Rugsėjo 7-15 d. Vilniuje vykęs tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ ką tik estafetės lazdelę sklandžiai perdavė „Naujojo cirko stotelių“ rengėjams. Rodos, šioje visa, kas ypač inovatyvu, karštai garbinančioje šalyje, vardu Lietuva, cirko niekada nebus per daug, ypač jei po kokybiško, meistriškai profesionalaus cirko pasirodymo gali išsinešti unikalių, išskirtinių potyrių bei patirčių.
Akivaizdu, penkiolika metų vykęs „Naujojo cirko savaitgalis“ išaugo klasikinį cirkininko triko, labai savalaikis pavadinimo pakeitimas į „Helium“ nukreipia į daug globalesnio, filosofiškai apibendrinto, daugiaplanio šiuolaikinio cirko apibrėžimą. Chemijos pamokose mokėmės: inertinės, bespalvės helio dujos padeda kūnams atsiplėšti nuo žemės. Šokčiojančio, skrendančio, ties meistrystės, tobulumo riba balansuojančio žmogaus kūno, kupino šiuolaikinio cirko paslapties, reprezentacija – šių metų „Helium“ festivalio siekiamybė, atsispindinti tiek tarptautinėje, tiek didelio populiarumo sulaukusiose Baltijos šalių, edukacinėje bei „Work in progress“ darbus pristatančiose renginio programose.
„Šuolis, šuolis, šuolis, šuolis, kūlverstis ore, šuolis, šuolis, dvigubas kūlverstis ore… ir taip iki begalybės“ – vienas taikliausių žodinių apibrėžimų, atskleidžiančių hipnotizuojantį suomių šiuolaikinio cirko trupės „Race Horse Company“ spektaklio „O´DD” poveikį. Lyg staiga būtume atsidūrę Stanley Kubricko fantastikos šedevro „2001 metų kosminė odisėja“ filmavimo aikštelėje, kurioje paprasčiausi daiktai – dideli gimnastikos kamuoliai, mechaninis sukimosi ratas, tamsus audeklas, sportinis batutas – vienam šiuolaikinio cirko artistui tampa impulsu suvaidinti epinę dramą, bylojančią apie žmonijos evoliucijos, technologijų, dirbtinio intelekto ir nežemiškų gyvybės formų susidūrimo didingumą. Spektaklio kūrėjas ir solinio vaidmens atlikėjas Rauli Dahlbergas turėjo aiškų meninį viršuždavinį – įveikti gravitaciją arba per vieną valandą mus, sėdinčius žiūrovų salėje, įtikinti, kad žemės traukos jėga tėra tokia pati iliuzija kaip ir šis gyvenimas. Vieną akimirką tu dar čia pat – „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, o jau kitą – kažkur beorėje kosminėje erdvėje, priblokštas savo totalios nuogybės it kosmoso dulkė.
Maksimalus fizinis išraiškingumas – kodinis raktas dešifruojant „O´DD“ meninę struktūrą. Šiame cirko spektaklyje sukuriamas trapus iliuzijos mikropasaulis, tam pasitelkiant garsą, šviesą ir fizinių žmogaus galimybių ribas nuolat bandantį peržengti žmogaus kūną. Mikroskopiškai tiksliai, sukauptai atliktos scenos sklandžiai veriasi į vieną didingą mažo žmogaus, ieškančio savo vietos beribėje visatoje, viziją. Garso menininkas Miro Mantere spektakliui akomponuoja gyvai, tampa jautriu sceninio erdvėlaivio šturmanu, aidžia, vibruojančia, standartinio garsyno ribas peržengiančia, čia pat gimstančia ir mirštančia muzika nužymėdamas šios kosminės kelionės trajektoriją. Spektaklio šviesų dailininkas Jere Mönkkönenas suteikė galimybę atgyti materijai, pasitelkdamas šviesos ir šešėlių kontrastą sukūrė gyvybe pulsuojančios visatos iliuziją, paslėpė tikruosius daiktų matmenis, tūrius, išryškindamas jų vidinį, fantastinį turinį. Mažas stebuklas: dideli guminiai kamuoliai, įgiję šviečiančias akutes, staiga tampa savarankiškai su aktoriumi komunikuojančiais kosminiais objektais, o audeklas, uždengęs visą batuto plotą, nuo į jį atsitrenkiančio ir grakščiai atšokančio aktoriaus kūno šviesos žaismėje pamažu transformuojasi į juodąją materiją, didingai besiraivančią žiūrovo vaizduotėje.
Per „O´DD“ sceninį veiksmą atsitiko ta nepakartojama akimirka, kai visa žiūrovų salė sinchroniškai, garsiai iškvepia orą ir vienu balsu sušnabžda – ach… Atlikdamas šuoliukų ir salto seriją, aktorius koja išmušė vieną iš batuto audeklą įtempiančių spyruoklių. Mes išgirdom tik garsą, bet smegenys tuoj pat atsiuntė signalą – mūsų bendrarūšiui kilo pavojus, ką tik atsitiko kažkas labai grėsmingo žmogaus gyvybei. Spektaklis tęsėsi, aktorius virtuoziškai atliko dar visą seriją sudėtingiausių akrobatinių triukų, bet tas kraujo, pavojaus, beribės žmogaus drąsos skonis tapo pagrindiniu tolesnio pasirodymo leitmotyvu. Kai kiekvieną akimirką gali atsitikti tai, kas nebėra spektaklis.
