ir begalinį meilės ilgesį.
Pjesę „Paprastos beprotybės istorijos“ Zelenka dedikavo amerikiečių literatūros chuliganui Charlesui Bukowskiui, kurio knyga tuo pačiu pavadinimu buvo išleista ir Lietuvoje („Kitos knygos“, 2011 m.).
Balandžio 7 d. 18.30 val. klaipėdiečiai rodys daugiausiai apdovanotą savo spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ pagal Gintaro Grajausko pjesę. Spektaklis Lietuvoje pelnė 16 prizų, tarp jų ir tris garbingiausius Lietuvos teatro apdovanojimus – Auksinius scenos kryžius. 2011 m. Tarptautiniame Baltijos teatrų festivalyje Rygoje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ apdovanota už geriausią režisūrą.
Režisierius Jonas Vaitkus – viena ryškiausių asmenybių Lietuvos teatro scenoje. Tai vienas tų retų režisierių – grandų, sugebančių „iš muzikos, dailės, ritmikos, plastikos, žmogaus balso ir paties žmogaus, ir spalvų, ir architektūros“ sutverti ištisą savo pasaulį – drąsų, neretai atvirai maištingą, o kartu ir subtiliai jautrų.
Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas – poetas, dramaturgas, eseistas. Lietuvoje išleidęs 12 knygų, 2000-aisiais metais tapęs iki šiol jauniausiu „Poezijos pavasario“ laureatu. Grajausko knygos išleistos ir Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje. Pastaraisiais metais Grajauskas vis labiau sieja savo gyvenimą su teatru – rašo ir verčia pjeses, dirba Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėju.
Pagrindinė pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ herojė – Marija, pasakojanti savo nuotykingą ir nuotaikingą gyvenimą. Prisiminimų kaleidoskope keičiasi personažų galerija, pamažu įtraukdama žiūrovus į fantasmagorišką „tarsi-realybės“ atmosferą. Viskas lyg ir labai realu bei atpažįstama – tiek sovietmečio vaikystės istorijos, kuriose pirmąkart iškyla Marijos dievinamo lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio figūra, tiek šaržuota „naujųjų lietuvių“ buitis. Tačiau ši atpažįstama realybė – kiek pasislinkusi, prisodrinta detalių, verčiančių suklusti, išplaunančių ribas tarp tikrovės ir sapno poetikos, tarp vizijų ir aktualijų. Kas iš tiesų vyksta? Marija – auka ar žudikė? Ką regime scenoje – vieno pamišimo istoriją, vartotojiškos visuomenės kritiką, trumpą Lietuvos – postsovietinės valstybės istorijos kursą? Ko gero, visa tai kartu – ir šį tą daugiau.
Epizodiškai pasirodantis, tačiau „raktinis“ pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ personažas – lietuviškų lėktuvų ANBO (akronimas – Antanas Nori Būti Ore) kūrėjas Antanas Gustaitis (1898 – 1941). Jis tarsi lakmuso popierius, leidžiantis gyviesiems pasitikrinti dar tebelikusias savo gyvybės ir tikrumo promiles, vaizduotės ir kūrybos galias.
Klaipėdos dramos teatro inf.
