Iš mūsų vaidybų: laiškai apie teatrą

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė 2021 11 21 7md.lt, 2021-11-12
Scena iš spektaklio „Įstrigę“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Įstrigę“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

aA

Šešerius metus kartu mokėmės, kaip suprasti teatrą, šiemet tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ kartu keliavome, žiūrėjome, diskutavome ir dėliojome Lietuvos teatro vitrinos programą. Dažną vakarą prasilenkiame spektakliuose, tačiau vis labiau norisi ne tik trumpai apibendrinti pamatytų spektaklių įspūdžius, ne tik perskaityti viena kitos mintis kultūrinėje spaudoje, bet ir diskutuoti, pasidalinti tuo, kas lieka už recenzijų formato, uždaruose pokalbiuose ar mintyse. Taip gimė idėja keistis laiškais, nes paraštėse kartais slypi svarbių ir įdomių dalykų. Šiai dialogo formos serijai pavadinimą „Iš mūsų vaidybų“ skolinamės iš Balio Sruogos, ne tik dėl skambesio, bet ir dėl Sruogos rašymo stiliui būdingos saviironijos bei rašytojo siekio teatrą matyti ne vien iš teatro pusės.

Rimgailė. 2021 m. spalio 22 d., 03:37

Šįvakar dar kartą pažiūrėjau Árpádo Schillingo spektaklį „Įstrigę“. Šįsyk Varėnoje. Patinka tas jausmas, kai ne tik tu išgyveni spektaklį, bet ir spektaklis išgyvena tave. Turiu galvoje, kai garsiai pasakoma, parodoma, pabūnama su tuo, su kuo tu pats jau ilgą laiką mėgini būti. Sakau mėgini, nes nemoki, nepasitiki, dvejoji. Žinau, kad rašau miglotai ir neprofesionaliai, tačiau būtent taip ir jaučiuosi po šiandienos spektaklio - išmušta iš patogaus ir profesionalaus teatrologijos žodyno. Tiesą sakant, nelabai galėčiau pasakyti, apie ką šis spektaklis. Taip, žinoma, kad jis apie teatrą, kuris perlipa asmeninį gyvenimą, apie apleistą kultūrą, apie užmirštus miestus, apie kolektyvinę sąmonę ir atmintį, apie istoriją. Tačiau kas slypi už visų šių teminių fragmentų? Kur kas daugiau, nemanai? „Įstrigę“ - labai asmeniškas kūrinys. Viena vertus, jį kuria bendraminčiai - Schillingas, Valentinas Masalskis, Dainius Gavenonis, Viktorija Kuodytė. Čia gražiai įsilieja ir buvę Masalskio mokiniai, labai patinka jų pasitikėjimas šiuo žaidimu. Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai puikiai dera tarpusavy, veikiausiai čia ir yra jų stiprioji pusė - būti trupe, o ne tik jos dalimi. Kita vertus, tai aktoriai, kurie kalba apie teatrą. Ironiškai ir skaudžiai, sarkastiškai ir liūdnai, nusivylę ir įkvėpti, amžinai dvejojantys, klausiantys, svarstantys. Visai neseniai supratau, kad teatre jaučiu didžiulę baimę. Tačiau tuo pat metu teatras ir yra būdas tą baimę įveikti. Ir štai - tuščia scena, kurioje pamažu atsiranda aktoriai, daiktai, ženklai.

Nesistebiu, kad šis spektaklis atsirado kaip tik dabar, kai teatre kalbama apie viską, tik ne apie patį teatrą. Juk reikia prie kažko grįžti. Gerai, kad yra su kuo. Toks teatras mane nuramina, suteikia užuovėją. Šįsyk miglotai.

