Rudens veranda: apsikabinti

Rūta Oginskaitė 2021 10 23 menufaktura.lt
Žvilgsnis iš rudens verandos. Rūtos Oginskaitės nuotrauka
Žvilgsnis iš rudens verandos. Rūtos Oginskaitės nuotrauka

aA

Ar savo pirmąjį kompiuterį įsigijote, kai jums buvo daugiau kaip 30? Jeigu atsakote teigiamai, iš karto aišku, kuriai kartai priklausote. Ir net kokiu laiku tie jūsų 30+ galėjo būti. Tai klausimas iš Kamilės Gudmonaitės ir Teklės Kavtaradzės spektaklio „Ledynai“. Publika klausimų-atsakymų (t. y. rankos pakėlimų - jeigu TAIP) įžangoje nusipiešė du autoportretus: tėvų ir vaikų. Į kai kuriuos klausimus abi kartos atsakė vieningai. Ar esate kalbėjęsi apie savo seksualinį gyvenimą su tėvais? Jokių rankų, tik bendras juokas. Tai ir buvo pasiūlyta kaip žaidimas.

„Ledynai“ iš Estijos teatro „Vaba Lava“ buvo atvežti vienam „Sirenų“ festivalio vakarui ir pasėjo kelias temas.

Kaip mažai kalbamės ir taip tik giliname prarajas.

Kiek daug sarkazmo vieni kitų adresu jaučiame ir kartais išsakome.

Kaip kartais požiūriai į dalykus tiksliai parodo, iš kurio šimtmečio esate.

Sakykime, požiūris į moterį. Ne iš spektaklio, o iš knygos: „Ji verda, skalbia, prižiūri, jaudinasi dėl manęs.“ Gal čia dinozauras apie dinozaurienę? Tai žmonos vaidmuo pagal „Užrašus iš Rokantiškių“. Nesakau, kad pagal Donatą Katkų, nors, suprask, jis tai ištarė, o Rasa Murauskaitė dorai užrašė. Žodžius užrašė, ne ironiją, kuria Katkus, apsimesdamas prasčioku, mėgsta pasišvaistyti. Jis ne kartą yra taręs, kad liaudžiai patinka, kai profesorius pasirodo esąs kvailys, ir jis tą džiaugsmą liaudžiai teikia. Gal kaip populiarus šoumenas jis būtent dėl to ir mestelėjo įprastą mantrą, su kuria augo ir gyveno, o ar pats taip ir galvoja, ar taip elgiasi, gerdamas kavą tarp žmonos pasodintų gėlynų?

„Ledynai“ nei moterų, nei dinozaurų klausimo nelietė. Spektakliui labiau rūpėjo, kaip dabartiniai tėvai mato savo vaikus, už ką juos ironizuoja ir kaip tie, anot tėvų, išlepę, savo esybėms superjautrūs, ambicijomis persikrovę vaikai su elektriniais paspirtukais mato tėvus. Kaip?! Šekit: tėvai yra jų gyvenimų ir viso progreso stabdžiai, pasibaisėtinai kurti ekologijai, klimato kaitai, rasizmui ir kitiems reiškiniams, kurių pavadinimai tik dabar atsiradę jų kasdieniame žodyne. Visiška parodija - jaunosios kartos šokis tėvų akimis: trepsi, skėtriojasi ir tiek. Tai šokis? Ir vaikų atsakymas apie tėvų šokius: entuziastinguoju tautiniu žingsneliu! Štai tokiais požiūriais svaidėsi du aktorių chorai, dvi kartos. Lengvai, grakščiai ir sąmojingai - apie kankinančius nesusikalbėjimus.

Tėvų požiūriams skleistis kažkodėl skirta daugiau laiko, o jaunai kartai pažinti jo apmaudžiai trūko, lyg jaunoms „Ledynų“ autorėms paaugliai būtų mįslingesni už tėvus. Bendras tėvų ir vaikų šokis atrodo sugalvotas, išprotautas, gal dėl to neužkrėtė ir neįtraukė, nors - toks finalas juk viltingas.

***

Spektaklyje „Laisvė“ maniau, kad apsižliumbsiu. Toj vietoj, kur pasidarė visiškai aišku, kad moteris nežūtų, jei jos vyras nebūtų taisyklių fanatikas. Bet įmonės nuostatos aukščiau už jausmus, ir spektaklį paliekame lydimi tos moters žvilgsnio - ją dabar, šiuo metu išduoda, nors tik išduodantysis gali išgelbėti. „Laisvė“ - kanadiečių dramaturgo Martino Bellemaro pjesė - ją iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė, kurios dėka pažinome Koltèsą, Lagarce´ą, Yasminą Rezą ir kitą prancūzų dramaturgiją. Režisavo Dainius Gavenonis, prodiusavo VŠĮ „Darbininkai“ ir OKT / Vilniaus miesto teatras. Turinio neišduosiu (gerai - nespoilinsiu), jį verta patirti.

