Mindaugas Klusas
Rugsėjo 21, 24 ir spalio 7 d. po Oskaro Koršunovo teatro (OKT) stogu jauna režisierė ir aktorė Olga Generalova pristato spektaklį „Publika”. Kūrėja remiasi austrų dramaturgo Peterio Handke´s pjese „Publikos išplūdimas”, tačiau kuria savojo teatro viziją.
Šį kūrinį dramaturgas parašė 1966-aisiais iš nepasitenkinimo tuomečiu Europos teatru, kritikuodamas jo įpročius ir papročius, sustabarėjimą. P.Handke aktoriams, kurie imasi šios pjesės, pateikia savas, iš pirmo žvilgsnio gluminančias taisykles. Pavyzdžiui, nurodo, kad jie turi pasiklausyti katalikų bažnyčiose giedamų litanijų, sirgalių choro, plūstančio futbolininkus, „Rolling Stones” dainos „Tell me”, peržiūrėti bitlų filmus arba atkreipti dėmesį, kaip zoologijos sode beždžionės mėgdžioja žmones ir kaip spjaudosi lamos. Keturių pjesės aktorių vaidmenys neišskirti. Tekstas, kuris liejasi sūkuriuota, pasikartojančių frazių ir pasažų upe, dramaturgo nurodymu sakomas pakaitomis. P.Handke´s teatro scena tuščia, jokių daiktų nėra, aktoriai ir žiūrovai nutvieksti vienodos šviesos. Maža to, aktorių lūpose dažnai skamba: „Čia nebus vaidinama”; „Jūs nepamatysite spektaklio”; „Čia nebus jokio veiksmo”. Žodžiu, senamadiška teatro realybė suniekinama, o žiūrovai spektaklio pabaigoje dar ir iškoneveikiami.
Draugystė iš neapykantos
Režisierė ir jos suburta trupė – aktoriai Elžbieta Latėnaitė, Jonas Verseckas, Indrė Lencevičiūtė, Eugenijus Sergejevas ir spektaklio kompozitorė Rita Mačiliūnaitė – įvykdė P.Handke´s „normatyvus”. Tačiau tuo dramaturgo „era” ir baigėsi. Suvokdama, kad teatras per keturiasdešimt metų tapo kitoks, O.Generalova suteikė spektakliui naują pavadinimą ir taip įgijo daugiau laisvės interpretuoti. Pati išvertė pjesę ir perdėm literatūrinę jos kalbą priartino prie šnekamosios, tačiau svarbiausia – pakeitė autoriaus intencijas. Šioje pjesėje žiūrovai, kaip įprasta, išlieka stebinti ir tylinti masė. O režisierė siekia ir net pageidauja, kad publika reaguotų į aktorių tariamus žodžius. „Paradoksas: pjesėje, kurioje dramaturgas nusitaikė į publiką, plūdo ją, mėginu susaistyti aktorius ir žiūrovus gyvu ryšiu, paskatinti energijos apykaitą, aktyvų bendravimą. Juk neretai didelė draugystė atsiranda iš neapykantos”, – LŽ sakė O.Generalova. Įsigeidę žiūrovai galės ką nors pasakyti, paprieštarauti scenos „įvykiams”. „Tačiau jei replikos aktoriams nepatiks, jie duos grąžos”, – juokėsi režisierė.
Kaip gulė medžiaga
Spektaklio kūrybinė grupė dirbo asketiškai. Repetavo būsimoje teatro repeticijų salėje, kuri per visokias kraustynes labiau panėšėjo į sandėlį. Jaunieji aktoriai apsigyveno ir susigyveno su netvarka, savaip ją pakeitė. Neprireikė ir kostiumininko. Režisierė pasiūlė aktoriams apsirengti taip, kaip premjeros dieną jiems atrodys būtina. „Norėčiau, kad spektaklis natūraliai įsilietų į jų dienotvarkę, gyvenimo tėkmę”, – aiškino O.Generalova.
Kurį laiką režisierė pati repetavo vieną iš vaidmenų. Norėjo „savo kūnu” patirti, kaip „gula” pjesės medžiaga. „Bijojau rizikuoti, traumuoti ar nuvilti žmones. Tik tada, kai išmėginau pati, kai idėjos tapo grynesnės, įtraukiau Indrę”, – kalbėjo spektaklio statytoja.
Kelio pradžia
„Publiką” į OKT pakvietė teatro direktorius Martynas Budraitis, aną savaitę, kaip minėjome viename LŽ rašinyje, neteisėtai praradęs nuosavybę – aktorystėn pasukusį šunelį Lokį. Spektaklio eskizas buvo parodytas per ambicingą ir daug jaunų teatro talentų pažėrusį festivalį „Tylos!” 2008-ųjų vasarą. „Dialogas su teatru vyko po truputėlį ir galiausiai įgijo konkretumo”, – teigė O.Generalova. Režisierė džiaugėsi dėmesiu ir galimybe kurti OKT namuose. Ar jos teatras atitinka OKT formatą? „Mus priima po savo sparnu ir leidžia daryti, kas mieliausia. Tai tik kelio pradžia. Ar atitinkame formatą, nežinau. Man dar neaišku, kokie esame patys. Vadintis OKT dalimi būtų per drąsu”, – kukliai kalbėjo režisierė, siūlanti žiūrovams tapti „Publika”.