Ieva. 2021 m. spalio 26 d., 15:38

Pagalvojusi apie „Įstrigusius“ prisimenu sceną, kurioje Gavenonio Benas aplanko Kuodytės Aleksandrą, akademijoje studijuojančią vaidybą. Ji išeina į vakarėlį, o jis lieka vienas. Visi pagrindiniai veikėjai čia yra nepritapę, vieniši. Tai man primena „Austerlicą“ (rež. Krystianas Lupa), be to, antrą kartą jį žiūrėdama jaučiausi panašiai kaip tu „Įstrigusiuose“, nes nebereikėjo „žiūrėti“ - galėjau panirti į buvimą su Austerlicu. Dabar spektaklis sugrįžta skaitant Rūtos Jonynaitės išverstą W.G. Sebaldo romaną.

Su apie teatrą, tiksliau, apie savo profesiją, kalbančiais aktoriais susidūriau spektaklyje „Ką/Stingas“ (rež. Mantas Vaitiekūnas), tik šioje komedijoje viskas kitaip nei „Įstrigusiuose“. Tai nepalyginami darbai, ir vis dėlto manau, kad net nepaisant rezultato svarbu palaikyti aktorių kūrybiškumą. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Kūrybinis impulsas“ parodė, kaip tai prasminga.

Taip pat mačiau Manto Jančiausko OKT režisuotą spektaklį „Portalas“ - mintyse jį pavadinau moralinio nerimo spektakliu, pasiskolindama 7-ojo bei 8-ojo dešimtmečių lenkų kiną apibūdinančią sąvoką. Kūriniai, kurių veikėjas turi priimti sudėtingus sprendimus, susijusius su savo ir kitų gyvenimu, man kelia moralinį nerimą. Žiūrėdama „Portalą“ lengvai galėjau nesitapatinti su pagrindiniu personažu, išgyvenančiu vyriškumo krizę, bet tapatinausi, nes panašios krizės peržengia lyčių ribas. Vertinu, kad spektaklio kūrėjai parodė, kaip galima sužaisti stereotipais, šiuo atveju lyčių, ir, nuteikiant vyrus prieš moteris, paskatinti besiblaškančio vyro egoizmą bei agresiją, kaip nesunku pasiduoti manipuliacijai, propagandai. O labiausiai nerimą kelia tai, jog žiūrėdamas į Mariaus Repšio Audrių supranti, kad ir tau, patekusiam į panašias aplinkybes, galėtų taip nutikti. Ypač aktualiai nuskambėjo pasirinkimas tarp savęs ir kito: kaip pasielgti, kai noras atrasti save ir atsakomybė už savo poreikius susiduria su kito liga, nelaime. Ką daryti, kai kitam reikia tavo pagalbos, o tu ką tik nusprendei susitelkti į save ir padėti pačiam sau?

„Kas yra geras žmogus?“ - šis klausimas nuskamba jau antrame pastaruoju metu matytame spektaklyje. Aną savaitę girdėjau jį spektaklyje „Detoksikacija“, o dabar „Portale“. Gerai, kad šis klausimas grįžta į teatrą.

Rimgailė. 2021 m. spalio 30 d., 01:04

Taikli tavo mintis apie moralinį nerimą. Manau, kad tiek turiniu, tiek forma tokio nerimo teatre vis daugiau. Nes ir kasdienybėje jo kur kas daugiau. Pati mintimis taip pat vis grįžtu į „Austerlicą“. Jame nerimas jau susivėlęs su neviltimi, o atmintis vis dar neatrado savo prisiminimų.

Deja, dar nespėjau pamatyti nei „Detoksikacijos“, nei „Portalo“. Rodos, visų teatrų premjeros susigrūdo į rudens pradžią, nes nežinia, kokia bus metų pabaiga. Vėl tas nerimas, tiesa?

