„Aukso Obuolys“ - premjera Jaunimo teatre

2006 04 21

aA

Scena iš spektaklio. Nuotrauka iš Valstybinio Jaunimo teatro archyvo.
Valstybinis Jaunimo teatras balandžio 22 d. 15 val ir 29 d. 12 val. vaikučius ir jų tėvelius kviečia į premjerinį režisieriaus Antano Gluskino spektaklį „Aukso Obuolys“ pagal Aldonos Liobytės pjesę. Režisierius puikiai žinomas Lietuvos publikai, jo spektaklis vaikams „Mano senelis buvo vyšnia“ apdovanotas už geriausią vaikišką spektaklį festivalyje „Vaidiname žemdirbiams‘2005“ (Rokiškis) bei nominuotas už geriausią spektaklį vaikams aukščiausiam Lietuvos teatrų apdovanojimui „Auksinis teatro kryžius‘2005“. Spektaklio dailininkė Andželika Šulcaitė, kompozitorius – Jonas Jurkūnas, vaidina Jaunimo teatro aktoriai: Sergejus Ivanovas, Ignas Ciplijauskas, Lukas Petrauskas, Rasa Marazaitė, Dalia Morozovaitė, Dovilė Šilkaitytė, Ina Kartašova, Giedrius Arbačiauskas, Jurgis Damaševičius.

„Aukso obuolys“ – spektaklis pasaka visai šeimai, t.y. vaikams nuo 5 metų amžius, o tėveliams be amžiaus apribojimo. Spektaklio žanras – trileris, įpintas į pasakos rūbą. Kodėl trileris? Todėl, kad šių dienų vaikams režisierius nori kalbėti apie gyvenimo tiesas jiems suprantama kalba. Spektaklio tikslas – prikelti iš užmaršties lietuviškąją pjesę ir lietuviškus autorius. Manome, kad ir vaikams bei jų tėveliams bus džiugu susipažinti arba prisiminti puikios dramaturgės Aldonos Liobytės kūrybą. Taip pat vienas iš spektaklio tikslų – įdiegti vaikui į širdį suvokimą, kad materialinės vertybės nėra žmonių santykių pagrindas. Kad šį pagrindą sudaro meilė žmogui. Ši meilė susideda iš daugelio dalykų – tai kito žmogaus išgirdimas ir supratimas.

Pagrindine spektaklio ašimi taps aukso obuolys. Aukso obuolys – panaudojamas kaip turto ir prabangos simbolis. Aišku, ne visi siekia to paties. Kitiems personažams svarbiausia vertybė ir siekiamybė yra meilė žmogui, esančiam šalia tavęs ar visai nepažįstamam. Tad šios dvi skirtingos vertybės – aukso obuolys (pinigai ar turtai) ir meilė žmogui - taps pagrindinėmis spektaklio veiksmo varomosiomis jėgomis. Šiais laikai žmonės labai daug yra užsidarę savo problemose ir toliau jų nieko nebemato. Tai tipiškas amerikietiško gyvenimo modelis – kas vyksta mano kieme man svarbu, kas vyksta už jo man – nesvarbu. Šį gyvenimo modelį režisierius norėtų paneigti spektakliu „Aukso Obuolys“ pagal Aldonos Liobytės pjesę.

Aldonos Liobytės (1915 - 1985) dramaturgija grįsta tautosaka, pasakų motyvais, įvairiai išplečiamais, priešinamais ir derinamais su dideliu išmanymu ir lakia kūrėjos fantazija. Sakomasis liaudies epas pakeičia savo žanrą, virsdamas pjesėm pasakom, kurios – pagal savo specifiką – baigiasi gerai. Tuo būdu jos, skirtos mažiesiems žiūrovams ir paaugliams (praverčia ir suaugusiems), išlaiko svarbią auklėmąją reikšmę bei nenunykstamą patrauklumą ir prasmingumą. 

Tas vertybes kurdama, Aldona Liobytė laikėsi amžiais gyvuojančių pasakų archajikos. Išstudijavusi pasakų variantų variantus, nes jų reikėjo daugiaveiksmių pjesių konstravimui, įsiminusi atskiroms tarmėms būdingus žodžius ir posakius, prisikaupusi atmintyje gausybę patarlių, priežodžių, vaizdžių sentencijų, puošė jais savo dramaturginius tekstus. Be tos nuostabios archajikos perlų, dramaturgė su pasigardžiavimu įpina į kai kuriuos tekstus taipogi sproginėjančių aktualijų, pavyzdžiui, būdingų vadinamajam stagnacijos laikotarpiui. 1985 m. valstybine premija įvertinta Aldonos Liobytės knyga „Kupriukas muzikantas“. Čia išspausdintos ir pjesės „Aukso obuolys“, „Meškos trobelė“, „Devyniabrolė“, „Kuršiukas“. Drąsa, tiesa ir profesionalumu pasižymėjo visi jos darbai: ir kai krovė ištisą lentyną savo verstų knygų (apie 20) vaikams ir jaunimui, ir kai leido jiems savo pasakiškai sukurtų apsakymų knygas – „Mėnuo saulužę vedė“ 1963; „Tėveli, būk mažas“ 1973; ir kai teikė visuomenei savo stilizuotų liaudies pasakų tomus – „Šimto zuikių piemuo“ 1959; „Nė velnio nebijau“ 1964; „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ 1970.

VJT ir Menų faktūros inf.

Anonsai