Nežinau, ar būtų ko verkti, jei spektaklis neįklimptų į melodramą, nes tai visų pirma požiūrių drama, o ne istorija apie vyrą ir moterį. Ar tu laisvas žmogus, ar suprogramuotas taisyklių įkūnytojas? Dramaturgas suveržė situaciją ir pritaikė ją šeimai, kur jautriausia. Gavenonis vaidina tą taisyklių vyrą Polį, Rasa Samuolytė - jo žmoną Merę, kuri savo gyvybės kaina išmėgina jo (ne)laisvę rinktis. Dar yra mažytis merginos vaidmuo, kad įsitikintume, jog žmogus, patekęs į korektiškų nuostatų įstaigą, patiria visai nekorektišką, bet labai mandagų abejingumą savo būklei, ir Žygimantės Elenos Jakštaitės suvaidinta Žygimantė Jakštaitė stipriai įsimena ramiu, neatšaukiamu liūdnumu. Visiška opozicija spektaklio vyriškiams, žvaliems ir tvarkingiems.

„Laisvėje“ veši aktorinė režisūra, kai vaidinama ne tiek mintis, ne visuma, kiek tekstas - organiškai, įtaigiai, kaip moka profesionalai. Kulminacijoje Gavenonis pratrūko vaidinti to vyro jausmus, tiksliau, dominavo pasipiktinimas, betgi su meilės (sau?) pėdsakais. Vyro, kuris supranta, kad jam gresia netekti „savo moters“ ir jis - kone kaip riteris - puls į kovą. Gavenoniui duetą palaikė Laurynas Jurgelis, vaidinantis sūnų Maksą. Karštos tiesos momentas tasai sūnaus sprogimas: Maksas dar nepajutęs, kad yra „gerai išauklėtas“, jis dar mėgina protestuoti, t. y. laužyti taisykles („MAKSAS. Viską lemia formuliaras?“) Du riteriai. Va tada ir norėjau įsiveržti į sceną ir rėkti, stumti, kad jie pagaliau veiktų - apkabintų ir išgelbėtų savo mylimą žmoną ir mamą, o ne diskutuotų, ko neleidžia taisyklės. Arba veikčiau pati ir išardyčiau konflikto mazgą.

Bet dramaturgas neparašė mano įsiterpimo, ir po spektaklio dar ilgai ginčijausi su matyta interpretacija, niekaip negalėjau nei nurimti, nei susitaikyti, kad režisierius ginčijasi su dramaturgu. Nes Polis, kokį „Laisvėje“ parašė Bellemaras, neturi tokių jausmų, kokius tąkart ugningai vaidino Gavenonis. Jeigu turėtų, moteris būtų išgelbėta. Ji štai žiūri siaubo pilnomis akimis, o jis vykdo pareigas. Tik robotas taip gali, ne žmogus. Ir ne riteris.

***

Į „Ledynus“ Gudmonaitė įterpė dokumentinį filmuotą pasikalbėjimą su savo mama ir išsiaiškino vieną svarbų, kartas skiriantį bruožą - tėvų laikais nebuvo įprasta kalbėtis su vaikais. Esu girdėjusi, kad pokariu kai kuriems tėvams atrodė, jog jų vaikams bus lengviau, jeigu jie daug ko nežinos. Bet ir vėliau tas paprotys išliko: mokyti, barti, rūpintis, kad pavalgytų - taip, o kalbėtis - niekaip, nors ir tėvams, ir vaikams to reikia. Net ir per Kamilės pokalbį su mama daugiau sužinojome apie mamą nei apie dukrą. Taip ir visame spektaklyje - „Ledynų“ vaikai liko paslaptingi.

Merei iš „Laisvės“ irgi reikėjo pokalbių, ne taisyklių aiškinimų. Ypač šeimoje, nes susitikus įstaigoje jau per vėlu.

Kino programos „Lokys, liūtas ir šakelė“ dėka galėjome įsitikinti, kad aktorė Charlotte Gainsbourg visą filmą sukūrė apie savo mamą Jane Birkin, aktorę ir dainininkę, ir tas filmas buvo kaip pretekstas pokalbiui - „pasiteisinimas būti kartu“, Jane Birkin žodžiais tariant. „Nemaniau, kad jai taip rūpiu“, pridūrė laikraščiui prieš premjerą. „Visada tavęs drovėjausi“, sako Charlotte mamai filme.