Šįvakar grįžtu iš Varšuvos, kur žiūrėjau Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „Odisėja. Istorija Holivudui“ („Odyseja. Historia dla Hollywoodu“). Tai pirma tokia teatrinė kelionė per visą pandeminį laikotarpį. Spektaklis sunkus, nors pasirinkta dramaturginė kryptis istoriją gerokai išlengvina. Tai per mažą kino istorijos atkarpą papasakota Holokausto istorija. Žydei Izoldai Regensberg pavyko išgyventi Aušvice. Dabar ji nori, kad ši istorija taptų Holivudo filmu, kuriame pagrindinį vaidmenį atliks Elizabeth Taylor. Tačiau prieš tapdama filmu ši istorija turi tapti knyga - ją iš tiesų parašė lenkų rašytoja Hanna Krall. Tad viena iš spektaklio teminių ašių ir yra šis filmo apie Izoldą kūrimas. Įdomu tai, kad spektaklyje skirtingomis kryptimis vystomi trys Izoldos personažai: tai aktorė, kuri nori vaidinti ir vaidina Izoldą, kitas Izoldos personažas, kurį nuolat filmuoja, bei pati Izolda kaip dokumentinė medžiaga. Nors ši istorija tikra, ją mėginama atkurti teatre, tad čia gana giliai užkabinama ir tikrumo problema. Sakydama „tikrumo“, turiu galvoje ne tik formą (faktą, kad esame teatre), bet ir turinį. Kiek tikra gali būti istorija? Kiek joje dokumentikos? Čia girdžiu ironišką Masalskio balsą: „Nėra istorijos, yra tik istorijos.“

Beje, šis Warlikowskio spektaklis gražiai susijungė su ką tik matytu Jernejaus Lorenci spektakliu „Eichmannas Jeruzalėje“. Prisimeni tą sceną, kai aktoriai pasakoja apie užkadrinį Claude´o Lanzmanno pokalbį su kirpėju filme „Šoa“? Warlikowskis parodo šią ištrauką ir į teatro sceną iškviečia patį Lanzmanną, kuris prisipažįsta, kad ši dokumentinio filmo scena buvo surežisuota. Tai tiek apie tą dokumentiškumą.

Ieva. 2021 m. lapkričio 5 d., 09:58

Warlikowskio spektakliai man itin brangūs dėl jautraus požiūrio į žmogų bei temą, juose (savi)ironija ir humoras neperžengia žmogiškumo ribų. Tą patį galima pasakyti ir apie Lorenci. Nors iš pradžių „Eichmanną Jeruzalėje“ žiūrėti nebuvo lengva, dabar dažnai prisimenu spektaklio aktorius, kurie antroje dalyje, atsivėrę ir papasakoję savo asmenines istorijas, tapo artimi. Dabar suprantu, kad filmo „Šoa“ įkvėpta asketiška spektaklio forma (atsisakant vizualių ženklų) gimė iš kūrėjų paieškų ir siekio pagarbiai, su atjauta pažvelgti ir į auką, ir į nusikaltėlį - pamėginti pažinti kitą žmogų.

Šis jautrumas ir pagarba spektaklio veikėjams, aktoriams ir temai yra geras kontrastas, norint pasidalinti įspūdžiais apie Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo spektaklį „Miegantys“. Kai antroje spektaklio dalyje pajuda veiksmas ir išryškėja kova tarp dviejų ateities pasaulio žmonijos grupių, gyvenančių pamainomis (kol vieni gyvena, kiti miega) ir turinčių priešingas vertybes - demokratines vs totalitarines, scenoje išryškėja paradoksas. Tai, kaip kūrėjai vaizduoja demokratiško „ateities“ pasaulio gyventojus - „išlaisvinto“ seksualumo moteris, homoseksualus, translyčius, - vis tiek lieka persmelkta baltojo heteroseksualaus vyro žvilgsnio bei prasiskverbiančios neapykantos feministėms ir LGBT+ žmonėms. Nes turėtum jausti pagiežą, tarkim, moterims, kad taip jas vaizduotum - pradedant kostiumais, baigiant elgesiu, manieromis. Ir tikrai juk taip pavaizduotame „demokratiškame“ pasaulyje vyrui nėra vietos - jam čia tenka tik tarno (Algirdas Dainavičius) arba pabėgėlio (Kęstutis Cicėnas) vaidmuo, todėl šis tarnu paverstas vyras ir nori palaikyti tą santvarką, kurioje aukščiausias moters statusas gali būti valdovo žmona, o apie LGBT+ net kalbos nėra. Štai taip atrodo baltojo heteroseksualaus vyro baimė ir jo akimis matoma tikrovė, kai moterys ir LGBT+ „vagia“ jo privilegijas. Kartu, matyt, tai mėginimas save įtikinti, kad vis dėlto reikia likti prie demokratijos, nors ją jis mato kaip pasirinkimą tarp kitų (ne jo) laisvių (kurių jam nereikia) ir jo privilegijų bei valdžios. Belieka nuraminti kūrėjus ir vyrus, kad jų balsai bei jausmai vis dar yra girdimi, ir labai gerai - jie garsiausiai skamba iš pagrindinių šalies teatrų scenų, tik, deja, labai nejautriai ir skaudžiai, gal net patys to nepastebėdami, užgauna ir žeidžia pažeidžiamiausius žiūrovus. Seniai teatras nėra taip įskaudinęs ne tik vulgaria estetika, bet ir požiūriu į žmogų, ir pažadinęs teisingumo pojūtį.

