„Dvi sesutės per lieptelį“: Japonija ir Lietuva

2016 02 23 Menų faktūra
Scena iš spektaklio „Dvi sesutės per lieptelį“. Rengėjų nuotrauka
Scena iš spektaklio „Dvi sesutės per lieptelį“. Rengėjų nuotrauka

aA

Vasario 27 d. 15 val. Vilniuje, Menų spaustuvės Kišeninėje salėje,  „Stalo teatras“ kviečia į spektaklio šeimai „Dvi sesutės per lieptelį“ premjerą (pagal lietuvių pasaką „Eglė - žalčio pati“ ir japonų pasaką „Gyvatės akys“). Idėjos autorė, dailininkė, režisierė, aktorė - Saulė Degutytė, aktorė - Kristina Mauruševičiūtė, kompozitorė - Snieguolė Dikčiūtė, šviesų dailininkas - Tomas Peciukonis.

Režisierė Saulė Degutytė sako, kad pasakos tarsi pačios pas ją „atkeliauja“ ir „prašosi“ būti perkeliamos į sceną. Prieš trejus metus Menų spaustuvėje vyko japonų aktorės ir šokėjos kūrybinis vakaras, kuris sudomino režisierę. Saulei Degutytei kilo idėja sukurti bendrą spektaklį kartu su japonų aktore, kuriame būtų sekamos dvi skirtingų kultūrų populiariausios pasakos. Nors ryšys su japonų aktore nutrūko, idėja sugretinti dvi bendrų bruožų turinčias pasakas liko.

Saulė Degutytė teigia: „Šiandien šios pasakos labai aktualios: retas laikosi duoto žodžio, pasaulis kupinas manipuliacijų, tad suprasti, ką iš tiesų dabar reiškia ištartas žodis, neįmanoma. Tėvų duoto žodžio nesilaikymą skaudžiai išgyvena vaikai. Juk gyvenime svarbiausia yra pasitikėjimas vienas kitu ir garbė, o viso šito nelieka, kai laužome pažadus.“

Spektaklyje „Dvi sesutės per lieptelį“  scena padalijama į dvi dalis. Tai lyg dviejų akių, dviejų žvilgsnių, dviejų požiūrių simbolis. Žiūrovams žvelgiant, kairėje - „Japonija“, dešinėje - „Lietuva“. Jas skiria upė. Per upę nutiestas lieptelis. Taip ir spektaklio pavadinimas kilo prisiminus lietuvišką mįslę apie akis: „Dvi sesutės per lieptelį“. Japoniškoje pasakoje bus arbatos ceremonijos elementų. Lietuviškoje - užuominų į pirtį. Beje, spektaklyje sakoma: „Miltas vanduo“. Kas tai yra? Ogi - ugnies pamylėtas vanduo.

Šiose pasakose svarbus vaidmuo suteiktas vaikams. Jie daro didžiulę įtaką savo tėvams. Japonų pasakoje pastebimas mokymas: kokias vertybes turėtų perimti berniukas iš savo tėvų, koks jis, užaugęs, turėtų būti vyras. Kai aktorės vaidino savo vaikams, pastebėjo, jog mažieji žiūrovai spektaklio „Japonija“ labai susižavėjo - piešė namuose, sprendė, kas yra „japanai“, kūrė savo istorijas, kuriose veikia japonai ir lietuviai. Vaikams kita kultūra žadina smalsumą ir fantaziją. Japoniški garsažodžiai vaikus labai sudomina - kažkas neaiškaus, bet taip gražiai skamba: „ton - toko, ton - toko, teke - ten, teke - ten"!“

Aktorei Kristinai Mauruševičiūtei daiktų teatras - nauja patirtis. Prieš premjerą aktorė pasakojo: „Kai pradėjome nagrinėti pasakų turinį, padarėme išvadą, kad jų šaknys - bendros. Ir Biblijoje rasime tuos pačius personažus: moterį, vyrą, gyvatę arba žaltį, medį... Yra užkoduoti bendri archetipai, kurių prasmes vienaip supranta vaikai, o kitaip - suaugusieji.

Saulė Degutytė turi retą talentą - ji yra daiktų „užkerėtoja“! Ji moka daiktus „privilioti“, o paskui it „cirko dresuotoja“ iš jų sukuria daug personažų. Jos pasakoje atsiradęs senoviškas lygintuvas - savaime gražus, autentiškas daiktas, turintis savo istoriją. Aktorės rankose lygintuvas virsta ir valtele, ir žalčio galva, ir vaiko lopšiu...“

„Stalo teatro“ informacija 

Anonsai