„Charlotte apie Jane“ („Jane Par Charlotte“, jeigu originaliai) nors ir skelbia operatorių pavardes titruose, bet matyti, kad daug ką filmavo pati kamera, pastatyta Charlotte ´ s. Kad jos su mama būtų vienos, tegu ir kreivai nufilmuotos. Filmas labai intymus ne tik dėl to, ką jos viena apie kitą sužino, bet ir dėl to, kad iš tikrųjų joms rūpėjo pabūti kartu ir pasikalbėti joms brangiose vietose (vasarnamyje Provanse, bute, kur Jane kadaise gyveno su Serge ´ u Gainsbourgu), ir visiškai nerūpėjo tie, kurie žiūrės šitą kiną, ar jiems bus įdomu, ar gražu, ar jie ką supras, daug ko nežinodami ir neinformuojami. Supras tiek, kiek. Ir nereikia informacijos tai dukros ir mamos gyvenimo skiautei. Bet štai toks dalykas: reikėjo daryti filmą (kitu atveju - spektaklį), kurti kūrinį, kad nesidrovėtum kalbėtis ir net pareikšti - viešai, ekrane - tu man labai rūpi. Kalbėkimės.

***

Šokėja Greta Grinevičiūtė pasirinko kurti spektaklį kaip išsikalbėjimą jai rūpima tema: „Šokis objektui ir vaikui“, prodiusuotas „Meno ir mokslo laboratorijos“, žvalgo įvairius vaikų turėjimo-neturėjimo variantus. Juk įprasti požiūriai verčia moterį būtinai gimdyti (virti, skalbti, prižiūrėti). O pati moteris ar visada veržiasi to link?

Iš pradžių žiūrovams, kol jie renkasi į „Šokį objektui ir vaikui“, čia pat  filmuojami ir aptarinėjami artisčių, tenka pajusti, ką reiškia būti apžiūrinėjamiems ir apkalbamiems. Šiek tiek nepatogumo turi ta situacija, bet to ir reikia, kadangi spektaklis ne patogumui kurtas. Jis nepasakoja jokios istorijos, jis visas pasišiaušęs, jam svarbu išsakyti ir išrėkti tai, dėl ko čia visus surinko. Sudėtas iš muzikos ir šokio, monologų ir dialogų, vaidybos ir dokumentikos, jis persmelktas pašaipos vaikų turėjimo saldumui, nes juk iš tiesų nėra saldu tai nei tėvams, nei vaikams. Komiška Aldonos Vilutytės - daugiavaikės motinos - traktuotė; visiškas sarkazmas sklinda iš Pauliaus Markevičiaus ir kai jis vaidina popsinį televizijos laidų vedėją, ir kai virsta daugiavaikės motinos paaugliu, ir kai atvirsta savimi, žinomu jaunu aktoriumi Pauliumi Markevičiumi; tikrai ne apie motinystės laimę spektaklio dramaturgės Birutės Kapustinskaitės sakomas monologas, kuriame sūnelis motiną žadina, šokinėdamas (savo) užpakaliu ant (jos) veido; prabyla ir Greta Grinevičiūtė, prie šokio judesio - desperatiško sūpavimo - pridėdama sąrašą įstaigų ir asmenų, kurių nenudžiugins ir nepraturtins, nes negimdys.

Įtrauktas į „Sirenų“ lietuviškąją programą, sulaukęs profesionalų iš užsienio, spektaklis buvo vaidinamas pusiau angliškai ir kažin ar pavyko jį parodyti tokį, koks sumanytas. Pašaipus požiūris vienijo temos posūkių virtinę, bet nesurinko spektaklio, jis liko pabiras ir užsitęsė, o vis dėlto „Šokio objektui ir vaikui“ gynybinė agresija daug pasakė apie būklę moters, kuri apsisprendė gyventi negimdydama. 