Kad ir koks kitoks būtum, Warlikowskio spektakliuose visada jauti, kad esi priimamas, o „Miegantys“ smogia ne dominuojančiai daugumai, ne tiems, kurie užima galios poziciją ir išnaudoja bei engia kitus, kitokius, bet vis dar pačioms pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. Ir tai neteisinga.

Rimgailė. 2021 m. lapkričio 5 d., 22:04

Labai gerai suprantu tavo nusivylimą. Nors turbūt neturiu teisės vertinti teatro, kuriame pati dirbu, spektaklių. Tačiau kaip nepriklausoma teatrologė, tirdama režisūros metodus, dalyvavau šio spektaklio pirmajame repeticijų etape. Po karantino sugrįžti į teatrą, o juolab dar ne šiaip į teatrą, o į patį jo vidų, buvo labai didelius išgyvenimus siūlanti patirtis. Tiesa, būtent tuo repeticijų etapu būsimas spektaklis dar neturėjo vizualinio pagrindo - tai buvo grynas dramaturgijos, režisūros ir aktorių susitikimas, iš kurio išsinešiau tikrai daug minčių, klausimų, svarstymų. Tačiau dabar, jau baigtame spektaklyje, mane labiausiai glumina šis kūrėjų (beveik vien vyrų!) požiūrio kampas: kaip galima sakyti, kad spektaklyje esama feministinės krypties, kai ją perrėkia vyro žvilgsniu pamatytų, o veikiau - tiesiog nurengtų - aktorių kūnas? Ar feminizmas šiuo atveju reiškia tik tai, kad pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria moterys? Ar tai, kad po šimto metų kentėjimo jos galutinai atstūmė vyrus ir tapo viena kitos meilužėmis?

Net nelaikant savęs feministe/u, toks moters (įsi)vaizdavimas toli gražu neatrodo neutralus ar neobjektiškas, nes toks kūrėjų siūlomas „išlaisvinto“ moteriškumo vaizdas vis tiek lieka įkalintas vyro žvilgsnyje. Susidaro įspūdis, kad sceniniame „Miegančių“ pasaulyje jauna „kalė“ gali egzistuoti tik apsitempusi guminius neoninius apatinius. Tačiau čia aš sustoju. Tiesiog atrodo neįmanoma kalbėti apie spektaklį, perlipant šią vaizdinę materiją. Ji tiesiog per grubi, per tiesmuka, pernelyg vulgari. Mano galva, visos temos, kurias pjesėje norėjo užčiuopti dramaturgas, lygiai taip pat neperlipa per tuos stereotipiškai perteiktus vaizdus.

Ir, tiesą sakant, man ne pikta, o veikiau gaila, kad „Miegantiems“ pritrūko kritikos savo pačių požiūriui. Prisimenu Kornélio Mundruczó atsakymą į mudviejų jam užduotą klausimą: ar esate feministas? Jis atsakė: „Labai tikiu lygybe. Man tai - bendresnė tema už socialinę lytį ir buvimą feministu. Kadangi kovoju už lygybę, šiais laikais, matydamas mūsų pusiausvyrą praradusią visuomenę, esu feministas.“ Štai tiek. Rodos, tik tiek. O vis dėl to - kiek tai daug.

7md.lt

Komentarai