2009 m. Vilniui tapus Europos kultūros sostine, tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ sulauks teatro kolektyvų gausos. Sausio 29 ir 30 d. į Vilnių iš Prancūzijos atvyks teatro „Comédie Française“ trupė su dviejų spektaklių programa. Kartu su „Vilniumi – Europos kultūros sostine ’09“ rengiamos šio teatro gastrolės – pirmosios nepriklausomoje Lietuvoje.
„Comédie Française“ – seniausias ir vienintelis valstybinis Prancūzijos teatras, kurį 1680 m. dekretu įsteigė karalius Liudvikas XIV. Buvo sujungtos trys Paryžiaus trupės, iš kurių viena buvo Molière’o trupė. Nors teatrą steigiant, Molière’as buvo jau miręs, „Comédie Française“ dažnai yra vadinamas „La Maison de Molière“, Molière’o namais. Šis teatras vienintelis Prancūzijoje turi nuolatinę trupę ir repertuarą, o kiekvienas nuolatinis trupės narys turi lygias teises, sprendžiant teatro politikos ir repertuaro klausimus. Nuo pat pirmųjų aktorių XVII a. iki dabar nuolatiniai trupės nariai (vadinami sociétaire) turi savo eilės numerį (pavyzdžiui, šiuo metu į teatrą priimta aktorė yra 516-oji tikroji trupės narė). Istorines šaknis turinčioje trupėje tam tikros komiškos vaidybos priemonės (ypač vaidinant Molière’ą) yra perduodamos iš vienos aktorių kartos į kitą.
Prancūzijos karališkasis nacionalinis teatras Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje suvaidins du spektaklius per vieną vakarą: šiuolaikinio italų dramaturgo Spiro Scimone’s „Šventę“ ir Molière’o „Juokingąsias pamaivas“. Abu spektakliai trunka po valandą, tarp jų numatoma pusvalandžio pertrauka.
Už pjesę „Šventė“ 1964 m. gimusį S. Scimonę kritikai priskiria prie geriausių italų komedijų autorių. Jis aprašo vienos šeimos dieną – trisdešimtąsias vedybų metines. Ironiškas S. Scimone’s stilius žaižaruoja išryškindamas kasdienio bendravimo banalybes. Bet tai nėra šeimos karikatūra – tai išdidintas vidutinės, tradicinės šeimos „normalumas“. Spektaklį režisavo Belgijoje gyvenantis bulgarų kilmės režisierius Galinas Stojevas.
O šiuolaikišką, dinamišką režisierių britą Daną Jemmettą, atvykusį kurti spektaklio į teatrą, sužavėjo galimybė iš naujo atrasti komedijos džiaugsmą t. y. interpretuoti klasikinį kūrinį, Molière’o „Juokingąsias pamaivas“, laikantis griežtų teatro istorijos ir tradicijų diktuojamų taisyklių. Pjesė apie tai, kaip du jauni plevėsos paryžiečiai iškrečia piktą pokštą čia atvykusioms geros partijos ieškoti turtingoms provincialėms: du liokajus jie pristato merginoms kaip markizą ir vikontą. Triumfuoja snobizmas ir pigios iliuzijos. Sudužusios svajonės, nusivylimas ir pažeminimas visais laikais yra antroji tuštybės mugių pasaulio pusė.
„Sirenų“ informacija