Šiuo požiūriu, ko gero, saugiausiai, komfortiškiausiai jaučiausi švedų žonglieriaus Emilio Dahlo monospektaklyje „Holy“. Penkerius metus gludinta žongliravimo žiedais technika šį šiuolaikinio cirko kūrėją nuvedė savotiško išsigryninimo, meninio nušvitimo keliu.
Emilis Dahlas į „Menų spaustuvės“ Studiją įeina tarsi šventikas atlikti kasdienio ritualo – jo sceninis kostiumas apeliuoja į sakralumo, religinio kulto slėpinio vyksmą. Tai lyg trumpa sutana, sumodeliuota iš vientisos medžiagos, kuriančios spiralės apsisukimo, kūno apglėbimo iliuziją. Pradėjęs žongliruoti vienu žiedu, menininkas apibrėžė platų sakralumo prasmių, simbolių lauką. Dėl žiedo, keleto žiedų formų bei jungčių prieš akis kilo nimbo, šventos trejybės, karūnos, kosminės sferos, atomo struktūros, žvaigždynų simbolika. Spektaklis taip ir neatsakė į klausimą, kas iš tiesų – minties ar tikėjimo galia – išlaiko žiedų balansą ant aktoriaus kūno, jo rankose, erdvėje aplink žmogaus kūną. „Holy“ tik sufleruoja – galiausiai visos tikro meistriškumo paslaptys atveda prie harmonijos su savimi, savo pašaukimu ir aplinkiniu pasauliu ištakų.
Be galo intrigavo finaliniam festivalio vakarui suplanuotas prancūzų šiuolaikinio cirko trupės „Collectif Sous le Manteau“ spektaklio „Monstro“ pristatymas. Pats trupės pavadinimas byloja apie po paltu arba mantija slepiamas paslaptis. Regis, iš XVII a. literatūrinių realijų atkeliavęs terminas „Sous le Manteau“ gimė iš poreikio slėpti nuo smalsuolių uždraustas knygas, o kartu ir žinias, gebėjimus, intelektinę tapatybę. Žavinga jaunų akrobatų grupė nuosekliai gilinasi į paslaptingas senąsias kiniškų stiebų akrobatikos paslaptis, rašo manifestus, deklaruoja unikalų požiūrį į savo cirkininko amatą bei meninį pašaukimą. Nuo burinių laivų denių į sausumą išlipęs senasis cirko žanras ambicingo jaunimo rankose atrodo ypač aktualus ir netikėtai socialiai provokuojantis. Individo ir grupės konflikto, konkurencijos, galimos bendrystės atskleidimu paremtas „Monstro“ sceninis veiksmas skatina vidinei diskusijai ne vieną po gniuždančių karantino patirčių bet kokį kolektyvinį bendrabūvį atmetantį individą. Ir nors mano vidinio monstro jie neįtikino, užsimiršti stebint preciziškai tikslų ir akivaizdžiai rizikingą akrobatinį vyksmą mums pavyko.
Festivalio „Helium“ pirmtakas „Naujojo cirko savaitgalis“ visada nuosekliai akcentavo po truputį stiprėjančio lietuviško šiuolaikinio cirko pristatymą bei edukavimą. Gal kiek pasigedusi šių metų festivalyje nepristatytų per penkiolika metų lygiaverte scenos menų procesų dalimi tapusių lietuvių šiuolaikinio cirko trupių, atkreipiau dėmesį į savotiškai fenomenalią estų cirko trupę „Big Wolf Company“. Tai trys estės merginos, oro akrobatės, profesiškai parengtos Suomijos cirko mokyklos, gal todėl taip organiškai jų spektaklyje „Trys seserys“ nuskamba apibendrintai didinga Šiaurės šalių moterų likimo tema. Tai grakščios moters galios įkvėptos, labai techniškos, improvizuoti nebijančios akrobatės, visu kūnu papasakojančios savo herojų likimus. Gebėjimo pasijuokti iš savęs ir mūsų, naivuolių žiūrovų, iš esčių neatimsi. Atrodo, kad tikro meninių raiškos priemonių aštrumo, pašėlusios kūrybinės, profesinės drąsos bei sveiko liaudiško sentimentalumo šios naujojo cirko kūrėjos sėmėsi iš tautinės tradicijos, papročių, liaudies kūrybos gelmių. Ir, regis, toks prie ištakų sugrąžinantis šiuolaikiškas meninis sprendimas visiškai įmanomas būtent šiuolaikiniame cirke. Tokia daug žadanti tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ pradžia.