***

Gerai „Sirenose“ susimontavo: vieną dieną „Šokis objektui ir vaikui“, kitą dieną užsienio teatro programoje - „Moters dalys“, kur moteris maždaug pusę valandos gimdo. Tos scenos aktoriai filmuojami stambiu planu ir rodomi ekrane (kuris dengia būsimo veiksmo dekoraciją), ir žinai, kad po pusvalandžio taip sunkiai gimdytas vaikas mirs. Žinai, nes Kornélio Mundruczó spektakliui teatre „TR Warszawa“ jau treti metai, o dar yra ir Mundruczó filmas pagal tą patį Katos Wéber scenarijų, kurio turiniui panaudotas jųdviejų naujagimio netekties faktas. Jau tiek rašyta apie „Moters dalis“, aptarta, anonsuota, kad pats spektaklis rizikavo atrodyti kaip viso to ūžesio iliustracija. Ar tikrai „Moters dalys“ svarsto, kam priklauso moters kūnas - jai pačiai ar šeimai ir visuomenei? Yra epizodas, kur gimdžiusioji moteris po pusmečio giminės vakarėlyje piktai atmeta privalomas užuojautas ir patarimus, nes patirta tragedija - jos asmeninis reikalas, jai nereikia nei priminti, nei gailėtis, ji pati nuspręs, kaip elgtis toliau. Bet ar visas spektaklis apie tai? Gal labiau apie sunkumą bendrauti su giminėmis, ypač tokiuose šeimos susibūrimuose pas seną motiną, kai artimiausi žmonės iš tikrųjų yra svetimi ir užsigavę vieni ant kitų, įsiskaudinę. Paniekos tuose santykiuose su kaupu (dukra motinai: „Pas tave visada kas nors smirda“), o vyrai - girti skudurai (naujasis seksizmas?). Vyrai susėda gerti, o moterys - seserys, mama, giminaitė - taip ir nesusirenka prie bendro stalo, prie to ilgai kepto paukščio. Šeimos susibūrimas kaip lašas, parodantis ne tik negalėjimą susikalbėti, bet ir didelį problemų, skirtingų požiūrių į jas ir išvadų spektrą.

Rimti, nepakeliamai sunkūs ir skaudūs dalykai - greta juokingų ir niekas nesureikšminta, kokia dramaturgija! Šitoks derinys yra didelė „Moters dalių“ vertybė. O tas pusvalandis gimdymo - kaip minklė, kurią kiekvienas gali savaip traktuoti. Kodėl spektaklio pradžioje reikėjo šitiek daug laiko skirti emociškai ir fiziškai sunkiam įvykiui, kuris toliau bus prisimenamas tik kaip epizodas, kai ką lemiantis, bet ne visa ko centras? Sakau, gal dramaturgė ir režisierius šitaip neutralizuoja savo realią traumą, įdarbindami ją, žiūrėdami iš šalies, atiduodami kitiems ir kitokiems personažams, paversdami siužetu-komedija-tragedija-kūriniu-honoraru. Svarbiau, ką jie sako ta ilga scena: gal leidžia realiai pajusti, kaip nelengvai kiekviena gyvybė ateina - ir ką jos viena su kita vėliau daro? Galbūt. Kiekvienas juk iš kūrinio išsineša, kas jam duria. 

***

Mano duktė paprašė, kad papasakočiau, kaip ji gimė. Nes jos laukimo ir gimimo istorija ilga, su nuotykiais, irgi ant tragedijos ribos. Ji tai žino, kadangi įvairius momentus pavertusi linksmomis - iš atstumo žiūrint - novelėmis, esu jai ir kompanijai kartais pasakojusi. Dabar ji norėjo, kad viską nuosekliai išdėstyčiau, o ji įsirašytų. Ar čia kokiam projektui? Ne, - atsakė, - man. Aš pasakojau, o ji dar daugiau detalių primindavo, klausinėjo, ko kažkada nesupratusi. Į vieną klausimą liko neatsakyta: ar kai ji gimė, mums leido susiglausti? Ar padėjo ją man ant krūtinės, kad mūsų širdys viena kitą pajustų? Ar tik parodė ir išskirstė mus. Nes tai buvo prieš 37 metus, kai motinos buvo laikomos gimdyvių skyriuose, net ir po 20 vienoje palatoje, o naujagimiai kitame skyriuje koridoriaus gale, ir tik maitinimui juos atveždavo suvyniotus ir suguldytus kaip pliauskas vienus ant kitų.

Tai kaip, ar mums leido apsikabinti? Turbūt ne, nebuvo tokios mados. Nepamenu. Ir meluoti nenoriu. 

Kamilė Gudmonaitė kalbasi su mama spektakliui ir per spektaklį, nes gyvenime nepasikalbėta. Jos ieško šeimos ryšio, kurio turbūt nepavyko užmegzti anksčiau, o ilgesys artumui ir supratimui - bendram šokiui - niekur nėra dingęs. „Laisvės“ šeimoje nepasikalbėta. „Moters dalyse“ irgi. „Šokyje objektui ir vaikui“ neiškalbėti dalykai jau virtę žaizda.

Ar gali būti, kad mūsų vaikai atėjo į šį pasaulį neapkabinti?

Komentarai